Mūsų bajorai ir lietuvystė (3)

Vladas Pauliukonis

V.Pauliukonis

Prieš kiek laiko Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga (LBKS) gavo dovanų Vlado Pauliukonio (1872-1945) knygelę apie Lietuvos bajorus. LBKS internetinėje svetainėje buvo paskelbta keletas ištraukų iš šios knygutės. Tikimės, kad šios ištraukos iš 1907 m. Vilniuje išleistos Elžikonio slapyvardžiu, pasirašytos Vlado Pauliukonio knygutės, bus įdomios ir Alkas.lt skaitytojams.

Mūsų bajorai ir lietuvystė

1386 metuose, kaip žinoma, Lietuva susidėjo su Lenkais į vieną karalystę. Tokio darbo užmanymas pilnai pridera lenkų didžiūnams; Įkūnyti tą užmanymą padėjo didysis Lietuvos kunigaikštis Jogėla — žmogus ne perdaug didžios išminties ir užsikrovęs ant savo sąžinės daug užmušimų, ir dagi savo tikro dėdės kunigaikščio Keistučio nužudymą.  Už tokio tai žmogaus lenkų didžiūnai varu išdavė savo jauną karalaitę Jadvygą, perskyrdami ją su jaunu ir labai mylimu jos vyru. Vedęs Jadvygą, Jogėla užsėdo ant lenkų sosto, bet godus garbės dviejų valstybių valdono niekam neužleido Didžiosios Lietuvių Kunigaikštystės sosto, pagalios, taip geriau ir lengviau buvo prijungti Lietuvą prie Lenkijos — ko už Lenkijos sostą reikalavo nuo Jogėlos lenkų didžiūnai.

…Lietuva darosi lenkų provincija. To jau buvo perdaug Lietuvos bajorams: jie pradeda atvirai murmėti. Tokia Jogėlos klaida pasinaudoja Vytautas, Keistučio sūnus. Jis pakelia maištą prieš Jogėlą, užrašęs ant savo vėliavos Lietuvos savistovystės žodį. Bajorai susispiečia apie Vytautą ir su kitais lietuviais grudžia lenkus laukan iš Lietuvos… Lietuviai laimėjo: Vytautas paliko didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o Jogėla — Lenkijos karaliumi.

…..po Vytauto mirties, per Liublino Uniją (1569 m.) pasidavė lenkams, išdėrėję Lietuvai tik atskirą valdymą. Tai buvo ne „unija“ (susijungimas), bet tikras Lietuvos savistovystės pražudymas!…
Galėjai manyti, jog lenkai nurims tokį „puikų“ darbą atlikę. Bet anaiptol: Lenkijos ponų ausį draskė mūsų lietuviška kalba. Tos „pagoniškos“ kalbos skambėjimas iš lūpų mūsų bajorų, su kuriais jiems reikėdavo visuomet susitikti, nedavė lenkams ramumo: reikėjo ją prašalinti, kad Lietuvos bajorai visai užmirštų, jog jie lietuviai. Darbas buvo ne lengvas, ypač su tokiais, kurie beveik 100 metų po Liublino Unijos vis dar grasino lenkams, sakydami: „ateis tas laikas, kada lenkai nesusiras durų; pro langus juos išmėtysime“.

Kasciuškos gadynės atminimui

Seniai jau tas buvo. Gadynė, kurią čia trumpai primįsiu, siekia dar tų laiku, kada lietuviai ir lenkai savo valstybę tebeturėjo. Buvo tai 100 su viršum metų atgal.

18-ktasai amžius randa Lietuvoje ir Lenkijoje ponų prispaustus valstiečius, pačius ponus — baisiai pasileidusius ir didžiai ištvirkusius, pačią gi valstybę — labai per tai susilpnėjusią. Valstybės silpnybė buvo taip didi, jog ne patįs lenkai ir lietuviai rinkosi sau karalių, bet šalimosios valstybės, kaip antai: Rusija, Austrija ir Prūsai ir net tolimesnioji Prancūzija. Šitos valstybės bruko lenkams ir lietuviams karalius ir sodino juos ant sosto tartum savo valdininkus. Taip, paskutinį karalių Stanislovą-Augustą IV Poniatovskį 1764 metais įbruko rusų carienė Katrė H-oji ir prūsų karalius Fridrichas II. Tais pačiais metais rusų carienė ir prūsų karalius padarė tarp savęs dar slaptą sutartį „neleisti pasikelti lenkų-lietuvių valstybei ir visokiais būdais trukdyti visus jų sumanymus, kurie galėtų sustiprinti griūnančią valstybę”.

Kada gi lenkai ir lietuviai sukruto gerinti savo valstybės tvarką, tai Katrė II su prūsų karaliumi, sudarusi priekabes, pirmąjį kartą išdraskė lenkų-lietuvių žemę…

…Mūšio vietoje Kasciuška pasveikino apšlakstytus rusų kraųju „dalgininkus“ ir, nusimetęs generolo rūbus apsivilko dalgininkų artojų sermėgą. Tai buvo iškilmingas išpažinimas, kad liuosas artojas bus tikrasai tėvynės gelbėtojas. Artojais tik ir pasitikėjo Kasciuška!…

Bet tų artojų rankos buvo surištos, neliuosos: reikėjo Kasciuškai tos rankos paliuosuoti, nes kitaip kaipgi tas gelbėtojas būtų galėjęs, tėvynės prispaudėjus mušti ir laukan varyti. Ir štai tais pačiais 1794 metais, gegužio 7 dieną, Kasciuška paleidžia iš savo stovyklės ties Palanca universolą (tokį įsakymą). Tuo universolu buvo duodama žmonėms laisvė, žemė į nuomą arba už darbą, savi teismai (sūdai) ir mokyklos. Šito Kasciuškos universolo nusigando ponai ir dar daugiau rusų carienė Katrė II-oji, kuri bijojo, kad laisvė ir Kasciuškos pažadėtas apšvietimas neužkrėstų ir Rusijos valstiečių noru  i š s i l i u o s o t i  ir a p s i š v i e s t i. Išsigandusi Katrė nusiuntė savo kareiviją būtinai sugaut generolą Kasciušką ir gyvą ar negyvą pristatyti Peterburgan…

…Po to mūšio, ant rytojaus carienė Katrė II-oji vėl įvedė Lietuvoje baudžiavą. Metus praleidus, ji susitarusi su Austrijos ir Prūsų valdovais, galutinai išnaikino ir išdraskė lietuvių-lenkų valstybę. Lietuva teko rusams. Valstiečiams tada Katrė II-oji uždėjo tokį sunkų baudžiavos jungą, kokio jie nebuvo matę jau beveik 200 metų. Draskydama lietuvių-lenkų žemę, Katrė II-oji vis ramindavo žmones, jog „viskas pasiliksią po senovės“. Išdraskius gi tą žemę, prakalbėjo visai kitaip. Dabar ji pasakė: „negalima iš Lietuvos ponų, atimti tas teises, kurias turi Rusijos dvarininkai“ ir leido dvarininkams visaip kaip varginti ir dagi parduoti žmogų, kaip gyvulį be žemės; ji pati uždyką davinėjo valstiečius ir dvarus visiems tiems savo numylėtiniams, kurie jai kuogeriausiai įtiko: žmogus buvo laikomas ne žmogumi, bet tiesiog gyvuliu, kurį galima parduoti arba ir dykai kam atiduoti…

Dabar tuos geruosius Katrės II darbus primena lietuviams paminklas, kuri rusų valdžia 1904 metais pastatė Vilniuje ties katalikų katedra. Ant to paminklo, užpakalyj, yra iškalti skaičiai: 1772, 1793 ir 1795. Tai yra tie metai, kuriais lietuvių ir lenkų žemė buvo išdraskyta. Apsilankydamas Vilniuje, neužmiršk lietuvi, pažiūrėti tą paminklą ir gerai, sau įsidėk galvon tuos skaičius…

Kategorijos: Prieškario skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
kolumbas-baneris
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *