J.Puodžiukynaitė. Negaliu gyventi be jūros (0)

www.alkas.lt

Justė Puodžiukynaitė (8d klasė, Kretinga), www.alkas.lt

Niekuomet nesusimąstome, kur gyvename, kokia aplinka mus supa, ką matome savo akimis ir kas pasitaiko mūsų kelyje. Visuomet, kur beeitume, atsiras kas nors gražaus ir dažniausiai tai susiję su gamta. Neįmanoma įsivaizduoti pasaulio, be gražios pievos, be miško, be upės, ežero…

Taip pat visi turime savo mėgstamiausią vietą, kurią pasirenkame, pamilstame ir patys nežinome, nei kodėl, nei kada tai įvyko.

Aš savąjį gamtos kampelį, savąją vietelę radau jau vaikystėje. Ji nėra nei atoki, nei nežinoma, bet pati nuostabiausia. Mano mėgstamiausia vieta – kopos ir  Baltijos jūra.

Kažkada bandžiau įsivaizduoti, kaip šviesiaplaukis suomis mirko savo pėdas jūroje, manydamas, kad jis dabar vienas, tačiau kitoje Baltijos pusėje vokietis daro tą patį. Ir nei vienas, nei kitas nesusimąsto, kad čia  ant smėlėto kranto sėdi mergaitė ir žvelgia ten, kur jūra susilieja su dangumi.  O į krantą ritasi bangos, lūžta ir gošta. Jūra putoja, o aš jos prašau:

- Jūruže, išmesk man gabalėlį gintaro. Išmesk. Nepagailėk.         

Justinos Neverauskaitės (8d klasė, Všį Pranciškonų gimnazija) nuotr.

Bet jūra šniokščia savo sūroku vandeniu ir nedalina bet kam dovanų.

- Užsitarnaaauu-u-u-uk. Suri-i-i-ink šiukšle-e-e-es. Ge-e-elbė-ė-ė-ėk.

Stoviu, sutrikusi žiūriu į banguojančią jūrą ir galvoju, ką galėčiau padaryti, kad Baltija ne pagalbos prašytų, o dainuotų, kai aš pas ją atvykstu. Ne tik aš. Prie jūros atvyksta daug žmonių, jie bradžioja po smėlį, kvėpuoja jūros oru, semiasi jėgų, moko vaikus mylėti tai, ką turime ir ko niekas negali iš mūsų atimti…  Jūros…Kopų… Marių ir nerijos…Palangos tilto…          

Eidama Basanavičiaus gatve ir vis artėdama prie medinio tilto, bandau įsivaizduoti, į kokį aukštį turėčiau pakilti, kad galėčau apžvelgti tuos Baltijos krantus, į kuriuos nuvilnija jos bangos. Pasiekusi tiltą, paspartinu žingsnį, kol po kojomis pamatau tyvuliuojantį vandenį. Stebiu lenteles po kojomis, laukiu, kada baigsis smėlio riba.

Justinos Neverauskaitės (8d klasė, Všį Pranciškonų gimnazija) nuotr.

Priėjusi tilto galą su viltimi žiūriu į vakarus, šiaurę ir pietus, tačiau kranto linijos nesimato. Būtų įdomu pakeliauti po šalis, kurias skalauja  neišsenkantys jūros vandenys. Tuomet galėčiau palyginti visa tai su Lietuva, atsakyti į rūpimus klausimus: ar yra tokių nuostabių vietų, kaip mano Lietuvoje? Ar ir ten žmonės vaikščioja ant panašių tiltų, ilgesingai žvelgia į jūros tolumas ir tiesiog nori pabūti su ja, pakvėpuoti druskingu oru, palakstyti basomis kojomis po smėlį, panerti  nors rankas į bangas? Ar ten tokios pat kopos ir jūra jas vagia po kiekvienos  audros?
 
Justinos Neverauskaitės (8d klasė, Všį Pranciškonų gimnazija) nuotr.

Vėl einu per kopas. Ore tarytum plaukioja lengvas vėjelis, nešdamas smėlio, jūros kvapų mišinį ir gaivą. Aš kvėpuoju juo, gyvenu juo, semiuosi jėgų iš jo, o jis kedena mano plaukus ir tarytum šaiposi, toks lengvas nepagaunamas, bet savas.

Negaliu gyventi be jūros, be jos švelnaus, o kartais viską ardančio vėjo, be smėlio, be yrančių kopų. Be jos,  JŪROS, negaliu…Ji į  krūtinę mano džiaugsmą  lieja nežinia.

Justinos Neverauskaitės (8d klasė, Všį Pranciškonų gimnazija) nuotr.

 

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Moksleivių mintys, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>