Arvydas Juozaitis
Tarptautinio vertinimo mitas
2005 m. vasarą lankantis Lenkijoje, likimas lėmė sutikti du Maskvos liberalus. Vienas vyrų buvo liberalus rašytojas, kitas – liberalus teisininkas. Abu savo srities profesionalai. Gyvendami Rusijoje jie nutarė įkurti finansinių-liberalių operacijų centre Londone „Tarptautinį apdovanojimų komitetą“. Sumanymas – genialus, balansuojantis ant beprotybės ribos, tačiau visa galva pranokstantis Ostapo Bnederio „Ragų ir nagų“ kontorą.
Senojo testamento pranašų tonu komiteto kūrėjai skelbė, kad sukurs visų pasaulio apdovanojimų centrą. Tai jau buvo įrašyta įstatuose ir užregistruota Britanijos teisinėje sistemoje.
„Kas tai per gyvis?“ – susidomėjo humanitarinės konferencijos dalyviai. Ir jiems buvo paaiškinta geniali idėja. Pasirodo, laikas suteikti dailią formą senam žmogaus tuštybės varikliui – jo norui išsiskirti, pagarsėti, praturtėti. Ar ne to siekia dauguma? Todėl apsukrus advokatas ir kone grafomanas poetas ėmė ir sumanė sutvarkyti šią tuštybių mugę. Jie pranešė: suregistruosime visus pasaulio apdovanojimus ir skelbsime apie juos visam pasauliui. Ar ne liberali idėja? Ar prie jos prikibsi?
Tarkime, Lietuva suteikia Vytauto kryžiaus ordiną? Literatūrinę G.Petkevičaitė-Bitės premiją? Puiku, komitetas suregistruos visus lietuvių kavalierius bei laureatus. Padarys tai Londone, kad nekiltų jokių įtarimų. Komiteto steigėjams priklausys visų Europos šalių žinomi žmonės. Ir jų vardu ”Tarptautinis apdovanojimų komitetas” skelbs iš Londono visam pasauliui (net mažiausiai korumpuotai Danijai, Naujajai Zelandijai ir Singapūrui) apie lietuvių didvyrius. Rūpinsis mūsų, taip sakant, įvaizdžiu. Jeigu reikės, skelbs ir naujus Gedimino ordino kavalierius, Zigmo Gėlė premijos laureatus. Lietuvis vienu ypu bus pagerbiamas ir tėvynėje, ir pasaulyje. Valio, draugai!
Tiesa, teks susimokėti nario mokestį, tai juk normalu. Nes garbė ir šlovė dyka bei nuoga nevaikšto.
Tačiau čia pasirodė būta tik pusė genialios idėjos. Du Maskvos liberalai privačiame pokalbyje nejučia išsidavė: ”O juk mes galėsime įtakoti nacionalinius rinkimus”. Ergo! Štai naujųjų Benderių aistra: ne milijonas, bet valdymas. Pasirodo, atėjus rinkimų metui, „Tarptautinis apdovanojimų komitetas” iš Londono skelbs pasauliui, kurie kandidatai, tarkime, labiausiai tikę į Lietuvos valdžią, kas labiausiai tinka į vieną ar kitą postą. Pasaulis primins Lietuvai, kad yra ne tik nacionalinė, bet ir internacionalinė kadrų problema, kuri – ne Lietuvos reikalas.
Ir pamėgink neklausyti: bemat paskelbs žemą „Lietuvos reitingą“. Kaip kokia „Transparancy international“.
Tokia ta ideali globalizacija – idealus taikus teroras.
Valstybės griovimas – aukštasis mokslas
Dabartinis mokslas ir mokymas neįmanomas be tarptautinių vertinimų. Yra toks daiktas kaip aukštųjų mokyklų reitingai. Kai Lietuva savo noru buvo priversta įsilieti į „Bolonijos procesą“, universitetų reitingai tapo ypač populiarūs. Tiek vidaus, tiek tarptautiniu mastu. Universitetai verčiami išleisti dešimtis tūkstančių litų, kad paruoštų kalnus popierių (anglų kalba), kurie pateikiami Norvegijos ar Prancūzijos kompanijai, vertinančiai, „ką reikia čia pakeisti“. Tarsi Lietuvoje nebūtų to paties aukštojo mokslo baigusių specialistų. Nebūtų Lietuvos valstybės politikoje nė vieno politiko su aukštojo mokslo diplomu.
Tačiau dabar nebepadoru klausti (ir niekas neleis paklausti), kodėl reikalinga tarptautinė ekspertizė. Apšauks tamsuoliu ir anti-europiečiu. Ir todėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bei Šiaulių universitetai kaip avys rikiuojasi po tarptautinių auditorių žirklėm, nuolankiai atiduodami savo vilną dykam išsivežimui. Lietuvos aukštasis mokslas turi virsti tarptautinių koncernų tarnu, ir taškas. Ir todėl ne veltui vienas svarbiausių kriterijų, vertinant mūsų mokyklas, vis agresyvesnis tampa skaičius, sakantis, kiek pas mus mokosi užsienio studentų. Kuo atvykėlių daugiau – tuo geriau. Reikia maišyti tautas ir kurti naują „Europos naciją“. Žuvis pradedama virti nuo galvos. Tuo labiau, kad kokiame Orchuso universitete Danijoje jau seniai verdama.
Maža to, kad mūsų aukštojo mokslo smegenys patirtų galutinį šoką, paskelbta, jog Anglijos aukštosios mokyklos taikosi atidaryti Lietuvoje savo filialus. Esą Didžiojoje Britanijoje aukštasis mokslas jau toks brangus, kad anglai jo nebeįkanda. Esą bus daug patogiau pramisti pigioje Lietuvoje. Pasaka Seimui – kad balsuotų „už smegenų investicijas“.
O gal Seimas dar pasidomės, kas per anglai čia ketina atvykti ir mokytis? Pasaka visai kitokia: uždusinti trečiojo pasaulio antplūdžio, britai nutarė nukreipti įvairiaspalvį svetimą jaunimą į krizės nusiaubtas gimtosios Europos Sąjungos teritorijas. Lengvatikė Lietuva gal patikės? O jeigi nepatikės? Tada bus priversta.
Nejaugi ir čia būsime priversti paklusti naujų kvotų kūjui? Juk ir gatvių šlavėjams aišku, kad baigę mokslus studentai linkę greitai prisitaikyti prie naujos gyvenamos vietos. Jaunimas itin greitai susigyvena su vietos šeimomis, įeina į jas, sukuria savo šeimas, o galop randa ir darbą čia. Juk čia praleisti gražiausi jaunystės metai. Tai žmogiška, pernelyg žmogiška. Visai ta patį jau padarė tūkstančiai lietuvaičių, pasimokę Londone, Berlyne ar Skandinavijoje.
Kaune jau šiandien likę daug čia studijavusių mediciną Libano studentų. Ir jie – tik pirmosios kregždės.
Tautas reikia sumaišyti, sako dabartinis globalus liberalizmas. Taip sumaišyti, kad vieną dieną išnyktų net lietuviškas „valstybinės kalbos“ klausimas.
Emigracija ir imigracija – du lazdos galai
Lietuvos veidą ir ateitį lemiantys, bei sąžinės nepraradę, politikai kalba: nėra didesnės problemos už emigraciją, ir demografinį nykimą. Nė vienos didesnės problemos. Nes kai nebeliks mūsų žmonių – neliks prasmės kalbėti Lietuvos vardu. Nes klausys mūsų nebe mūsų žmonės. O tada ir mūsų nebeliks. Nieko neliks. Nes pakitusi kiekybė sukurs kitą kokybę.
Bus kažkas kita, apie ką net kalbėti baugu. Baisu ištarti, kas liks iš Lietuvos – seniausios Europos prokalbės tėvynės.
Nors šiandien dar galime sušukti: neleisime Lietuvai išnykti! Neleisime sugriauti lietuvių kalbos erdvės! Šiandien dar galime.
Tačiau netrukus uždraus ir sušukti. Įvairūs tarptautiniai komitetai, reitingai, komisijos. Pagaliau Lenkija, pastaruoju metu vykdanti imperinę politiką Lietuvos atžvilgiu. Pagaliau – bedarbystė, kuriai Lietuva pasmerkta dar artimiausius penkerius metus. Per tą laiką turi būti išvyta paskutinioji jaunuomenės karta. Kad čia nebegimtų lietuviškai kalbanti tauta.
Reikia dar kiek palaukti, tik kokius penkiolika ar dvidešimt metų. Ir kiekybiniai pokyčiai virs kokybiniais, šiltas lietuviškas skystis virs šaltu globaliniu kristalu.
Nors gal tai ir ne tiesa? Nes imigrantai, atsiradę Lietuvoje lietuvių vietoje, taip pat bus šilti. Gal net karšti.
Bet kol kas tiek.
Susiję straipsniai:
A. Juozaitis. Liberalus teroras – I
Parašykite komentarą