Suskambėjus išleistuvių varpeliui ir ištarus pagarbų AČIŪ…

Salvija Rekašiūtė, www.alkas.lt

Choreografė A.Pakeltienė su jaunaisiais šokėjais

Balandžio 29-tosios penktadienio vakaras Naujojoje Akmenėje buvo kiek neįprastas – daugiau mašinų, daugiau seniai nematytų žmonių veidų, daugiau šypsenų ir kirbantis keistas jausmas krūtinėje „rytoj laukia šventė“. Dienai besibaigiant prie buvusios Saulėtekio vidurinės mokyklos rinkosi po truputį čia kažkada pažinę lietuvių liaudies šokį… Iš pradžių taip nedrąsiai, kukliai – matyt, jaudulys darė savo. Atsidarė repeticijų salės durys.

Čia niekas nepasikeitę – ta pati scena, veidrodžiai, kartelės. Tik mes jau nebe tokie – suaugę, sukūrę šeimas, auginantys vaikus, bet…

Bet susirinkę širdyse vedami vieno tikslo – prisiminti šokio žingsnius, pajusti seną gerą jausmą, kuomet išeini pakylėta dvasia į sceną ir padovanoti šokį mūsų visų mylimai vadovei Aldonai Pakeltienei. Žmogui, kuriam gyvenime yra atseikėta nemažai, juk ne kiekvienas gebėtų kiek daugiau nei keturiasdešimt metų vadovauti kolektyvams, atstovauti ne tik miestą, bet ir šalį.

A. Pakeltienė su kolektyvu, kuris pelnė „Aukso paukštės“ apdovanojimą

Aplankytos 13 Dainų švenčių, suburtas 41 kolektyvas, šokti išmokę daugiau nei tūkstantis vaikų, kur dar ant dešimties rankos pirštų suskaičiuoti netelpantys pastatyti choreografės šokiai su „Rekečių polka“ priešaky – štai toks A.Pakeltienės indėlis į Lietuvos liaudiško šokio kultūrą. O kas pamatuos visus jausmus, patirtį ir tą „Gyvenimo mokyklą“, kurią baigė kiekvienas šokęs? Kas suskaičiuos praleistas valandas prie tautinių rūbų siuvimo, gražinimo, taisymo ir nemiegotas naktis prieš koncertus ir konkursus? Kas įvertins tuos kritusius prakaito lašus repeticijų metu?… Ko gero, tik mes vieninteliai, kurie šoko Aldonos Pakeltienės vadovaujamuose kolektyvuose, šiandien suprantame, kokia yra atsidavusio savo darbui choreografo duona…

Choreografė A. Pakeltienė

Išaušus šventiniam balandžio 30-tosios rytui prasidėjo pasiruošimo darbai. Svarbiausia, ką reikėjo atlikti iki prasidės šventė – nupinti gyvų gėlių verbą. Tai tradicija, tai į A.Pakeltienės šokėjų kraują įaugęs dalykas, nes per kiekvieną dvyliktokų paskutinį skambutį savo šokėjus išlydėdavome būtent su gyvų gėlių ir žolynų verbomis. Kaip Vadovė šventės metu sakys: „Tai iš nepritekliaus, niekada neturėdavome daug pinigų gražiausioms gėlėms…“.

Kiek vėliau po pasiruošimo darbų dar laukė pirma ir paskutinė tądien generalinė repeticija. Visi rimti ir susikaupę, besišypsantis ir besidžiaugantis kiekviena akimirka praleista ant scenos – tokie mes buvome tą rytą. Ir tas jausmas, kad jau lieka tiek nedaug… Tiek nedaug laiko iki didžiojo koncerto.

Sveikinimo šokis Vadovei

Deja, viskas praskriejo taip greitai, kad net nespėjome sumirksėti… Buvo neapčiuopiamai daug gerų ir šiltų jausmų, begalės plojimų po kiekvieno sušokto dabartinių A.Pakeltienės vadovaujamų šokėjų šokio. Ne vienas salėje sėdintis nubraukė ašarą skambant buvusių šokėjų sveikinimams, nei vienas neliko abejingas tvyrojusiai jaudinančiai nuotaikai.

Kaip viskas turi pradžią, viskas turi ir savo pabaigą. Džiugu, kad šiuo atveju šokio darbo pabaiga mūsų Vadovei yra pakylėta ir apipinta nuostabiausių išgyvenimų. Regis, dėkoti galima tik pačiam likimui, kad yra tokių žmonių.