www.delfi.lt
Šiemet biologiniu preparatu nebus naikinami kraujasiurbiai mašalai prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Vyriausybė tam neskyrė pinigų, o Druskininkų savivaldybė sako taip pat neturinti papildomų lėšų. Tuo metu mokslininkai baiminasi, kad kraujasiurbių vėl daugės ir jų dešimties metų darbas nueis niekais.
Pietų Lietuvos žmones ir gyvulius kamavę kraujasiurbiai mašalai gegužės mėnesį buvo naikinami dvylika metų. Lėšos biologiniam preparatui pirkti buvo skiriamos iš vyriausybės rezervo. Pirmaisiais metais jų buvo išpilta daugiausiai, prieš porą metų – jau tik 3 tonos. Tačiau ir naudojant nedidelius preparato kiekius, upinių mašalų sumažėjo beveik dvidešimčia kartų.
Pasak specialistų, norint išnaikinti mašalus, prie Lietuvos-Baltarusijos sienos į Nemuną kasmet reikėjo pilti ne mažiau nei 10 tonų biologinio preparato „Vectobak“. Nors dar prieš porą metų mašalų naikinimas buvo įtrauktas į ilgalaikę valstybės investicijų programą, Vyriausybė neskyrė nė cento. O panaikinus apskritis, išvis neaišku, kas turi rūpintis kraujasiurbių naikinimu.
Dar sausį kraujasiurbių naikinimu susirūpino Druskininkų savivaldybė, nes net į akis lendančiais mašalais labiausiai būdavo nepatenkinti kurorto turistai. Tačiau pinigų nerado nei Finansų, nei Aplinkos ministerijos.
Druskininkų savivaldybė sako papildomų lėšų taip pat neturinti.
„Gavome iš Aplinkos ministerijos raštą, kad šiais metais (lėšų) nebus skirta ir kad kreiptis dėl kitų metų. Prašėm 450 tūkst. litų, kad nupirktume 8–10 tonų biologinio preparato. Jeigu preparatas nebus perkamas ir naudojamas kokius 3–4 metus, tai gali atsistatyti prieš 8–10 metų buvusi mašalų populiacija“, – teigė Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius.
„Mes negalime visą laiką pilti biopreparatą ir bijoti, kad jei jo nepanaudosime, tai kitais metasi bus pasaulio pabaiga. Taip neturėtų būti. Šie metai bus kaip ir priverstinio eksperimento metai, o priverstinio dėl to, kad nebuvo rasta pinigų. To priežastys – ne vien tik ekonominės“, – sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys.
Tačiau anot mokslininkų, toks priverstinis eksperimentas – gana rizikingas. Ir kas gali atsitikti, jeigu upiniai mašalai nebūtų naikinami trejus ir daugiau metų, sako negalintys prognozuoti.
„Tada būtų labai įdomus mokslinis eksperimentas. Pasaulinėje mokslininkų darbuose trūksta duomenų apie tai, kas atsitinka tuomet, kadangi dauguma šalių nerizikuoja taip žaisti ir tokių duomenų labai nedaug. Bet žinodami mašalų biologiją ir jų naikinimą, manytume, kad jų gausumas labai greitai atsistatytų – per metus kitus, trejus“, – kalbėjo Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja Rasa Bernotienė.
Anot mūsų mokslininkų, kovą su upiniais mašalais sunkina ir tai, kad kaimyninėje Baltarusijoje, Gardino srityje, kur yra didžiausios kraujasiurbių buveinės, jie naikinti tik vieną kartą.
