A.Liankevičius: Pagonybė iki šiol gyvena manyje (video) (0)

www.alkas.lt

A.Liankevičius

A.Liankevičius

Kovo 31 dieną  Kauno fotografijos galerijoje vyko susitikimas su baltarusių fotomenininku Andrejumi Liankevičiumi.

Iš Gardino kilęs A.Liankevičius nuo 2006 m. dėsto foto-žurnalistiką Europos Humanitariniame Universitete Vilniuje.

Andrejus yra dalyvavęs 30-yje fotoparodų JAV ir Europoje, jo  fotografijos buvo pristatytos parodose Baltarusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse. 

A.Liankevičius kaip fotografas bendradarbiauja su daugeliu garsių pasaulio leidinių.

2009 m. jis gavo Humanity Photo Awards apdovanojimą už fotografijas apie pagoniškuosius papročius Gudijoje.

A.Liankevičiaus fotografijų knyga „Paganstva“ („Pagonybė“).

2010 m. Lietuvos poligrafinė bendrovė Spaudos namai Arx Baltica išleido A.Liankevičiaus  pirmąją fotografijų knygą „Paganstva“ („Pagonybė”).

Pasaulyje žinomas reportažinės fotografijos meistras staiga visa galva pasinėrė į tradicinę Gudijos kultūrą, į senąsias tradicijas. Fotoalbumu „Pagonybė“ jis užtikrintai debiutavo kaip savitas, jautrus ir dvasingas etno-fotografas, gebantis savo nuotraukomis perteikti tą dvasinę tradicinės kultūros ir senosios pasaulėžiūros gelmę, kurį Gudijoje iki šiol glūdi po plonu krikščioniškos tradicijos pudros sluoksniu.

Pateikiame fotomenininko pasakojimą apie save ir savo darbus, kurį Kauno fotografijos galerijoje kovo 31 d. įrašė dailininkas Virginijus Kašinskas.

Andrejus Liankevičius:

Aš praėjau tradicinį kelią – nuo klasikinio naujienų fotografo – dirbau laikraštyje, po to ilgai, apie 5 metus, dirbau naujienų fotografu vienoje vakarietiškoje fotoagentūroje. Fotografavau įvairiems dideliems laikraščiams ir žurnalams.

Ir kažkuriuo tai momentu man visa tai įgriso, įgriso bėgioti su fotoaparatu, įgriso daryti iliustracijas. Man tiesiog pasidarė nebeįdomu spausdintis kažkokiuose tai žurnaluose. Todėl, kad tai neneša nei pinigų, nei garbės. O visos tavo nuotraukos miršta kitą rytą. Ir visa tai ką tu darei, kuo tu rizikavai, kas tau atrodė svarbu tuo momentu – papasakoti apie šalį – jau kitą rytą tampa suplėšyta, išmesta, o žurnaluose – eilinė Libija, Egiptas, Irakas ir pan. Ir visa tai, ką darei tampa beverčiu, išnyksta, neišlieka.

Todėl aš atsakingai nusprendęs ėmiau ir iš visur išėjau. Ir dabar labai retai dirbu laikraščiams ar žurnalams, šiek tiek fotografuoju ir Lietuvoje kažką „Spiegel“, „New york times“  nes jie turi mano kontaktus.

Andrejus Liankevičius

Andrejus Liankevičius

Dabar darau tik du dalykus: dėstytojauju Baltarusijos universitete Vilniuje. Labai ačiū Lietuvai, kuri priglaudė universitetą, kai jį išvijo iš mano šalies. Jame mes ten kažkokiu tai būdu stengiamės vystyti fotografiją, nežiūrint to, kad negalėjome to daryti Minske. Mums kažkokiu būdu tai pavyksta. Kuriame tinklaraščius, rengiame parodas, kuriame studijų programas. Sekančiais metais, galbūt jau startuos didžiulė nauja studijų programa su daug naujų dėstytojų iš Europos.

Žinoma didžiąją dalį savo aktyvumo norėčiau skirti savo šaliai, bet negaliu, todėl pernešu už jos ribų. Šiuo atveju į Lietuvą. Nežinau ar kas iš jūsų žino, kaip buvo įmanoma dirbti tarybiniais laikais, gal kas iš jūsų tada dirbo laikraščiuose ar žurnaluose, man aišku sunku lyginti, bet panašu, kad tenka dirbti tokiose panašiose sąlygose (Baltarusijoje).

Yra viena tokia nuotrauka, kuri galima sakyti, kažkokia tai prasme, išgelbėjo mane. Ir jos dėka man neteko ilgai prabūti „uždarytam parų“, kitaip sakant, kalėjime. Mums, žurnalistams, sunku dirbti savo šalyje. Mus areštuoja, atima aparatūrą. Štai, pvz., man prieš 2 mėnesius atėmė fotoaparatą. Paprašė apžiūrėjimui ir vėliau negrąžino.

Todėl fotografuodamas kaskart turi rinktis ar tau labiau reikalinga nuotrauka, ar sveikatos išsaugojimas ir atnešimas tos nuotraukos. Tada ir renkiesi, ar eini į konfliktą ir darai nuotrauką, ar neini į konfliktą, nedarai  nuotraukos, neįvykdai kažkokios tai savo profesinės pareigos, bet išlieki gyvas, sveikas, bet neįvykdęs svarbios savo užduoties – tu neturi nuotraukos.

Kai dirbi didžiulėms agentūroms, apie kurias aš kalbėjau, tu neturi jokio pasiaiškinimo. Tu privalai gauti nuotrauką, žinoma, ir likti gyvas, atnešti ją. Būtent todėl, ryšium su ta nuotrauka, kurią rodžiau, iki paskutinės akimirkos aš stengiausi užmegzti kokį tai dialogą su milicija, mėginau klausti kas vyriausias. O tuo metu flešas jau gulėjo mano bate, paslėptas, todėl, kad aš žinojau, jog nuotrauką privalau atiduoti agentūrai. Ir tai turi prasmę tik kokias 2–3 valandas, o po to jau pavirsta į tai, kaip jau sakiau, suvokimą, kad „naujienų nuotrauka“ pamažu miršta, per vieną naktį.

Todėl natūraliai atėjo mintis dirbti su kokiomis tai ilgiau išliekančiomis istorijomis ir reiškiniais, pvz., pagonybe. Iki „baltarusiškos pagonybės“ aš ilgai ėjau.

Kaip tik šiuo metu Baltarusijoje vyksta įdomūs dalykai – tapatybės, tautos šaknų paieškos ir galų gale baltarusiai ima kurti savo tautinę (nacionalinę) valstybę. Man taip atrodo.

Mes niekada neturėjom savo valstybės. Ji buvo tik labai seniai, kokiems 3 mėnesiams paskelbta maždaug tarp I-o Pasaulinio karo ir 1917 metų. Tada buvo kažkoks pasimetimas tarp rusų ir vokiečių, jie buvo užsiėmę kokias tai savo reikalais ir tuo pasinaudoję grupė romantikų paskelbė Baltarusijos liaudies respubliką. Tai tetruko keletą mėnesių. Bet būtent šie romantikai ir padėjo pagrindus tai valstybei, kurioje mes dabar gyvename. Įsivaizduokite sau, mes gyvename pačioje jauniausioje valstybėje pasaulyje, mums kažkur tai 26 metai.

Tik dabar pradedame atstatinėti visus institutus ir ieškoti savo šaknų, tradicijų, ieškoti didžiųjų veikėjų. Mes iki šiol nežinome kas mes, kokie mes, kur einame. Turim milžiniškų problemų su baltarusių kalba ir t.t.

Todėl ir gimė toks vidinis intuityvus poreikis fotografuoti tai ko nėra, tai kas pranyko. „Baltarusiška pagonybė“ neegzistuoja tokia, kokia ji yra knygoje. Tai kažkoks vidinis mano pajautimas to, kas kažkada tai buvo.

Daugeliu atveju, nors ir sunku tai sakyti, aš mažai tikiu objektyviąja fotografija. Man ji neegzistuoja, todėl kad, man atrodo, fotografija yra tik subjektyvi, vien jau dėl to, kad ištraukiamos tik detalės, nekalbant jau apie apšvietimą (šviesą), t.y. šviesos parinkimą, panoramą ir t.t. Absoliučiai skirtingi dalykai.

Būtent dėl to man „baltarusiška pagonybė“ yra tokia pasaka, kurią užsinorėjau vizualizuoti. Tai iš vienos pusės. Iš kitos pusės, tai pirmoji knyga Baltarusjoje, kurioje pirmąkart surinktos baltarusių tradicijos. Surinktos, nufotografuotos, su moksliniais tekstais, tyrimais. Aš dirbau kartu su moterimi iš Mokslų akademijos, kuri užsiima paieška tų vietovių, kuriose iki šiol dar galima rasti gyvuojančias tas tradicijas. Kurios nenutrūkusios bent paskutinius 100 metų. T.y. galima atsekti ir pasakyti, kad jos yra ir yra tikros.

Kaip aš jau sakiau, man grįžimas prie pagonybės buvo iš vienos pusės, kaip savęs paieškos, iš kitos pusės – mėginimas atsakyti į klausimą, kas tokie yra baltarusiai ir iš trečios pusės – kadangi didžiąją savo vaikystės dalį praleidau kaime – paprasčiausiai mėginimas vizualizuoti tai, ką man pasakojo močiutė. Toks labai keistas kompleksas, kuris galų gale pavirto į knygą. Mano mama iki šiol užmušinėja visas dideles varles, kurios ateina į mūsų vilą.

Todėl man pagonybė iki šiol gyvena manyje. Aš silpnai tikiu krikščionybe. Man atrodo, ji dar tik ateina.Todėl galima į tai skirtingai reaguoti. Bet…nemažai pavažinėjus po Baltarusiją, galiu įsitikinęs tvirtai pasakyti, kad mes vis dėl to daugiau pagonys, nei krikščionys, tokia tradicine šio žodžio prasme. Iki šiol tikim į daugelį prietarų, mes iki šiol atnešam į kapines valgį. Krikščionybės požiūriu, tai visiškai beprasmiška, nereliginis kultas, juk negalima mirusiems…, todėl, kad jis jau su Dievu kalba ir siela…kūnui vis vien jau nesvarbu. Pačios ikonos – visiškai pagoniškas reiškinys ir t.t. ir t.t.

Ši knyga yra atspausdinta Lietuvoje. Rengiant ją, atsitikdavo keistų dalykų, nors tai natūralu, nes kai prisilieti prie dalykų, prie tokių temų, kurių labai stipri energetika, keista energetika, kartais ji tamsi – atsitinka keisti dalykai.

Man paskambino žmogus, kuris pasiūlė nufotografuoti „juoduosius magus“ ir kuris man padovanojo labai seną, keistą rankšluostį. Ant jo buvo labai keisti išsiuvinėjimai. Jis buvo išaustas vestuvėms, ant jo buvo pavaizduotos gulbės, kurios visada būna vaizduojamos kaip pora, bet čia jų buvo ne 2, o trys. Jame buvo sąmoningai pažeista ta abėcėlė, senoji abėcėlė, kai dar nebuvo raidžių. Štai pvz., dvi gulbės – vyras ir žmona, bet jų buvo trys.

Ir kada aš parodžiau jį etnografams, jie taip pat pasakė, kad čia neaišku kas ir kaip, bet mano vidinis pasaulio suvokimas, kurį man perdavė močiutė, vidinis suvokimas, kurio pagalba aš orientuojuosi susipažindamas, poelgiuose, patarė man, kad šį daiktą turiu paslėpti. Su tuo žmogum daugiau nebesusitikom ir to rankšluosčio aš taip daugiau ir nebeišlanksčiau. Jis taip ir guli juodame maišelyje, kažkur toli. Man pasakė, kad jį reikia sudeginti, tokie daiktai turi išeiti. Tai nepaprastas daiktas.

Toliau buvo dar įdomiau. Viršelis ir pati knyga atspausdinta čia, Kauno tipografijoje. Mes ilgai rinkome viršelį. Viršelis buvo fotografuotas ne Baltarusijoje, o Ukrainoje, Karpatuose. Mes ilgai ginčijomės su dizaineriais, su kažkokiais tai pažįstamais, su etnografais. Mes ilgai ginčijomės, nes juk Baltarusijoje nėra kalnų, o fotografijoje yra kalnai. Tai paaiškinama tuo apie ką aš kalbėjau anksčiau, apie savo vidinį racionalų pasaulio suvokimą – ši fotografija ypač maksimaliai stipriai man vizualizuoja pagonybę. Todėl, kad ji apie nieką, kad ji labai universali. Moteris-dvasia ir t.t. ir t.t.

Ir vis tik galų gale mes nusprendėm ją padaryti viršeliu, bet dizaineris dar pasiūlė padaryti viršelį iš dviejų spalvų: juodos ir sidabrinės. Todėl, kai jūs imate knygą ir palenkiate ją – pas Moterį prapuola veidas. Jis tampa tokiu sidabriniai baltu, pradeda švytėti tarsi.

Ir kai spausdino knygą, man paskambino iš tipografijos, nes spaustuvininkai sustabdė spausdinimą – jie pasakė, kad pamatė kažkokį broką, kad kažkas keisto darosi su ta knygele. Skambino man, ilgai kalbėjomės, aiškinau jiems, kad tai gerai, kad tai nuostabu, todėl, kad mes net nenuspėjom tokio efekto. Ir tada, kai Veidas jau išryškėjo, aš supratau, kad mes atspėjom. Aš supratau, kad čia įsimaišė kažkas kito, ko aš negalėjau parodyti tik kaip fotografas.

Aš, kaip ir sakiau, netikiu fotografija, aš tikiu fotografais, kurie mėgina fotografijos pagalba papasakoti kažkokį savo pasaulio supratimą. Arba tai ką jie mato, ar tai ką nori pamatyti. Todėl aš išėjau iš „naujienų“ fotografijos. Man nusibodo daryti tik iliustracijas to, ko nėra arba tai, ką nori matyti mano agentūra.

Yra keletas puslapių knygoje, kuriuos galima pažiūrėti. Su puslapiais taip pat buvo daug problemų todėl, kad ir agentūros direktorius, ir daugelis fotografų, kuriems aš parodydavau viršelį ir puslapius, labai stipriai ginčydavosi ir sakydavo, kad šios nuotraukos, atrodo kaip brokuotos ir jas reikia išmesti iš knygos.

Bet tai buvo mano senas fotoaparatas „Kijev“, kuris fotografuoja taip kaip nori. Jis labai dažnai apšviesdavo nuotraukas ir tuo pačiu suteikdavo joms prasmę, todėl, kad daugelis nuotraukų be šito dizaino paprasčiausiai pavirstų į paprastas baltai juodas nuotraukas nieko nereiškiančias. Todėl jis dažnai imdavo ir tiesiog jas apšviesdavo, padarydavo tai, ko aš negalėdavau parodyti.

Va taip kaip čia, štai matote, sugulė kadrai į vieną bendrą. Kartais to negali sugalvot, bet labai dažnai tu tiesiog intuityviai imi ir automatiškai nuspaudi mygtuką. Galbūt todėl aš didžiąją dalį istorijų, kurias fotografuoju, darau į juostą. Todėl, kad juosta man tai kažkokia medžiaga, su kuria aš galiu dirbti.  Galiu pasakoti tai, ką noriu papasakot ir parodyt.

Aš mačiau fotografų, kurie moka tai daryti su skaitmena, bet aš tai taip nemoku.

Jeigu nekreipti dėmesio į tuos samprotavimus, apie tai, ko nėra(o atsiradę tik fotoaparato efektų dėka), ir tiesiog įsivaizduoti, kad tos nuotraukos būtų spalvotos, tai jos pavirstų į, tikriausiai, kažkokias paprasčiausias iliustracijas liaudies tradicijų, kuriose žmonės su tautiniais kostiumais, atlieka kažkokias tai apeigas, dainuoja dainas.

Galbūt spalva ir ypatingai juosta, kuri dažnai tame fotoaparate „Kijev“ šokinėjo ir į kairę, ir į dešinę, išdarinėjo visokius beprotiškus dalykus, ir pridėjo visos tos magijos, kurios aš būčiau negalėjęs pridėti su skaitmena.

Knygoje aš stengiausi surinkti ne tik apeigas, bet ir maksimaliai vizualizuoti akmenis, kapines, šventus gyvūnus, šventus augalus, šventus daiktus Baltarusijos kultūroje.

Aš labai ilgai galvojau, kaip nufotografuoti šventus gyvūnus ir paukščius, net keletą mėnesių, o po to sugalvojau – imsiu fotografuoti iškamšas, nes kitaip aš būčiau negalėjęs vizualizuoti tų gyvūnų šventumo. Iš kitos pusės, laukinį gyvūną, kaip ir bet kokį kitą gyvūną, labai sunku nufotografuoti iš arti. Man norėjosi fotografuoti portretus, ir tokiu būdu išaugo kita knyga, kita istorija apie kažkokius tai gyvūnus, „neegzistuojančius gyvūnus“.

Aš manau, kad jūs Kaune turit fantastinį T.Ivanausko muziejų, aš tiesiog tirpau ten. Man ten labai patiko ir ne tik kaip fotografui, tiesiog kaip žmogui.  Tas stilių sujungimas 70-ųjų, tos aliumininiai rėmai, laikas, kuris apmirė, tas didžiulis skonis su kuriuo visa tai išstatyta ekspozicijoje. Apačioje, tai kažkokia beprotybė dedasi ten, kur visi tie gyvūnai stovi kartu, bet visumoje tai labai gražu. Aš ten kokias 3 valandas prabuvau.

Štai, kad ir šita nuotrauka… aišku aš negaliu sakyti, kad aš kaip fotografas galiu daryti kažkokius tai visokiausius dalykus, jie kartais tiesiog ima ir atsiranda. Štai ši nuotrauka, kaip Sansaros ratas budizme, kai nuotraukoje matai visas epochas, visus kultūrinius sluoksnius, per kuriuos praėjo Baltarusija. Nuo pasakų pačiame viršuje, prie krikščionybės per pagonybę. Tu negali šito sugalvoti, tik gali nufotografuoti, kai tai kažkaip tavo viduje ateina.

Radiofizikos fakultete turėjom fantastinį dėstytoją, jau nebeprisimenu kokio dalyko, bet prisimenu, kaip jis kartą pasakė, beprotiškai svarbų terminą – tai „pasinėrimas į atmosferą“. Jis sakė, kad užsiimant bet kokiu dalyku –  matematika, fizika ar pan. – jūs pirmiausia turite pajusti tai, kuo užsiimate ir toliau jau bus lengva – jūs jau būsite viduje. Tai labai universalus būdas. Aš jį taikau fotofrafijoje. Ilgai ruošiuosi temoms, o po to tu jau matai tas fotografijas visur, tai ko ir ieškai.

Su pagonybe buvo lygiai taip pat. Fotografavau kelius, kurie lyg ir nieko nereiškia, bet mūsų tradicijoje ir jūsų tradicijoje, natūralu, pas mus daug bendro, pvz., „kelio išsišakojimas“, „kryžkelės“ – beprotiškai stiprūs simboliai, kada išmesdavo plaukus, išmesdavo kažkokias šiukšles, sudegindavo kažką seno ir t.t. ir t.t. Tai labai svarbus simbolis. Ir tu tai matai užmiesčio sodyboje, kurioje atvažiavai savaitgaliui.

Ši nuotrauka toks pat simbolis to, kas neegzistuoja realybėje, bet egzistuoja nuotraukoje. Ši nuotrauka tokia magiška, graži, tokia šviesi – tai stalas būrimams. Bet šis  stalas stovi muziejuje. Ir funkcionaliai jis neveikia, neegzistuoja, jis tiesiog yra, tiesiog stovi. Bet kai tokia šviesa graži, tiesiog viskas susidėjo ir iki šiol tai yra.

Polesioje iki šiol išsilaikė iš krikščioniškų kryžių daryti moterų figūras. Nežinau ar pas jus tai yra? Matote, uždeda rankšluosčius, apvynioja, apsuka, aprengia… Prieš kokius 30 metų tai buvo paplitę masiškai. Dabar jau vis mažiau ir mažiau, bet dar galima pamatyti. Aš turiu atsakymą ar yra krikščionybė Baltarusijoje. Štai pažiūrėkit į tai. Matote? Krikščionybė lyg ir atėjo, bet iš tiesų ką jaučia ir supranta žmonės?…matote, vis vien  uždengia.

Vienoje iš apeigų, vadinamų ugnies pernešimo apeiga, visi ilgai, apie 2 val., laukė provoslavų šventiko. Tai vyksta taip: tarp dviejų namų viename kaime padaromas kelias iš rankšluosčių, ant jo išbarstomos gėlės ir reikia šventą ugnį, žvakę, dabar žinoma ikoną, pernešti per tuos rankšluosčius iš vieno namo į kitą.

Bet kai atėjo „batiuška“ pasimeldė, ir žmonės pradėjo nešti per tuos rankšluosčius ikoną. Senos močiutės pradėjo giedoti senovines giesmes. Ir žmonės nesimeldė. Keletą kartų „batiuška“ ir „matuška“ pradėdavo melstis, bet suprato, kad tai beviltiška. Žodžiai beprasmiški. Maldos šioje vietoje neturėjo prasmės. Todėl, kad senos močiutės giedojo. Jos giedojo tai ką žinojo, tai kas turėjo prasmę, tai kas buvo svarbu. Ir man tai buvo įtikinamiausiu pavyzdžiu to, kokia galia to milžiniško tikėjimo ir negalima per kokius tai 1000 metų imti, tiesiog op uždengti  paprastai ir sakyti, kad to nėra.

O štai čia, kaip ir pratęsimas istorijos apie „neegzistuojančius gyvūnus“, kuri išaugo iš pagonybės. Čia mano, galima sakyti pirmas nesąmoningas žingsnis į kažkokį „švarų“ meną, kur aš imu ir pasakoju, galbūt, kažką įdomaus.

Labai dažai pradedu naują projektą net nežinodamas ką fotografuoju. Tiktai gale darbo pradedu suprasti kas tai bus.

Aš kažkaip stipriai džiaugiuosi šia tema (apie „neegzistuojančius gyvūnus“), todėl kad joje yra dar kažkokie tokie…sluoksniai, ta prasme, prasminiai vidiniai, todėl, kad didžioji dauguma gyvūnų portretų padaryti tokiu būdu, kad neįmanoma atpažinti ar jie gyvi ar mirę. Didžioji dalis iš jų turi veido išraiškas, jie pozuoja, jie yra kažkokiose savo natūraliose pozose…bet visa tai juosta.

Fotoaparatas ėmė ir padarė už mane tą darbą… Aš paprasčiausiai tik nufotografavau juodai baltai, o visa tai pavirto į kažkokią tai beprotybę. Arba kaip čia, kiškis. Matote, jis kažkoks toks magiškas stovi…

Jūsų muziejuje, žinoma, sudėtinga fotografuoti, aš grįšiu gal po kokio pusmečio, kad galėčiau su juodu fonu fotografuoti, nes ten dabar veidrodžiai ir per daug gyvūnų šalia, kad juos galėčiau atskirti.

Apie šį projektą dar galėčiau pasakyt, kad tai mano mėginimas įeiti į šiuolaikinį meną. Jis bus pristatomas Paryžiuje muziejuje, man tai ypač svarbu.

A.Liankevičiaus knygos „Paganstva“ („Pagonybė”) videopristatymas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=n-TaCYIjS1I

Pokalbio su A.Liankevičiumi garso įrašas (2011.03.31, rusų kalba) I dalis:

httpv://www.youtube.com/watch?v=Dkw7qDLtzrM

Poaklbio su A.Liankevičiumi garso įrašas (2011.03.31,rusų kalba) II dalis:

httpv://www.youtube.com/watch?v=lz7OBfIQ90k

____________________________________________________________
Susiję straipsniai:

Kategorijos: Naujienos, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: