Neseniai gerai žinomo literato ir visuomenininko Antano Gudelio iniciatyva vėl buvo primintas senokas, dar trečiojo dešimtmečio pradžioje kilęs sumanymas įsteigti Tautos namus. Pabandykime prisiminti tuos senus, gerus, nostalgiškus laikus.
Jau pirmaisiais lietuviškos spaudos atgavimo, o kartu ir tautinės kultūros atgimimo metais kilusi idėja – per Tautos namus sujungti etniškumą, tautiškumą su valstybingumu – vis buvo bandoma įgyvendinti prieš Pirmąjį pasaulinį karą; pirmaisiais Nepriklausomybės metais; trečiojo dešimtmečio pradžioje; taip pat ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ir pabaigoje.
Verta prisiminti vieną idėją, kuri, nors ir nebuvo įgyvendinta, įdomi tuo, kad su ja susijęs svarbus pirmųjų Lietuvos Respublikos gyvavimo metų kultūrinis įvykis.
Viename interviu, kurių taip nemėgo, profesorius architektas Vladimiras Dubeneckis užsiminė, kad „apie 1920 metus buvo nutarta Vilniuje pastatyti Tulpių rūmus […]. Tam reikalui buvo sudarytas fondas, bet rūmų statymas dėl visiems žinomų priežasčių atpuolė. Tas klausimas daugelį kartų iškildavo, tai vėl nugrimzdavo užuomaršon.“
Šiuos žodžius jis pasakė 1931 metais, kai jau buvo statomas Tautos (Vytauto Didžiojo) muziejus – ne tik istorijos relikvijų ir dailės kūrinių saugojimo ir eksponavimo vieta, bet ir svarbiausias tautos kultūros išsaugojimo židinys.
Tai kas gi tie Tulpių rūmai?
Kaip užsimena Dubeneckis, jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo ruošiamasi įgyvendinti svarbią Jono Basanavičiaus ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio idėją – įsteigti Tautos namus. Buvo bandoma suburti lietuvius inteligentus, menininkus; renkamos lėšos, rengiami įvairūs labdaros vakarai ir t. t. Želigovskininkų invazija į Vilnių nutraukė šį darbą ir gana ilgam sustabdė lietuvių nacionalinės kultūros vystymąsi senojoje Lietuvos sostinėje. Todėl tikrasis kultūrinis tautos atgimimas prasidėjo jau Kaune: buvo steigiamas Lietuvos universitetas, įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija, pradėjo formuotis Meno mokykla, pirmuosius spektaklius parodė profesionalus lietuvių teatras…
Tačiau pagrindinis įvykis, iš pagrindų pakeitęs to meto lietuvių visuomenės požiūrį į kultūrą ir meną, – „Traviata“, kurios premjera įvyko 1920 metų gruodžio 31 dieną.
Naujaisiais 1921-aisiais Kaunas gyveno „Traviatos“ melodijomis ir arijomis. Nebuvo kiemo ar gatvės, kur nebūtų skambėjusi puikioji Giuseppės Verdi muzika. Kiekvienas save gerbiantis naujai iškeptas valdininkas ar profesorius mėgo pasigirti matęs scenoje „europinio masto“ dainininką Kiprą Petrauską. Net vietiniai rusai, jau susitaikę su mintimi, kad Kaunas tapo, nors ir laikinąja, Nepriklausomos Lietuvos sostine, didžiavosi Kiprijanu Ivanovičiumi Piotrovskiu – garsiojo Fiodoro Ivanovičiaus Šaliapino partneriu dar iš Marijos teatro laikų.
Kipras Petrauskas tapo nacionaliniu didvyriu.
Taip gimė lietuvių profesionalusis Operos teatras. Ir nesvarbu, kad jis įsikūrė apšiurusiame Miesto teatro pastate, šalia abejotinos reputacijos smuklės ir kafešantano.
Bet apie tai iš karto susimąstė jaunos Respublikos vyriausybė ir Kauno menininkai, susibūrę į Lietuvių meno kūrėjų draugiją. Jau pirmosiomis 1921 metų dienomis draugijos ir valdžios atstovų susitikime buvo nuspręsta statyti naują teatrą. Tuo tikslu buvo įkurtas fondas, pasiryžęs Operos rūmų idėją paskleisti po visą Lietuvą, kad „bendromis pastangomis greit galėtume išvysti aukštus, erdvius, šviesius, rymančius saulėje ir ūkanose ir glaudžiančius senas ir naujas Lietuvos žemės dainas“. Įdomu tai, kad į fondo kreipimąsi atsiliepė žymiausi Lietuvos visuomenės veikėjai, stambūs įmonininkai ir bankininkai, net kariuomenės generalinis štabas. Rėmėjų sąraše randame Antaną Smetoną, paaukojusį 10 000 auksinų; tuomet valstybės prezidento pareigas einantį Aleksandrą Stulginskį (paaukojusį 10 000 auksinų); dailininką Adomą Varną, Lietuvių meno kūrėjų draugijos vardu paaukojusį 100 000 auksinų; Vytauto bažnyčią (10 000 auksinų); Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugiją (3000 auksinų) ir daugelį kitų žinomų ir nežinomų žmonių bei organizacijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių.
Greitai buvo surinkta 288 700 auksinų!
Ir staiga visus pribloškė žinia, kad gastrolėms K. Petrauskas „besirengia išvažiuoti į svečias šalis“.
Ta proga vasario 14 dieną Kauno visuomenė „Metropolio“ restorane surengė iškilmingus palydos pietus, į juos susirinko per 70 žmonių: menininkai, mokslo vyrai, ministrai ir kiti valdžios atstovai su dr. Kaziu Griniumi priešaky. Per pietus prof. Petras Leonas visuomenės vardu perskaitė kreipimąsi: „[…] Šiandieną gyvename pirmąsias Lietuvių operos dienas […]. Mes – lietuvių visuomenė – matome ir jaučiame, jog pradėtasai darbas yra didelių pajėgų vaisius, naujas laimėjimas meno srityje ir įtakingas mūsų auklėtojas. […] Atsiliepdama į pradėtąjį kilnų darbą […] dėkingoji lietuvių visuomenė praneša Tamstai, jog ji tvirtai imasi statyti Lietuvos sostinėje Lietuvių operos vaidyklos rūmus, kuriuose laisvai ir galingai skambės lietuvio daina. Tevadinies jie Tulpių rūmai.“
Išvykus K. Petrauskui Tulpių rūmų kūrimo darbai nenutrūko. Kaip ir anksčiau, buvo organizuojamas aukų rinkimas, aktyviai rengiami fondo įstatai ir t. t. Bet, kaip rašė to meto spauda, „[…] dėl nepatogių tam darbui aplinkybių organizacijos darbas susitrukdė beveik metams“ ir tik 1922-ųjų sausio 13 dieną Kauno miesto savivaldybėje buvo patvirtintas Tulpių rūmų fondo statutas, parengtas A. Varno, Juozo Tumo-Vaižganto, Stasio Šilingo, kitų Kauno visuomenės bei miesto valdybos ir Seimo atstovų.
Tačiau greitai laikraštyje „Lietuva“ pasirodė žinutė, kad Lietuvių meno kūrėjų draugijos iniciatyva vasario 3 dieną įvyko dar vienas fondo komiteto posėdis, jame buvo pateiktas naujas Jono Vileišio parengtas statutas. Po audringų diskusijų ir net ginčų K. Grinius, P. Leonas, Mykolas Sleževičius ir kiti nutarė parengti dar vieną statuto projektą. Kaip galima spręsti iš išlikusių negausių laikraštinių žinučių ir atsiliepimų, Tulpių rūmų idėja gerokai išsiplėtė. Tai jau ne tik naujų operos rūmų statybos idėja. Pagal naująjį projektą, be teatro salės su 1500 žiūrovų vietų, turėjo būti koncertų ir parodų salės. Šaliniuose rūmų frontonuose turėjo įsikurti „gražios didelės krautuvės“. Įdomu tai, kad šiame projekte pabrėžiama komercinė Tulpių rūmų fondo veikla, kurioje svarbų vaidmenį turėjo atlikti akcininkai.
Prisiminkime – tai vyko 1922 metais, kai jauna Lietuvos Respublika dar nė savų pinigų neturėjo!
Nepaisant to, projektui parengti buvo išrinkta nauja komisija, vadovaujama K. Griniaus, o Kauno miesto savivaldybė net pasiūlė statybai vietą – „Gedimino ir Donelaičio gatvių kertėje arba aikštėje ties Karo muziejumi prie Donelaičio gatvės“. (Vėliau pastarojoje vietoje buvo suprojektuoti Konservatorijos rūmai, dar vėliau ten išdygo gyvenamieji namai.)
Tačiau tuo viskas ir baigėsi. Nežinia, ar buvo parengti naujasis Tulpių rūmų fondo statutas ir rūmų pastato projektas. Iki šiol nežinoma, kaip susiklostė ir pačios komisijos likimas. Bet nereikia smerkti šios gražios idėjos iniciatorių. Buvo pirmieji Nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metai, gan sudėtinga ir sunki politinė bei ekonominė šalies padėtis etc.
Liko gražus prisiminimas apie nuostabią ir šiek tiek idealistinę Tautos namų kūrimo idėją – Tulpių rūmus.
