Ketvirtadienio vakarą mirė Stasė Nedzinskienė.
Alytaus ir Lietuvos švietimo šviesuliu vadinta pedagogė amžinatvėn išėjo po nelygiavertės kovos su liga, būdama 61-erių. Švietimui ir mokslui ji atidavė daugiau nei pusę savo gyvenimo.
1950 m. vasario 15 d. gimusi, Trakų rajono Gudakiemio aštuonmetėje mokykloje raides ir skaičius pažinusi Staselė Vilniaus valstybinį universitetą baigė 1974 metais. Tapusi diplomuota fizike, subrendo kaip mokytoja ekspertė, švietimo administratorė – buvo paskirta Alytaus Panemunės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Už nuopelnus S. Nedzinskienė buvo apdovanota Lietuvos metų mokytojo premija (2008 m.).
Administracinis darbas, sėkminga pedagogės karjera ir kasdienė mokyklos rutina nesugniuždė jautrios, kūrybiškos S. Nedzinskienės sielos. Ji – sūnų Laimio, Lino ir Antano mama, penkių knygų autorė. Bibliografijoje – 2008 m. nuaidėjusiam mokyklos 20-mečiui skirtas rinkinys, keturios autorinės poezijos knygelės ir su bendraminčiais nuo vystyklų užaugintas „Dainavos“ kultūros almanachas, 2003 m. įvertintas Alytaus miesto kultūros premija.
„…Stovi mūsų mokykla. Čia mes stiebiamės į aukštį, Čia – mūs pasakų sala. Čia išmokstam pirmą raidę Užrašyti lentoje. Čia vaikystės juokas aidi, Čia – jaunatviška svaja. Mokykla, mokykla, Būki mums visiems miela. Amžiams tu išliksi mums Mums šventa…”, – skamba ištrauka iš mokyklos himno, parašyto Staselės eilėmis.
S. Nedzinskienei rūpėjo ne tik savo, bet ir kitų kolegų, mokinių kūryba, darbas, pomėgiai, jų įamžinimas – visa tai didelėmis velionės pastangomis liko įamžinta Panemunės mokyklos muziejuje. „Fizikiniai eilėraščiai”, – taip eiles, neretai virstančiomis dainomis, vadino pedagogė – poetė.
„Aš esu tiktai plunksna lengvutė
visagaliame Dievo delne
Jo ranka po kiekvieną eilutę
išmintingai vedžioja mane“
(S. Nedzinskienės eilėraščio „Dievo plunksna“ ištrauka)
kazkada ji mane moke bet as jos neprisimenu visiskai
Lenkiu galvą ir užjaučiu artimuosius. Tebūnie Šviesios Dausos Velionei.
Ateinu į Tave, Žemynėle, kaip Gamtos ilgesys, gimęs iš Tamsos ir iš Žemės, į laiko ir erdvės pasaulį – parsinešti gyvybę, imant pavyzdį iš medžių, kaip jie vargsta šaknimis įsikabinę į Tave.
Ateinu į Tave, Žemynėle, su Visatos ilgesiu Saulėje ir Pasaulyje.