Saulės spalvos (5)

www.satenai.lt

Elena Adomaitiene

Elena Adomaitiene

Su savamoksle liaudies menininke, šiemetine „Aukso vainiko“ laureate Elena Adomaitiene kalbasi Juozas Šorys

Kokie Jūsų prisiminimai iš vaikystės, kur ir kaip augote?

– Gimiau 1930 m. Vervedžiuose, Papilės valsčiuje (dabar – Akmenės r.). Ten buvo ir mano tėvo Kazimiero bei jo tėvo Pranciškaus gimtinė. Abu jie – Viesulai, o mes, vaikai – Viesuliukai. Augom trys seserys ir du broliai. Senelės nebepamačiau – mirė, kai gimė mano vyresnė sesuo. Mama buvo kilusi iš Gruzdžių giminės. Atsimenu, būdami dar visai pipirai, bėgdavom pas senutį keptis bulvių ant jo krosnies rinkių. Jis tada jau retai ką besivirdavo, gyveno atskirai mažoje senoje trobelėje, valgė kartu su mumis, nes gyvulių tada nebelaikė, prie darbų nebėjo, karšinosi. Užkurdavo dėl šilumos krosnį, jos rinkiai buvo tokie švarūs, kad net dabar atsimenu. Pamatę dūmus iš jo trobos kamino, paknopstom lėkdavom pas senutį (jis mirė, kai buvau kokių penkerių metų). O bulves supjaustydavom tokiomis ripkomis ir kepdavomės. Oi, kokios skanios būdavo… Vėliau ganydami karves kartu su broliais kepdavomės bulves lauže, bet tokios gardžios, rodos, nebebuvo.

Kaip atrodė Jūsų tėviškės sodyba?

E.Adomaitienė. Turgus II. 2001.

E.Adomaitienė. Turgus II. 2001.

– Be trobos, buvo kūtė, dviejų galų daržinė… Pastatai buvo mušti iš molio, su šiaudų stogais. Buvo ir jauja, turėjom arklinę kuliamąją mašiną, pamiškėje buvo tėvo kalvė, pirtis, senelio troba. Per karą į ją buvo subėgę ir prisiglaudę bėgliai – dvylika šeimų. Tėvas turėjo girnas, jas davė jiems maltis grūdus duonai ar kokiam plunciui (blynui) išsikepti. Paskui pabėgėliai ėmė skųstis, kad taip sunku malti, tada tėvas jiems ten padarė vėjinį malūniuką. Jis sugalvodavo daug visokių gudrių dalykų – buvo geras medžio meistras, patyręs kalvis, dirbo ratus (vežimus), kaustė arklius. Eidavom į kalvę jam padėti spaudyti dumples – tokias su ilga kartimi. Ir ugnį ten jam padėdavom užkurti – miške pririnkdavom kankorėžių, kad kaitriau žaizdras degtų, o tėvas užkaitindavo geležį iki raudonumo, net baltumo ir nukaldavo, ko reikėdavo. Esu nutapiusi Akmenės turgų, į kurį, būdama mergelka, kartu su juo veždavom parduoti klumpes, šaukštus, verpimo ratelius, žvakides. Būdavom ir jomarkuose – juose prekiavo arkliais, karvėmis, ožkomis, visokiais gyviais. Buvo auksinių rankų žmogus, galėdavo padaryti viską, ko tik paprašydavai, jei tik turėjo iš ko. Visur pritiko – buvo ir giedotojas, ir muzikantas (grojo armonika), jį kviesdavo į vakaruškas prie Papartynės malūno. O mama mokėjo gražiai siuvinėti, megzti, karpyti, austi. Žmonės sakė, kad ji prie meno.

Ar Jus veikė tai, kad tėvai buvo gabūs menams?

– Padėjau mamai austi – kokių dešimties metų sėdau į stakles. Ji man apmesdavo audeklą, suverdavo siūlus į nytis, į skietą, prisitrindavom šeivas ir ausdavom milus, lininius audinius; tada ir baltiniai buvo lininiai. Ir patys auginom linus, juos mynėm, plūkėm jaujoje. Ausdama grindų takus ir būdama gal dvylikos metų pati susiverdavau nytis, susiruošdavau. Ką ir kalbėti apie maišus ir kitus prastus audeklus. Atsimenu, mama mokėjo gražiai išpaišyti arklius… Mėgau ir aš paišyti; nusipiešdavau ką nors ir siuvinėdavau. Vėliau, kai ištekėjau, norėdavau pasipuošti trobą, bet buvom biedni, tai paimdavau baltas paklodes ir išsiuvinėdavau rožėmis ar našlaitėmis, kad būtų kuo uždengti stalą ar lovą. O kaime nedaug žemės teturėjom – tėvas buvo susipirkęs 12 ha, bet nemažai jos buvo pelkėta. Geros dirbamos žemės nedaug tebuvo, todėl teko pavargti. Javai menki teužaugdavo.

Kokius darbus mėgot, kokių – ne?

– Mėgom miškuose grybauti… Ir dabar grybaučiau, bet bijau erkių ir kojos nebe tos. Tetušis po pietų varydavo vaikus pokaičio, o mes, kai jis užmigdavo, pasiimdavom visokius uzbonus, krūželius ir eidavom į mišką žemuogių. Per valandą, kol jis miegodavo, pririnkdavom kibirą žemuogių. Vakare mama pamelždavo karves – sutrintas uogas apsilaižydami valgėm su pienu. O šiaip kaime dirbau visus lauko darbus – roviau, myniau linus, rinkau rugius, dirbau prie kuliamosios namuose ir pas kaimynus, nes reikėdavo užsidirbti talkas, kad ir kiti padėtų. Dar tetušis išsinuomodavo ir kitų žmonių žemės, tai ir ten visus darbus reikėdavo nudirbti – pjauti javus, juos surinkti, statyti gubas. Džiaugėmės, kad nereikėjo tarnauti pas svetimus – užteko pragyvenimo prie savo žemės ir gyvulių. Kiek toliau nuo mūsų gyvenimo buvo Velnio pelkė (nežinau, kodėl taip vadino), kurioje buvo daug gerų spanguolynų. Apie Velnio pelkę pasakojo visokių atsitikimų. Netoli gyveno žydas Leizorius, tai, sako, už kažkokias apgavystes velnias pagavęs jį nešė, kol pavargo ar nusibodo, o tada numetė į tą pelkę. Prie tos pelkės buvo toks švarus pušynas, kad atrodė, jog žolės ten išvis neželia. Mama sakydavo, kad velniai ten su panomis šoka, todėl visas žoles išmindo. Bijojom tų velnių, kad mūsų nepamatytų ir nepagautų, todėl tyliai rinkdavome spanguoles.

Elena Adomaitienė. Užgavėnės. 1988

Elena Adomaitienė. Užgavėnės. 1988

Po karo iš Vervedžių teko išeiti, nes nugirdom, kad ruošiasi vežti į Sibirą… Valdžia norėjo išvaryti žmones iš sodybų, kurios buvo tarp miškų. Neramu ten buvo. Naktį ateidavo partizanai, o dieną – stribokai. Gyvenom dideliam pavojuje, juk dėl niekų galėjo visus iššaudyti… Kartą vežėm šieną ir atėjo į pievą stribokai, norėjo arkliams šieno, o miškiniai juos stebėjo, buvo pamiškėje jau ir ginklus susistatę. Mes tada gyvenom tarp miškų ir didelių krūmynų; visai šalia namų buvo prisišliejęs valdiškas eglynas.

Iš kur radosi toks gražus kaimo pavadinimas?

– Nežinau, kodėl vadino Vervedžiais. Toliau nuo mūsų trobesių buvo iškastas kanalas, kurį vadino Vervedžiuku. Matyt, seniau tai buvo upeliukas. Dar netoli buvo Dusų, Vienrankių, Skabeikių kaimai. Iš Vervedžių buvo septyni kilometrai iki Akmenės, o iki Papilės – šeši, todėl ten ėjom į mokyklą. Žiemą brisdavom per sniegus, tik retkarčiais tėvas rogėmis nuveždavo. Vėliau su seserim Barbora, kol mokėmės, apsistodavom namelyje Papilėje, prie gelžkelio stoties.

Ar iki išėjimo į pensiją nebandėte tapyti?

– Kad ne. Iki tol dirbau visokius darbus – prie kelių, ligoninėje, valgykloje, mokyklos bendrabutyje kūrenau krosnis, paskutiniu laiku iki pensijos bendrabutyje buvau naktine aukle. Prieš tai sūnus Stasiukas buvo įstojęs į Telšių taikomosios dailės mokyklą, kai ją baigė, paskyrė dirbti mokytoju į Akmenę. Jis namie tapydavo, turėjo gerų drobių ir dažų. Iš pradžių veizėdavausi, kaip jis paišo, dar ir „pakamandavodavau“, kad kitaip reikėtų spalvas dėti… Sakydavo: „Mama, jei tu taip gerai išmanai, imk ir pati paišyk – užtrauksiu tau drobę, duosiu dažų…“ Taip padaręs išvažiavo į Šiaulius. Iki tol nė teptuko nebuvau rankose laikiusi. Galvojau, ką čia reiktų pabandyti, juk žmonių ir tikroviškų namų nemokėjau paišyti. Tada sugalvojau nupiešti Užgavėnes – visokių gyvių, bjaurybių kaukes, žydus, čigonus, velnius. Grįžęs Stasiukas nustebo, sakė, kad man gerai išėjo ir kad reikia tą paveikslą pasiūlyti į parodą. Tada atvažiavo moteris iš Šiaulių, kuri surinkdavo į parodas nemokytų dailininkų darbus (dabar tuo Šiauliuose rūpinasi Laima Kelmelienė). Kai ji pamatė mano paveikslą, net sušuko: „Gerai nupaišei! Dar vieną apie ką nors sukurk!“ Tada apmečiau mintyse, kad galiu nupaišyti jomarką su arkliais, karvėmis, avimis, triušiais. Vėliau, kai tą paveikslą nutapiau, dailininkai jį pavadino „Kiliminiu“. Iš tikrųjų išėjo kaip kilimas, be jokios perspektyvos… Abu darbus išstatė parodoje, o man pasidarė gėda, ko aš čia pradėjau trintis tarp dailininkų – tik lendu kuo gilyn už žmonių nugarų. Galvojau, kad tik nepasakytų, jog tie darbai yra mano, jie man tokie bjaurūs pasirodė… Vis tiek pasakė, kad tuos darbus nupaišė Adomaitienė, atnešė gėlių, pripažino, kad vykę. Vėliau ypač šiauliečiai ėmė prašyti, kad rimtai pradėčiau tapyti. Ir pradėjau, daug nesispyriojau. Kai ėmiau įsivažiuoti, pamačiau, kad po truputį kažkas jau ir išeina. Pripaišiau nemažai paveikslų ir niekas jų neišpeikė. Vėliau ėmė kviesti į visokius renginius, seminarus, plenerus. Įsiminė, kai buvom pakviesti į Rumšiškes, ten kartu dalyvavo ir Monika Bičiūnienė. Kartą sumaniau nupaišyti vėjinį malūną, ir jis man išėjo lyg pakibęs ore, aukštai danguje. Norėjau daugiau į tolį nukelti, o išėjo pakibęs lyg tarp debesų. Monika priėjo, pažiūrėjo ir sako: „Kaip tu čia pripaišei – ant dangaus?“, nors ir pati panašiai pripaišydavo, kaip jai reikėdavo. Man jos darbai įdomūs buvo. Kai įsižiūri, ir dailininko su diplomu Rimo Bičiūno paveikslai kažkuo panašūs į jo mamos darbus. Jai reikėjo ramybės, tuose susibūrimuose ji prašydavo atskiro kambariuko, kad galėtų netrukdoma tapyti. Betapydama tarp kitų ir aš daug ko pramokau. Pavyzdžiui, imu kokį namuką ir pirmiausia statau jį ant žemės, kad kaip reikiant stovėtų. Kai pradėjo sektis dirbti, ir pati likdavau patenkinta, nebeidavau net pietų. Tol su teptuku rankoje stovėdavau prie drobės, kol sutindavo kojos. Tapydavom gamtoje, tai nepalakstysi; kartais parsinešusi paveikslą į kambarį, kur gyvenom, užbaigdavau jį sėdėdama. Tada nutapiau gal dešimt gerų paveikslų, ir beveik visus juos nupirko Šiaulių „Aušros“ muziejus.

Kaip renkatės ir derinate spalvas?

– Paprastai renkuosi tas, kurios man patinka. O labiausiai prie širdies saulės spalvos, žalia, geltona, mėlyna. Tai mano pagrindinės spalvos. Kartais naudoju ir rudą – pritaikau tikroviškiems medžių kamienams nutapyti. Mano paveiksluose dažniausi žolynai ir medžiai, apšviesti vasariškų saulės spindulių.

O kaip renkatės, ką tapyti? Iš atminties ar ką gyvai pamatote?

– Geriau išeina, kai pati ką nors įdomaus pamatau. Iš nuotraukų prastai tepagaunu, nes nesugebu kopijuoti. Geriau, kai nuvažiuoju ir tapau iš natūros. Daug esu pritapiusi, dabar retai tuo beužsiimu.

Kaip viskas vyksta, kai jau sugalvojat, ką norit nutapyti?

– Man artimiausi yra kaimo vaizdai, juos tarsi tebesinešioju su savimi. Nuo gimimo esu tikra kaimietė, nors daugiau metų išgyvenau Akmenėje. Iki šiol man patinka žemės darbai, gyvuliai ir miško gyviai, gamtos grožis. Lyg matau, kaip pievose lėtai juda šieno pakrauti vežimai, toliau avys ganosi… Daugiausia minčių kyla, kai tik pradedu tapyti, tada apsižiūriu, kad ir to, ir ano reikia, ir imu galvoti, kaip geriau tai padaryti, kad tiktų paveikslui.

Ar nebuvo taip, kad tai, ką norit nutapyti, susapnuodavot?

– Sapnų beveik nenaudoju, jie retai tebūna gražūs… Tiesa, kartais susapnuoju gyvenimą vaikystėje. Dabar tėviškėje nebėra trobesių, ne tik juos – visus takelius ir kelelius, kaip ir kiekvieną trobos užkaborį, sapnuodama lyg rentgenu nusišviečiu. O šiaip, nors ir stengdamasi, ne viską begaliu atsiminti. Ypač mėgstu paišyti arklius. Gal todėl, kad pačiai teko išmokti juos ir pasikinkyti, ir važinėti su ratais (vežimu) ir rogėmis į mišką malkauti, ir joti į ganyklą, ir arti plūgu, ir akėti. Mokėjau su arkliais elgtis, nes daugiausia man tekdavo tėvui padėti nudirbti lauko darbus. Nuo mažens ir trobos, ir lauko darbus dirbau.

Pastebėjau, kad portretų nemėgstate?

– Man žmones gerai nutapyti neišeina. Sau esu nemažai nusipaišiusi, bet… Žmonės mano paveiksluose yra tarp kitų įsimaišę, lyg iš toliau pamatyti, iš arčiau į juos nesigilinu. O profesionalai kartais tokių pripaišo, kad neaišku, kuria puse ir kabinti…

Ar nebandėt lipdyti, pinti, karpyti?

– Patikdavo darbai su akmenimis. Su vyru kapinėse iš jų darydavome atramines tvoreles prie paminklų. Vyras dailiai suskaldydavo lauko akmenis tokiomis lyg ripkomis, o aš dėliodavau ir mūrydavau sieneles. Jei prireikdavo kokių „ištaisytų“ ar išraitytų, tai prašydavo, kad Adomaitis padirbtų. Anam tokie mandri gerai išeidavo, nors yra dirbęs ir kepėju, ir prie statybų. Dailininkai kartais sako, kad man nė bulvių negalima skusti, bet jei žinotų, kiek esu akmenų primūrijusi – kelios pilys išeitų! Be to, iš cemento esu nulipdžiusi kelis tikro dydžio briedžius, elnią – jų nebeturiu namuose, išprašė žmonės. Esu dariusi ir gandrus – išlankstau armatūrą, įtvirtinu ir pataisytą formą pridrebiu cemento. Paskui padažau – tikras gandras! Gyvūnus dariau, bet kitokių skulptūrų – ne. O mano tapybos darbų turi Šiaulių, Akmenės, Kauno, Vilniaus muziejai.

Juose gausu vienkiemių, bažnytkaimių, miestelių su skirtingos vertės, nebenaudojamais, tarsi užmigusiais kultūros paveldo dariniais (sąrašiniais ir ne).

– Nutapiau Krakių vandens malūną prie Ventos su trobelėmis. Paišiau vietoje, nes marti iš ten yra kilusi. Pamatau ką nors verta dėmesio ir noriu nutapyti. Mačiau Meškelių (abu – Mažeikių r.) dvaro kumetyną su daug trobelių, kitų lūšnų stogai – jau ant žemės. Ten galėčiau daug pritapyti, bet toli važiuoti.

O kur, kada ir kaip tapote? Ar užsidarote nuo žmonių?

– Tapau virtuvėje, pasidedu drobę ant bufeto ir dirbu. Geriausiai išeina, kai niekas netrukdo, o kai tankiai įeina vyras ar kiti namiškiai, žiūriu, kad jau susijaukė mintys, ką buvau sugalvojusi. Kaip tapau? Pirmiausia melsvai išpaišau dangų ir pasidarau žalsvą žemę. Paskui kitką tapau – statau trobesius, diegiu medžius ir pridedu, kas reikalinga. Pirmame plane – žolynai, keliukai, žmonės. Nepiešiu iš anksto pieštuku, iškart teptuku dedu dažus. Jei neišeina, užmaliavoju ir vėl iš naujo darau. Pasižiūriu, iš kur šviesa krenta. Gražiausias laikas – pavasaris, kai pradeda skleistis labai šviesūs medžiai. Ir rudenį būna gražių medžių atspalvių, ypač kai užpuola šalnos.

Kategorijos: Etninė kultūra, Menas, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: