K.Jaskelevičius. Lietuvos žemė ir čiabuvio sindromas (4)

Dr. Kęstutis Jaskelevičius

Dr. Kęstutis Jaskelevičius

Kas gimdo čiabuvio sindromą?

Į pabaigą artėja pereinamasis laikotarpis, kai nebegalios draudimas žemės ūkio ir miškų paskirties žemę įsigyti svetimų valstybių piliečiams. Ar verta dėl to nuogąstauti? „Tegu tik perka, bus mažiau nedirbamų ir dirvonuojančių laukų“, – tvirtins tūlas miestietis. „Ko čia baimintis, žemės juk neišsiveš“, – antrins jam dar kas nors. O gal vis tik pavojų esama?..

Neįžvelgti grėsmių tuomet, kai tavo valstybės žemes, o tuo pačiu ir teritoriją, nuosavybės teise užvaldo kitų valstybių piliečiai? Ar tik čia nebus čiabuvio sindromas, kurį galima būtų apibūdinti kaip per kelias kartas įskiepytą abejingą ir apatišką požiūrį į savo giminės, kaimo, miestelio ar valstybės ateitį ir likimą. Čiabuvio mąstymas gana primityvus, poreikiai ne itin įnoringi. Čiabuvis tiesiog atsiduoda atėjūnui. Girdi, ateiviai išmintingesni, neša civilizacijos laimėjimus. Tad tegul ir rūpinasi viskuo, kad tik man būtų geriau.

Čiabuvių psichologinio tipo piliečių gausu praeities ir dabarties tautose. Ir kažin, ar verta jiems priekaištauti, o tuo labiau smerkti. Jų valią ir pasaulėjautą slopinti galėjo gyvenimo sąlygos, nepritekliai, auklėjimas, o neretai valdžios savivalė ir susvetimėjimas. Taigi pilietį-čiabuvį tarsi ugdo pati socialinė aplinka ar net valstybė.

Tačiau realus pavojus valstybės likimui iškyla tuomet, kai susiformuoja kritinė piliečių čiabuvių masė ir jie sugeba įsiskverbti į politinę valdžią. Būtent šitokiu keliu buvo užvaldytos ištisos jau išnykusios Amerikos, Kanados, Australijos indėnų (aborigenų) gentys, kitų žemynų tautos.

Šiuolaikinių čiabuvių pasaulėjautą papildo ideologinis kosmopolitizmo užtaisas. Todėl, nebrangindami savo ištakų, jie stebėtinai lengvai virsta pasaulio piliečiais, kurių tėvynė ten, kur jie gali tenkinti savo vartotojiškus įnorius.

Beje, kosmopolitizmo ideologija ilgus dešimtmečius buvo grindžiama eurointegracinė politika, ypač kuriant tarptautinę darbo jėgos rinką. Ir tik nesutaikomi prieštaravimai, pagimdyti religinių ir socialinių skirtumų ir perorientuojantys į imigrantų siautėjimą ir teroristinius išpuolius atrodo, atvėrė akis šveicarams, prancūzams, olandams ir kitoms Europos tautoms. Pasirodo, skirtingų kultūrų integracijai ir taikiam sugyvenimui humanistinių idealų nepakanka vien todėl, kad bendražmogiškosios vertybės ir dorybės suvokiamos skirtingai.

Valstybės egzistencijos pagrindas

Kas yra tautos ir valstybės egzistencijos pagrindas? Žinomas etnologas Libertas Klimka vienoje radijo laidoje tvirtino, kad šį pagrindą sudaro kalba ir etninė kultūra. Įsiklausykime – tik kalba ir etninė kultūra. Tautai ir valstybei egzistuoti nebereikia savo žemių ir teritorijos. O gal tai modernus ir šiuolaikiškas požiūris? Valstybės teritorija jau tėra sąlyginis dalykas, bendra didesnių ir galingesnių geopolitinių junginių erdvė? Yra vilties, kad žinomas etnologas tiesiog suklydo.

Tačiau yra tvirtai įsitikinusių, kad valstybės gali gyvuoti ir be savo teritorijos. Štai, ką tvirtina iškilusis liberalas, nūdienos teisingumo ministras Remigijus Šimašius: „Pasaulis jau seniai pažengė į priekį, kai suverenitetas buvo tapatinamas su žemės nuosavybe <…> šiuolaikinėse valstybėse suverenitetas ir žemės nuosavybė yra visiškai skirtingi dalykai. Teoriškai gali būti visiškai kiti žemės savininkai, bet vis tiek Lietuva bus suvereni“. Deja, mielas Remigijau, tas suverenitetas ir bus tik teorinis arba tariamas.

Štai toks valstybių suverenitetas egzistuoja liberalų – čiabuvių teoriniuose modeliuose, link tokio suvereniteto yra stumiama Lietuva. Būtent tokį suverenitetą Briuselyje, Lietuvai stojant į ES, buvo suderėjęs kitas iškilusis liberalas Petras Auštrevičius, kai ketinta žemes užsieniečiams perduoti be jokio pereinamojo laikotarpio.

Ir dar vienas pastebėjimas į teisingumo ministro tvirtinimą, kad pasaulis jau pažengė į priekį, atskirdamas valstybių suverenitetą nuo žemės nuosavybės. Deja, niekur šiuo požiūriu pasaulis nepažengė. Pasaulio valstybės ir toliau pilnos atvirų ir užslėptų teritorinių pretenzijų viena kitai: Japonija niekaip nesusitaiko su Kurilų salyno netektimi, Lenkija brandina slaptus teritorinius planus Vakarų Ukrainos atžvilgiu, Rusija įsitikinusi, kad byrant Ukrainai jai atiteks Krymas, apstu teritorinių pretenzijų tarp subyrėjusios Jugoslavijos valstybių. Taigi pasaulis vis dar toks pat.

Kalba ir žemė

Štai kas sudaro tautos ir valstybės egzistencijos esmę. Visi kiti bruožai yra tik išvestiniai: etninė kultūra ir modernioji gyvensena, religinė visuomenės sandara ir sambūvio tradicijos su kitomis tautomis. Tuo tarpu etninis paveldas ir kalba be savųjų žemių ir atribotos teritorijos tėra išnykimui ir myriop pasmerktų valstybių atributai, anksčiau ar vėliau pavirsiantys muziejinėmis vertybėmis.

Šiuos dalykus puikiai suvokė žydų tauta, siekdama atkurti kadaise romėnų išdraskytą savo valstybę. Pasklidę po visą pasaulį, žydai ilgus dešimtmečius telkėsi, pavieniui ir šeimomis plūdo į Palestiną, Pažadėtąją Žemę. Ką jie veikė arabų valdomoje Palestinoje? Kūrė savo gyvenvietes, steigė bankus, statė mokyklas, įkūrė Tel Avivo miestą.

Tačiau pagrindinė veikla rutuliojosi žemės santykių srityje. Žydai slapčiomis ir atvirai iš vietos gyventojų – čiabuvių arabų, o vėliau iš Palestiną okupavusių britų kolonistų pirko žemės sklypus. Pirko daugiausia mažai apgyvendintose vietovėse, akmeningoje Negevo ir smėlingoje Chaluco dykumose. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir britams palikus Palestiną, žydai savo valdas sujungė ir paskelbė, kad yra įkuriama valstybė – Izraelis.

Kodėl lietuviai elgiasi priešingai, nesaugo savo žemių ir pasirengę jas parduoti bet kokiam atėjūnui iš kitos valstybės? Antai danų ūkininkai jau įsteigė dešimtis kiaulių fermų ir vysto intensyvią gamybą, jų veikla yra puikiausia iliustracija, kaip grobuoniškai elgiasi užsieniečiai kitos valstybės žemėse. Tačiau net šie pavyzdžiai nepriverčia suklusti įvairaus lygio politikų, neatveria akių į čia pat tykančias grėsmes. Grėsmes netekti savo žemių.

Tuo tarpu prezidentai, Seimo nariai, aukščiausieji valstybės pareigūnai prisiekė visomis išgalėmis saugosią šios šalies žemių vientisumą. Prisiekė, tačiau nė piršto nepajudina, kai ši žemė yra grobstoma. Grobstoma saviškių savanaudiškų klanų ir po įvairia priedanga – kitataučių. Šitaip valstybė praranda savo žemių vientisumą, kuris, beje, yra ne kažkokia ritualinė priesaikos teksto sąvoka, o visiškai konkretus dalykas.

Kas po pereinamojo laikotarpio?

2011-aisiais baigiasi septynerių metų pereinamasis laikotarpis, po kurio nebegalios minėtasis draudimas įsigyti žemės ir miškų ūkio paskirties žemės užsienio piliečiams. Beje, šis pereinamasis laikotarpis, kuris įtvirtintas konstituciniame įstatyme, buvo „išreikalautas“ tik tuometinio žemės ūkio rūmų pirmininko Jono Ramono iniciatyva, kai šaukštai jau buvo beveik po pietų. Mat energingieji derybininkai apie tai tiesiog pamiršo ir derybinis skyrius „Laisvas kapitalo judėjimas“ jau buvo „uždarytas“.

Pereinamojo laikotarpio būtinybė buvo grindžiama visiems gerai suprantamais motyvais. Šalyje dar nesusiklostė žemės rinka, egzistavo didelis žemės kainų skirtumas palyginti su daugeliu Europos valstybių, siekiantis net keliasdešimt kartų, o ūkininkų finansinis pajėgumas toks menkas, kad žemės rinkoje jie negalėjo būti lygiaverčiai konkurentai užsienio piliečiams. Pagaliau šalyje negrabiai atlikta žemės reforma nepriartino gyventojų prie žemės ūkio veiklos, o tik pavertė daugelį žmonių nominaliais žemės ir miškų plotų savininkais, pasirengusiais juos parduoti bet kam ir kuo greičiau.

Ar pasikeitė kas nors per septynerius metus? Deja, beveik niekas. Nesusiklostė nei lygiavertė žemės rinka, nesustiprėjo finansiškai ir šalies ūkininkai. Todėl užsienio kapitalo įsiliejimas, kaip ir prieš septynerius metus, būtų valstybei tiesiog pražūtingas.

Tačiau ir pereinamojo laikotarpio metu žemės rinkoje vyko itin nepageidautini procesai. Nepaisydami draudimų, svetimtaučiai pirko ir perka žemės ir miškų ūkio paskirties sklypus. Žinoma, tai daro netiesiogiai per trečiuosius asmenis, daugiausia pasitelkdami skolinių įsipareigojimų schemas.

Po Lietuvos kaimus ir miestelius zuja paslaugūs tarpininkai, kurie atstovauja danų, vokiečių, airių ir kitų Europos valstybių kapitalui. Šių tarpininkų skelbimų apstu vietiniuose ir respublikiniuose laikraščiuose. Pajūrio rekreacines zonas yra užvaldęs rusiškos kilmės kapitalas.

Tarpininkai gerai išmano žemės ir miškų rinkos konjunktūrą. Štai buvęs valstybinės miškų tarnybos darbuotojas M. mielai teikia paslaugas danui, kuriam rūpi miškai. Ypač spėriai slaptas žemės ir miškų supirkimas vyksta Kelmės, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių ir kituose rajonuose. Daug kur tam talkina savivaldybių žemėtvarkininkai ir net seniūnai.

Spėjama, kad kitų valstybių piliečiai neteisėtai yra užvaldę apie 500 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės ir 50-60 tūkst. ha miškų. Neretai žemės plotų paieškos vykdomos itin įžūliai. Štai, savo patirtimi Delfi portale dalijasi vienas ūkininkas: „Sėda vokietis į malūnsparnį, skraido po apylinkes ir bado pirštu – šitą, šitą ir šitą sklypą. Moka po 15 tūkst. litų už hektarą, o žmogeliai stovi eilėse ir džiaugiasi pardavę protėvių žemę. Štai iki ko nusirito Žalgirio palikuonys.

Tačiau manote, kad tas vokietis čia gyvens. Negyvens, kaip negyvena ir danų kiaulidžių savininkai. Tos žemės bus kolonijos, kur jie augins kiaules, sės rapsus, pils pesticidus ir pan. Jas valdys samdyti valdytojai, o įdirbs lietuviai samdiniai…“

Ministro iniciatyva užgeso

Tačiau stebina ir kitas dalykas. Apie šią juodąją žemės ir miškų rinką žino daugelis aukštų pareigūnų, buvo apie tai ne kartą rašyta ir spaudoje. Dar pernai metų pradžioje, vos pradėjęs eiti žemės ūkio ministro pareigas atkreipė į tai dėmesį Kazimieras Starkevičius. Jis kreipėsi į STT, viešai įvardijo komercinius bankus, kurių antrinės įmonės strategiškai reikšmingose vietose perima iš prasiskolinusių ūkininkų nemažus žemės plotus ir, kas gali paneigti, ketina juos parduoti užsienio piliečiams, kurie pasibaigus pereinamajam laikotarpiui jau atvirai galės mokėti už šiuos sklypus gerokai didesnę kainą.

Tačiau ministro susirūpinimas netrukus išblėso, gal užgriuvo kiti rūpesčiai. O STT paprašė ministro konkrečių duomenų ir faktų. Girdi, tuomet ir pradėsime tyrimą.

Bet valstybėje esama ir daugiau piliečių, suvokiančių, ką reiškia, kai žemes užvaldo svetimtaučiai. Seimo narys Jonas Ramonas, Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas ir akademikas Antanas Buračas praėjusių metų spalio mėnesį raštu kreipėsi į Valstybinį saugumo departamentą (VSD), pranešdami apie jiems žinomus dalykus, vykstančius žemės ir miškų rinkoje, kuriuos įvardijo kaip grėsmes nacionaliniam saugumui.

Atrodytų, tokie informacija turėtų sukelti ant kojų slaptąsias tarnybas, kurios „šukuotų“ labiausiai svetimtaučius dominančius rajonus, purtytų tarpininkus, klausinėtų žemėtvarkininkus ir seniūnus. Deja, nuo minėto kreipimosi prabėgo beveik trys mėnesiai, o jo autoriai iš VSD nesulaukia jokio atsakymo.

Žengtas ir dar vienas svarbus žingsnis. Seimo narys Jonas Ramonas įregistravo įstatymo pataisą, kurioje, pateikdamas motyvus, pereinamąjį laikotarpį siūlo pratęsti dar septyneriems metams. Žinoma, tai sukelia tam tikrų keblumų, nes gali būti sulaukta priekaištų iš EK dėl vienašališko kai kurių sutarties sąlygų peržiūrėjimo.

Tačiau, viena, Lietuvos pusė turi pakankamai argumentų įrodyti pereinamojo laikotarpio pratęsimo būtinybę; antra, pati ES vienašališkai pažeidė nemažai suderėtų dalykų, ypač žemės ūkyje; pagaliau, trečia, ar valstybė neturi teisės ginti savo žemių vientisumo, kai į tai slapčia kėsinasi tos pačios ES piliečiai. Be to, kai kurios ES valstybės (tarkime, Lenkija) taip pat svarsto galimybę pereinamąjį laikotarpį pratęsti net 25 metams.

Pernai lapkričio mėn. Seime įvyko Jono Ramono pasiūlytos įstatymo pataisos dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo pateikimo procedūra. Seimo nariai mažumą padiskutavo, paminėjo keblumus, galinčius iškilti santykiuose su ES, tačiau pataisai pritarė. Už įstatymo pataisos tolesnį svarstymą balsavo 49 Seimo nariai, prieš buvo 9, susilaikė – 30.

Seime neretai vyksta sunkiai suvokiami politiniai žaidimai, be kurių neapsieita svarstant ir šį dalyką. Tarp balsavusiųjų prieš pereinamojo laikotarpio pratęsimą atsidūrė socialdemokratų frakcijos narys Mindaugas Bastys, kuris diskusijoje visus… kvietė pritarti minėtajai pataisai. Ir dar atrodė keisčiau, kai tas pats Mindaugas Bastys įregistravo rezoliucijos projektą, įpareigojantį Vyriausybę derėtis su ES dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo… dvejiems metams.

Ką reiškia šis triukas? Ar tai pavėluotas šio dalyko išskirtinės svarbos supratimas? O gal socialdemokratų mėginimas perimti iš Jono Ramono politinę iniciatyvą ir pasipuikuoti prieš rinkėjus? Ir kodėl pereinamąjį laikotarpį siekiama pratęsti tik dvejiems metams? Per tokį trumpą laiką žemės rinkoje jokių esminių pokyčių tikrai neįvyks. Nebent, nesutramdžius juodosios rinkos, svetimtaučiai užgrobs dar daugiau lietuviškos žemės ir miškų.

www.patriotai.lt

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: