A. Juozaitis. Sapnis par Latviju (video) (2)

Arvydas Juozaitis

Arvydas Juozaitis

Skelbiame ištrauką iš spaudai rengiamos filosofo Arvydo Juozaičio knygos apie Rygos civilizaciją. Ši knyga turėtų dienos šviesoje pasirodyti pavasarį.

Ryga – baltų pasaulio megapolis ir baisus nesusipratimas. Šis Miestas, niekada neturėjęs karališkųjų regalijų, karaliavo ir tebekaraliauja Baltijos pakrantėje. Jo galia slepia ydą, nes jo valdžia – be kilmės, ir eina iš vienų svetimų rankų į kitas. Pradžią XIII amžiuje davė vokiečiai, kuriuos po šimtmečių pakeitė švedai, o šiuos – rusai.

Miestas augo, keldamas į dangų vis naujas ir svetimas bažnyčias. Latvių šiam Miestui visuomet buvo per maža. Ryga tapo Baltijos kryžiumi, kuris siurbė gyvybingiausius žemės syvus. Kaip šioje vietoje išliko gyvi latviai? – augdami kartu su Miestu, kuris ugdė juos savo švininiu šešėliu. Ir šiandien Ryga – didžiausia Latvijos mįslė.

Ankstyvas rytmetys, už lango – priemiesčio žemė. Blankią balandžio mėlynę pamažu plėšia dangaus šviesulys – jis kyla sunkiai, kaip karūna. Netrukus saulė kybos virš Miesto, kuris stiebiasi anapus kapinių, ir šviesa pasiglemš bažnyčių smailes bei bokštus.

 Bet diena baigsis, ir aš, kantriai sulaukęs, kol violetinės sutemos apjuos medžių kamienus, išeisiu paklaidžioti Lielie kapi takeliais. Tai – Didžiosios kapinės, kurias Rusijos imperatorė Jekaterina II įsakė įkurti 1773-iaisiais. Reikėjo pažaboti marą, tad įsakyta laidoti atokiau, už trijų mylių, nuo centro. Praėjo šimtas metų ir per tą laiką pabudusi latvių tauta suguldė į jas pirmuosius savo patriarchus. Bet Miestas nestovėjo vietoje – jis apjuosė kapines, paėmė jas į nelaisvę. Dabar sunkmetis, nebeliko kapinių sargo. Aš ir apeinu jas kas vakarą – kaip mirusi siela gyvų sielų labui. Kalbamės.

Lielie kapi takeliais, wikipedia.org, nuotr. A.Buks

Lielie kapi takeliais, wikipedia.org, nuotr. A.Buks

Taip gyvenu Rygoje, ramybės užutėkyje, Miera gatvėje. Peršokus geležinkelio tiltą – Mikelio ir Brolių kapai, o toliau – ir dvejos Miško parko kapinės. Žodžiu, aplink mane – visas praėjusio šimtmečio Latvijos pasaulis. Miera reiškia taiką, ir kol kas čia taika.

Rygoje trapi taika. Niekas tos taikos nežadėjo, o ji atėjo – kaip iš rašto.

Kaip viskas prasidėjo? Kaip visuomet prasideda – prievarta. 1201 m. vokiečiai atėjūnai įkalė kryžių į svetimą jiems žemę, ištarė „Ryga“ ir liepė pavadinti lyvius Švenčiausiosios Mergelės Marijos žemės gyventojais. Kalavijuočiai, o vėliau ir Livonijos ordinas kito vardo šioms valdoms nebeieškojo. Rygoje ėmė kalti kryžius, dalyti juos lyviams, sėliams, kuršiams, žemgaliams. Krikštas buvo žiaurus, ritosi bangomis, kardu ir ugnimi kaimai krikštyti po kelis kartus, krikštyti ne vien vokiečių. Dažniausiai vieni kryžeiviai nepripažindavo kitų atlikto darbo ir degindavo kaimus kaip utėles. Tik baltų dievams reikia dėkoti, kad latviai po tokios „šventos ugnies“ išliko gyvi, neprarasdami instinkto daugintis. Gal todėl nemėgsta latviai krikštyti savo mergaičių Marijos vardu. Ištaria kartais „Māra“ – to ir gana. Ir labai nustebo, kai lietuviai 1990 m. savo šalį pavadino „Marijos žeme“.

Rygos civilizacija nėra Livonijos kūrinys. Šis misionierių, prekeivių ir muitininkų užutėkis, šimtmečiais krovęs turtus, traukė svetimus valdovus kaip magiškas kristalas. Virš Rygos plaikstėsi Europos vakarų ir rytų sielos. Ant Šventojo Petro bažnyčios bokšto puikavosi Švedijos ir Rusijos karūnos. Ko norėti, Hanzos miestų federacijoje Ryga – palaimingas užutėkis, 1225 m. iš Gotlando sostinės Visbio perėmęs laisvo miesto teises ir pasistatęs karalių rūmų pakaitalą – Juodgalvių namus. Šventojo Petro bažnyčios bokštas netruko tapti mūsų pakrantės ašimi, aplink kurią ėmė suktis pusė Baltijos jūros. Liko viena prigimtinė nuodėmė: miestas augo ne tik be karališkų regalijų, bet ir be tikros mokslo įstaigos. Iki pat XIX a. antrosios pusės (1862-ųjų!) Rygoje nebuvo aukštosios mokyklos – universitetas čia atsirado tik 1919 metais.

O paskui prasidėjo stebuklai ir jie tęsėsi visą dvidešimtą šimtmetį.

Rygos antspaudas, 1226 m.

Rygos antspaudas, 1226 m.

Stebuklingas šis Miestas buvo ir lietuviams. Prozos žodžiais jį aprašė Juozas Baltušis, praplėšęs akis Rygos Ilgucieme; ne juokais apgiedojo jį Marcelijus Martinaitis, kurio Kukutis atklydo ant Rygos tilto ir išsižiojo:

Užtrauksime ant tilto Dauguvos,
kad broliai mes – iš Lietuvos.
O kas gi ten nematomas sustoja?
Ant trotuaro vakar aš mačiau jo koją…
Dabar nueikime ant tilto Dauguvos,
gal atvažiuoja jis su malkomis –
nuo Lietuvos.
O ten rytas,
rytas bunda,
Ryga dunda,
Ryga dunda
ir velniai pro Domą dumia.
…Vien kepurę Dauguvoj
atneša nuo Lietuvos.
„Kukučio ieškojimas po nakties Rygą“        

Tačiau ir be lietuvių trigrašio skamba dunda Ryga. Mūsų brolių kalba joje dunda. Prieš kelis dešimtmečius nebūtum to nė susapnavęs, nes latviai slankiojo susigūžę ir atrodė, kad naktimis juos kažkas lupa. Tačiau šiandien – latvių kalba kaip varpas! Stelbia ji net tramvajų tilindžiavimą ir ūkuojančią socializmo laikų geležinkelio stotį! Kai iš politrukų liko tik šešėlis, o iš KGB rūmų Brīvības gatvėje – vaiduoklis, latvių kalba ūmai nutūpė ant visų Rygos kampų, namų, langų ir stulpų. Dabar žinias ir skelbimus gali skaityti tik latviškai – jokios rusų kalbos. Argi ne stebuklas? 1988-ųjų revoliucinis sprogimas atnešė Rygai latvių kalbą.

Ryga, senovinis piešinys

Ryga, senovinis piešinys

Apsvaigo latviai. O kaip elgiasi laisve persisotinęs žmogus? Ribas peržengia. Ėmė sapnuoti karališką praeitį. Ir tiek įgavo azarto, kad įsismaginę aiškina, jog karalius Mindaugas… kalbėjęs latviškai! Turistams taip ir sako, rodydami Agluonoje, Latgalos Šiluvoje, jo kapavietę. Ir dar priduria: „Čia jis ir karūnuotas, Baltijos karalius.“ Baltijos? Taip, sako latviai, tada nebuvo kitaip…

Ką gi, tegul aiškina, mūsų tai neužgauna – priešingai. Šiaip ar taip, galime ir mes jaustis Rygoje kaip namuose. Jeigu jau slavai ir vokiečiai čia savi per amžius buvę – kuo mes prastesni? Broliai ir sesės. Nors, tiesą pasakius, ir brolio namuose viskas kitaip padėta. Lietuviui nesunku latvių pasaulyje virsti drambliu, o tada jau ir lauk nelaimės, – imsi sukiotis jų istorijoje, nelyginant krištolo parduotuvėje.

Istorija mus kaip reikiant išskyrusi – nė karalius Mindaugas nepajėgs suvesti dviejų upės krantų į vieną. Kaip tos latvių dvaseles  – „sielos“, gyvos ir mirusios – alsuoja? Kaip mes sapnuojame jų praeitį ir ateitį?

Pirmiausia – himnas, tautos giesmė. Jame užkoduota siela ir gyvenimo aistra. Užgiedi ir išsyk – lyg peiliu per širdį – skirtumai baisiausi. Latvio gyvybės šaknis – ne praeitis, ne istorija ir ne didybė. Baumanių Karlio tautiška giesmė „Dievs, svēti Latviju!“ išguldo ant delno ne tą tikrovę, apie kurią kalba Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Mus praeitis moko, čiagi – nė žodžio apie praeitį! Mus šviesa ir tiesa veda – čia niekas niekur neveda. Vos dviejų posmų giesmelė, ir viskas. Vien Dievas ir tėvynė – ir smagu, nors šok:

        Kur latvju meitas zied, 
        kur latvju dēli dzied, 
        laid mums tur laimē diet – Mūs Latvijā!

Žodžiu, tėvynė ir laimė sutampa, nes abi įsikūrusios namuose, kuriuose dukros žydi ir sūnūs dainuoja. Ar reikia dar ko?

Štai ir galvok dabar, kaip susikalbėti. Kokia istorija pagraudenti, pasididžiuoti? Lietuviui bepigu papūsti krūtinę, – tik štai nežinia, kaip broliukas į tą krūtinę pažvairuos. Atsargiai – krištolas! Nes po teisybei baisu: kaip jie, vargšeliai, su tokiu jausmų laiveliu per istorijos vandenynus plaukia? Gal prikabinus juos prie Lietuvos laivės? Gaila, neišrastas miego detektorius, kuris leistų dviem žmonėms (ir dviem tautoms) vienu metu miegoti, sapnuoti ir vieną sapną regėti. Šiukštu! Vadinasi, tavo artimas – tikras krištolas!

Pirmiausia: latviškas žodis „svajoti“ skamba kaip sapnuoti“ ir reiškia jis tiek sapną, tiek svają. Latvių Sapnis par Latviju – ir himnas, ir malda, ir sielos giesmė. Kalėjimuose ir tremtyse latvis ištverdavo, nes vis sapnavo. Kad ir baisiausiai prižiūrimas sapnavo ir matė žydinčią bei dainuojančią tėvynę. Žodžiu, latviui lengviau, nes jam nereikia demonstruoti tėvynės. Lietuviui gi sunkiau, nes jis vis ant žirgo, vis karuose, vis su praeitimi gyvena ir ašarą braukia. Ne šiaip sau Maironis, žvelgdamas į Trakų pilies liekanas, verkė. O su juo verkiame ir mes visi.  Tad užjauskime latvį, kuris ne tik savos Trakų pilies neturėjo, bet visos mūro pilys jo žemėje – svetimos. Jokios didybės… Bet ar mums spręsti? Todėl latvis gal geriau už lietuvį ateitį jaučia? Ateitis pučia jam į veidą kaip Baltijos vėjas.  

Sapnis par Latviju – tai ne vien himnas, bet ir Konstitucija, kurią latviai vadina Satversme. 1990 m. atkurdami valstybę, jie nerašė naujos Konstitucijos, o patvirtino 1922 m. Satversme – kaip Šventąjį Raštą. Tiesa, padarė kelias pataisas, sujungdami Satversme su Valstybinės kalbos ir Latvijos pilietybės įstatymais. Po to papildė ją ir 18 straipsniu. Ši, 2002 m. priimta pataisa, tapo kertiniu žmogaus ir šiandieninės valstybės santykių akmeniu. Straipsnis skelbia, kad Seimo narys tampa visateisiu tik prisiekęs (arba pasižadėjęs) vartoti latvių kalbą kaip vienintelę valstybės kalbą. „Jums, lietuviai, šito dar nereikia? – klausia broliai ir liūdnai linguoja galvas. – Nieko, prireiks. Kai jūsų Lietuvoje liks tiek, kiek dabar mūsų Latvijoje!“ Ką gi, latvių dabar vos 59 procentai. Atsargiai, krištolas!

Lačplėsis, lacplesis.com nuotr.

Lačplėsis, lacplesis.com nuotr.

Satversme kartojasi himno istorija – joje nėra jokios istorijos. Jokios preambulės. Tik trečiuoju straipsniu Latvijos valstybė apibrėžta kaip žemė, kurią sudaro Vidžemė, Latgala, Kuržemė ir Žiemgalė. Čia jos ir ieškok. Tarsi nuspręsta, kad laikas turi tarnauti žemei, o ne atvirkščiai. Ar ne kažką panašaus gaudžia latvių dainos: žemė tautai svarbesnė už laiką, praleistą ant jos. Jeigu jau amžiams – tai amžiams.

Kitas Sapnis par Latviju – tai Lačplėsio mitas, virtęs aukščiausiu valstybės apdovanojimu ir garbingiausiu ordinu. Lačplėsis gimęs iš istorinių pasakojimų apie neegzistavusį herojų ir 1888 m. virtęs „Lačplėsio“ poema. Epu. Gal šis kūrinys ir būtų likęs literatūros reikalu, jeigu ne 1919 m. lapkričio 11-oji, kai nakties ir aušros mūšyje latviai „suvedė“ istorines sąskaitas su Livonijos ordino palikuonimis ir Rusijos imperijos atplaišomis. Vokiečių „Geležinė divizija“ ir avantiūristo Pavelo Bermonto pajėgos buvo atmuštos nuo Rygos.

Sapnis par Latviju – ir 1988 m. prasidėjęs atgimimas, Atmoda, kurio uvertiūra nuskambėjo Zigmaro Liepinio roko opera „Lačplėsis“. Tais metais premjera įvyko ne kur kitur, o A. Pumpuro aprašytoje Burtniekų ežero pakrantėje. Lygiai po šimto metų. Krištolas!

Vadinasi, Sapnis par Latviju – galingas nedidelės tautos užtaisas, iš jo gimė valstybė ir buvo suvienytos žemės. Net karinės pajėgos. Šio sapno genami latviai ir savo valstybės sieną, 1991 m. perimdami jos kontrolę iš Maskvos, apibėgo su ugnies deglais. Tai buvo įspūdinga karinė-religinė estafetė.

Pagaliau Sapnis par Latviju – tai Dainų šventės. 1873-iaisiais gimusi šventė pasirodė tokia galinga, kad netruko pakaustyti dainomis tautos žirgą, kuris 1918 m. jau įjojo į Rygą – kaip savos valstybės sostinę. Nuolat tai prisimindami, latviai ir 2008 m. įvykusią visuotinę XXIV dainų šventę papuošė „Latvijas spēks“ („Latvijos jėga“) šūkiu. Tauta, subūrusi Rygos gatvėse apie 40 000 jaunų žmonių, atrodė stipresnė, negu yra iš tikrųjų. Krištolas.

Aigaro Bikses 1 latas

Aigaro Bikses 1 latas

Pagaliau Sapnis par Latviju tai ir 2008 m. pabaigoje suliepsnojęs valstybės 90-mečio laužas. Nieko panašaus nebuvo Lietuvoje, nors mes tais pačiais metais irgi šventėme tokį jubiliejų. Šventinių renginių maratonas prasidėjo gegužės 4-ąją, paminint 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, ir baigėsi lapkričio 18 dieną. Per tą laiką šalį apkeliavo Lielvardės juosta, Latvijas vienotības josta. Į ją kiekvienas galėjo įrašyti savo linkėjimą valstybei ir tautai. Kai juosta grįžo į Rygą, ji jau buvo virtusi septynių kilometrų ritiniu.

Išmarginta ornamentais, ji tarsi verkė šimtais tūkstančių širdžių. Poetė Mara Zalytė atsiduso: „Sapnuoti ir mylėti!“ Šalia jos pasirašė prisiekusioji advokatė: „Latvija – mano šventovė!“ Tokių variacijų tūkstančių tūkstančiai. Tai poteriai, kuriuos apibendrina skelbta juostos „ideologija“: Uzdāvināsim Latvijai savu ticību rītdienai! Ieaud arī tu vienotības jostā savu šābrīža sīkstumu, savu ticību un sapni par Latvijas nākotni! Aišku ir be vertimo: padovanosime savo šventovei šios akimirkos tikėjimą, užsispyrimą ir viltį apie ateitį – Latvijai Latviją! Pasirodė apyvartoje ir skulptoriaus Aigaro Bikšės vieno lato moneta, kurioje – mergaitė su spalvinga Latvijos vėliava. Amžinai vaikiška Latvija – kaip krištolas.

Vienuotibas juosta

Vienuotibas juosta

Ženkime toliau… Ar beprisimename, kad kone vienu metu buvo išdraskytos Rygos kino studija ir Lietuvos kino studija? Jeigu ir neatsimenate – nesvarbu, pasekmės vis vien baisios. Baltijos kino bazės nebeliko. Šiais laikais gyventi be nacionalinio kino? Nuogiems šokti į globalizacijos mėsmalę? Perkelti savo pasaulio sapną ant kino ekrano – ar ne tai didžiausia tautinės valstybės (vis dar tautinės!) laimė ir dovana pasauliui? Koks be šito gali būti Sapnis par Latviju? (Apie Lietuvą šį kartą patylėkime). Matydami artėjančią katastrofą, 2007 m. du vyrai, Aigaras Grauba ir Andrėjus Ėkis, sutelkė visus įmanomus išteklius ir, remiami komercinės LNT ir Gynybos ministerijos, sukūrė istorinį meninį filmą „Rygos sargybiniai“. Tai pasakojimas apie lemtingą pergalę 1919 m. lapkričio 11-ąją. Filmas parodytas visuose šalies kampeliuose, mokyklose ir kultūros namuose. 90-mečio išvakarėse autoriai dar kartą apvažiavo keturias nuovadas ir išdovanojo paskutines 250 DVD kopijų. Vieną gražiausių atsiminimų vyrai parsivežė iš Drustų, A. Graubos vaikystės kaimo. Ten lapkričio 11-ąją, Lačplėsio dieną, filmo žiūrėti atėjo 10 žmonių. Pasibaigus seansui, jie su vėliavomis ir deglais patraukė prie autobusų stotelės, kur tamsoje skendėjo Latvijos laisvės paminklas.

„Rigas sargi“ filmo plakatas

„Rigas sargi“ filmo plakatas

Taip latviai ėjo į 2008 m. lapkričio 18 dieną, valstybės 90-metį.

Ir jau kitąryt pabudo tarsi kitoje valstybėje. Jie paniro į prasidėjusią ekonominę krizę. Dabar visi apie ją žinome daugiau, negu prieš pusmetį. Todėl pasižiūrėkime, pro kurias duris ji įžengė.

2007-ųjų pabaiga. Latvijos Respublikos Regioninės plėtros ir savivaldybių reikalų ministerijos kabinetuose kilo sumanymas pažvelgti į ateitį – kelis dešimtmečius pirmyn. Gimė projektas „Latvijos ilgalaikės raidos strategijos“ („Latvijas ilgtspējīgas attīstības stratēģijas“). Už griozdiško pavadinimo kyšojo ausys, o tiksliau – klausimas, ar šiandieninė Latvija sulauks 2030-ųjų? Žurnalistai sumanymą bemat pakrikštijo Sapnis par Latviju-2030 ir jau norėjo numoti ranka. Tačiau projektu rūpintis pavedė agresyviam ir asocijuotam Universiteto sociologijos profesoriui Robertui Kyliui. Šis amžinai rimtas, Kembridžo mokslais pasikaustęs vyras Latvijos visuomenei, tiksliau – televizijos žiūrovams, buvo gerai pažįstamas. Kai jis ėmė vadovauti prezidentūroje įsikūrusiai Strateginės analizės komisijai, viskas tapo aišku: Sapnis par Latviju–2030 nenumirs. Bent jau sapnas.

Buvo suburti ekspertai, kurie pateikė visuomenės teismui kelis Latvijos ateities scenarijus. Paprašė žmones susikaupti ir pagalvoti.

Scenarijus A: stiprus ir efektyvus valstybinis valdymas; Latvija bus panaši į Singapūrą, kur pagal „valstybės filosofiją“ žmogus yra savos srities specialistas ir lojalus valdžiai.

Scenarijus B: korporacinė valstybė, vyrauja stambios įmonės; Latvija panaši į Italiją, kur „valstybės filosofija“ skelbia: žmogus rūpinasi kitais ir leidžia rūpintis savimi.

Scenarijus C: visuomeninių paslaugų visuomenė; Latvija panaši į Švediją, kur žmogus kuria savo gyvenimą kartu su valdžia.

Scenarijus D: aktyvi pilietinė visuomenė; Latvija panaši į Didžiąją Britaniją, kur piliečiai kontroliuoja valstybės valdymą, siekia, kad valstybė dirbtų jų labui.

Kurio modelio, reformuodami savo valstybę, latviai siekia, kuris iš ateities scenarijų jiems patrauklesnis? Klausimai, išplatinti miestuose, pasiekė provinciją, visus šalies – Vidžemės, Kuržemės, Žiemgalės ir Latgalos – pakraščius. Skelbta, tarytum sulipus į sakyklas. Ar suprato žmonės, ko iš jų norima? Jeigu jau ponai sau kažką rašosi – tegul, kaimas numojo ranka ir paprašė palikti jį ramybėje. Jame, žiūrėk, jau ir pieno nebesuperka – kam dar tie dešimtmečiai? Tad ekspertai grįžo į Rygos civilizacijos centrą ir pradėjo viską iš naujo. Čiagi teko pripažinti, kad didesnė sostinės gyventojų dalis net nelaiko savęs latviais. Pralėkus dvidešimčiai nepriklausomybės metelių, šalyje likusi svetima armija – per 360 000 – nepiliečių! Krištolas, ne tema. Dauguma jų, žinoma, Rygoje. Kur nepiliečiai bus 2030-aisiais?

„Atsidėkojo fašistai! – man į akis viename privačiame pokalbyje nepilietė moteris, išauginusi su latviu du vaikus, tėškė. – Visi mano šeimynykščiai – piliečiai, o aš, vadinasi, okupantė?! Kiaulės neraliuotos!..“ Jai pats vardas „latvis“ – karšta bulvė: nei nuryti, nei išspjauti. Tokių kaip ji Rygoje – dešimtys tūkstančių. Ir neaiškink jiems, kad tegu tampa piliečiais, nes, 1998-aisiais pataisius Pilietybės įstatymą, lengvesni pasidarė įsipilietinimo slenksčiai. Mano pažįstama atkerta: „Tegul susikiša tą savo pilietybę į vieną vietą – išgyvensiu ir be jos!“ Ją įžeidė reikalavimas, kad privalo laikyti latvių kalbos egzaminą. O juk ir be egzamino jau seniai latviškai kalba. įžeidimas, nuoskauda, žaizda. „Okupantai! – krutina ji džiūstančias lūpas. – Jie dar pamatys tikrus okupantus. Minės jie mano žodį: kai patys išsilakstys, į jų vietą privažiuos tikrų okupantų – iš Turkijos ir Bangladešo!“

Atgriūvanti bėda tikra, nes latvių ir Latvijos gyventojų – dirbančių ir jaunų – kasdien katastrofiškai mažėja. Tad R. Kylio ekspertai nutarė susitikti su Rygoje išaugusiu rusakalbiu jaunimu, moksleiviais. Ar ir jie trauksis iš šalies, kaip tai paniškai daro latvių jaunuoliai? Gal okupantų palikuonys pasirodys esą didesni patriotai už latvius? Gal veltui Latvijos Seimas priėmė įstatymą, kad rusiškose mokyklose 40 proc. dalykų būtų dėstoma latviškai?

Robert Kilis, LETA nuotr.

Robert Kilis, LETA nuotr.

Susitikimas su rusakalbiais jaunuoliais įvyko rusiško dienraščio Телеграф“ iniciatyva. Profesorius R. Kylis išdėstė visas keturias ateities vizijas ir nutilo, nes išgirdo klausimą – tiesiai į kaktą: „Sakykite, o jeigu 2030 metais Latvijos valstybėje nebeliks latvių, ką jums reikš šios vizijos?“
– Liks miestai, – niūriai atsakė ekspertas. – Nuo žemėlapio neišnyks Ryga, Daugpilis, Liepoja. Miestuose gyvens ir dirbs žmonės.

Štai jis – liepto galas. Sudužęs krištolas. Laisvos Latvijos mokslininko lūpomis nuskambėjo ta pati tezė, kurią po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje ištarė Kremliaus emisaras Michailas Suslovas: „Lietuva bus, tik be lietuvių.“

Matyt, G. V. F. Hegelis, tikėjęs, kad istorija pasikartoja – teisus. Istorija pirmą kartą ateina tragedijos toga, grįžta gi komedijos apdarais. Tačiau filosofija baigėsi, kai R. Kylio paklausė, po kurios iš didžiųjų valstybių sparnu dabar palindusi Latvija. Nuskambėjo atsakymas:
– Į šį klausimą aš neatsakysiu! Man pofig (пофиг – rus.)!

Štai ir suprask, ką turėjo galvoje profesorius. Latviškai žodelytis būtų skambėjęs taip: nieks. Ir tyrimas griūva kaip kortų namelis: ar verta kalbėti apie perspektyvą, jeigu net nežinai, kur šiuo metu esi. Ir netikėtai patys vaikai pasirodė protingesni: devyni iš dešimties diskusijoje dalyvavusiųjų (jų buvo keturios dešimtys) pasirinko D variantą. Vadinasi, Angliją, Europos ir Amerikos sintezę. Štai tau ir pofig – jaunimas pasirodė sąmojingesnis. Krištolas nedužo.

2008 m. spalį žaibas trenkė į Šventojo Petro bažnyčios bokštą ir jo viršūnėje užgiedojo auksinis gaidys. Dabar, rašant šias eilutes, krizė plečiasi Rygos gatvėse kaip vėžys, trečdalis parduotuvių uždarytos – ant dulkėmis aptrauktų langų užrašai „Nuoma“ ir „Pardavimas“, ir nerasi prekyvietės, kur nebūtų paskelbtas išpardavimas. Jau niekas nebeprisimena, kad toji nelaimė prasidėjo Amerikoje, kur broliams Lėmanams Laisvės statula ištaškė smegenis.

Sulaukęs violetinio tiulio sutemų, visą 2008 m. rudenį ir 2009 m. žiemą vis ėjau ir ėjau į Lielie kapi. Vis maniau, gal ką sužinosiu, – kaip latviai laikosi ir ar ištvers. Nusilenkdavau Krišjaniui Baronui, Andrėjui Pumpurui, Krišjaniui Voldemarui. Tačiau antkapiai tylėjo, atsakymo nebuvo. Daugiausia sakė K. Voldemarui skirtas įrašas trimis kalbomis, – kiekvienas jų skelbė vis kitą tiesą: rusų – objektyvią, vokiečių – dekoratyvią o latvių – iš širdies į širdį. Ir vis dėlto daugiausia man pasakė kiemą šluojanti kiemsargė – su ja kas rytą sukalbu mandagumo poterį. Ji iš „okupantų“, nepilietė, atsidanginusi iš Smolensko kaimų.
– Krizė?! Aš jiems – krizę! – rėžė vieną kartą Ana Aleksejeva. – Bankininkams krizė! Amerikonams ir latvių ministrams – krizė! Man jokios krizės – kaip šlaviau, taip ir šluosiu, ir nesulauks, kad aš neėsčiau!

Latviškas veiksmažodis ēst – lietuviškai „valgyti“. Manoji kaimynė, kuriai sukako aštuonios dešimtys, latviškai nekalba, tačiau ēst ištaria. Kaip ir dzert. Ir sveiks. Kartais ji atsisveikindama pamoja: atā!

Krizė Latvijai kirto be gailesčio. Laimė, kad ugnis išsyk neišplito ir laužas suliepsnojo tik pasibaigus 2008-ųjų švenčių maratonui. Padėjo ir charizma spinduliuojantis premjeras Ivaras Guodmanis. Jis padarė viską, kad pirmieji krizės žaibai kirstų į pakeltus žaibolaidžius. Spėjo broliai atidainuoti visuotinę XXIV dainų šventę, o ir Lapkričio 18-ąją vėliavas rankose palaikyti.

2009 metų biudžeto projektas spalį girgždančiais Vyriausybės ratais įvežtas į Seimą. Viskas atrodė iškiliai: algos turėjo augti, pensijų indeksacija buvo numatyta, pašalpos ir kitokia pagalba – taip pat. 2008 m. lapkričio 18 d. deputatai išgyveno palaimos mirksnį, nes surengė iškilmingą Seimo posėdį Nacionaliniame teatre, ant tos pačios scenos, kaip ir Tautos Taryba, kuri skelbė čia Nepriklausomybę. Tautos išrinktųjų veidai buvo teatrališki, švietė prožektorių atspindžiais. Atrodė, kad tai jie prieš 90 metų įkūrė Latvijos valstybę. Tačiau nebe prožektoriai, o laužai degė anapus teatro scenų. Sapnis par Latviju kaip „Titanikas“ jau buvo užplaukęs ant aisbergo. Lapkričio 19-ąją katastrofa prasidėjo.

Žurnalistai prisiminė, kad jau spalį Vyriausybės duris pravėrė du Parex banko valdytojai Valerijus Karginas ir Viktoras Krasovickis. Anksčiau pas juos eidavo patys ministrai, – tad šis vizitas buvo keista naujiena. Jūrų vilkas I. Guodmanis, premjeru buvęs ir 1991 metais, kai Parex dar vystykluose gulėjo, akimirksniu viską suprato: bankas skęsta. Nuspręsta į Parex gerklę įmesti 200 milijonų latų (apie 1 mlrd. Lt). Tik su sąlyga, kad nuo tos akimirkos bankas – valstybės nuosavybė. Tautai buvo paaiškinta, kad gelbstimas ne bankas, o bankininkystės sistema, ir tai buvo panašu į tiesą. Tačiau Vyriausybei teko mokėti už tarptautines Parex operacijas bei sindikuotus kreditus. Nes tie du vyrai seniai laikė save Latvijos bamba, apie kurią sukasi ūkis. Jie reguliavo Rusijos ir Latvijos verslo kraujo apytaką.

Rygos senamiestyje lietuviai užtraukė girtas lietuviškas dainas. Verslininkai, užkariavę Latvijos maisto rinką, aiškino puolusiems latviams, kad Parex pražudė velnio raidė „x“!
– Kur buvo jūsų akys, kai jūsų kalbą prievartavo?! Kam sakyti, kad kalbos įstatymai – drakoniški, jeigu su viena raide nesusitvarkėte! Išprievartavo kalbą, o dabar – ir šalį!

„X“ raidės latvių kalbos žodyne tikrai nėra. Tačiau nėra jos ir lietuvių kalboje. Tik kažkodėl lietuviškai Maximai ją buvo leista „įvežti“ – kaip Trojos arklį. Ak, kipšo kanopa toji raidė.

Tuo metu Vyriausybei teko mesti į Parex seifus dar 200 milijonų latų. Katastrofos šešėlis neatsitraukė. Tada metė dar 200 milijonų. Liaudį apėmė panika. Sklido gandai apie nacionalinės valiutos devalvavimą. Kad juos sustabdytų, saugumo policija kelioms paroms suėmė Ventspilio kolegijos dėstytoją D. Smirnovą. Šis viešai buvo skatinęs žmones atsikratyti latų ir nelaikyti pinigų bankuose. Avantiūristas buvo paleistas, o I. Guodmanis tarė: „Viss kārtībā!“ – „Viskas gerai!“

Visa tai įvyko iki Latvijos 90-mečio, bet tik po lapkričio 18-osios buvo pasakyta: „Valstybė stovi prie bankroto slenksčio.“ Atsistojo ji ant to slenksčio jau gruodžio 13-ąją, kai reikėjo skubiai priimti naują 2009 m. biudžetą. Pridėtinės vertės mokestis pašoko iki 21 proc. Visur ir visiems. Laikraščių pirmieji puslapiai – tušti, inteligentai užkūrė prie Seimo simbolinius knygų laužus. Šalyje pasirodė tarptautiniai kreditoriai. Ir tapo aišku, kad be milžiniškų, metinį biudžetą viršijančių paskolų Latvija neištrauks nė pusmečio. Kreditoriams išėjus iš premjero kabineto, I. Guodmanis TV kameroms ištarė:
– Tai pažeminimas. Mes esame pragare.

Siaubinga ir juokinga. Nesusigaudęs jausmų gyvatyne, finansų ministras Atis Slakteris interviu angliškai tėškė: „Nothing special!“ Anglų kalba jis kalbėjo prastai, ne itin suprato, ką pasakęs. „Kaip – nieko ypatinga?! – klyktelėjo latvių spauda. – Mūsų ministras mulkis!“ „Nothing special“ per kelias savaites virto Latvijos prekybos ženklu. Du angliški žodžiai buvo rašomi latviškai – „Nasing spešl“ – ir klijuojami ant stiklinių, marškinėlių, CD plokštelių, alaus bokalų ir net sienų. Šalia frazės puikuodavosi sotus ir laimingas A. Slakterio veidas. Atsiprašau, idioto veidas.

Ivaras Guodmanis, 15min.lt nuotr.

Ivaras Guodmanis, 15min.lt nuotr.

Panika plito kaip maras. I. Guodmanis kasdien skelbė naujus biudžeto karpymus ir visuotinį taupymą. Latvių pasididžiavimas – „7 treknie gadi“ („Septyni riebūs metai“), kai ekonomika augo tartum Kinijoje, baigėsi. Niekas nebeprisiminė, kas Baltijos trijulę buvo pavadinęs „Trim Baltijos tigrais“, iš kurių balsingiausias – Latvija. Sudraskę būtų tą šmaikštuolį. Nekilnojamojo turto kainos staigiai smuko į pragaro gelmes.

Ėmė byrėti Vyriausybė. Kabinetą paliko aikštingoji kultūros ministrė Helena Demakova, kuri sėkmingai išgyveno savo Sapnis par Latviju – „Šviesos pilies“, nacionalinės bibliotekos, statybos pradžią… Kiti ministrai 2009-ųjų išvakarėse rinkosi į Vyriausybės rūmus kaskart vis įtariau žvairuodami vienas į kitą. Keturių partijų koalicija aižėjo, valdžios bejėgiškumą žmonės matė kaip ant delno – televizorių ekranuose žurnalistai dirbo išsijuosę. Už ministrus.

Atėjo paskutinė 2008-ųjų naktis. Po prezidento Valdžio Zatlerio, kai iki naujųjų metų liko kelios minutės, TV ekranuose pasirodė I. Guodmanis. Jis labai savitai tautą nuramino:
– Antarktidoje užėjus baisiam orui, pingvinai sustoja ratu ir, glausdamiesi nugaromis, ištveria pūgą ir didžiausias audras. Iš susiglaudusių pingvinų, iš jų mums reikia mokytis.

Tamsiausiu metų laiku Latvijoje atsivėrė Antarktidos ledynai. Visi turėjo pasijusti pingvinais.

– Visa tai – Seimo orumo įžeidimas! – pasipylė protestai sausio 2-ąją. – Tai  Vyriausybės nario pažeminimas! Ką visa tai reiškia?! – šaudė interviu politikai.

Tačiau premjeras patvirtino, jog Naujųjų išvakarėse jis buvo blaivus ir nejuokavo. Ir nenusileido: tapsime pingvinais, arba niekuo. Sumažinsime ministerijų skaičių – vietoj 18 paliksime 12, gal net 10. Antra, daužė I. Guodmanis pirštu į stalą, būtina baigti Seimo narių pinigavimąsi valstybės įmonėse, agentūrose ir net ligoninėse! Dirbti Seime ir lakstyti nežinia kur? Iš vienos tarybos – į kitą? Yra seimo narių, kurie sugeba būti keliolikos tarybų nariais – ir gauti už „dalyvavimą“ biudžeto pinigus. Jokioje Baltijos šalyje nėra tokios sistemos! Išsigandusi tauta premjerui pritarė. Nes pritarė žurnalistai. Bedantės koalicijos reitingai ėmė smukti, premjero – kilti. Arogantiškas Tautos partijos pirmininkas Marekas Sėglinis ėmė skelbti Vyriausybės žlugimo valandą. „Tegul žlunga!“ – pagaliau pritarė ir Seimas. Tauta riktelėjo: „Paleisti Seimą!“ ir sausio 13-ąją 10 000 žmonių išėjo į Domo aikštę. Tai buvo neregėtas nematytas mitingas. Pirmasis.

Liaudį pasitiko orkestras, dainavo jungtinis Dainų švenčių choras. Prasidėjus mitingui, kiekvieną kalbantįjį minia tildė šūkiu: „Paleist Seimą!“ Kai pagaliau dainų švenčių legenda Gvidas Kuokaras padirigavo Latvijos himną, keli tūkstančiai jaunuolių puolė prie Seimo. Livonijos laikus menančios baronų Landtago sienos susigūžė, policija lyg pagonių sargai stovėjo prie Seimo durų su kuokomis. Ir nieko nedarė, tik stebėjo. Jiems prieš akis jaunimas daužė ir vartė jų automobilius. Pirmą kartą po 1991 m. sausio tauta nebe gynė, o puolė Seimą. Tai buvo pirmasis Latvijos istorijoje Vakarų demokratijos teatralizuotas spektaklis. Kitą dieną – 2009 m. sausio 13-ąją – žurnalistai pavadino „Latvijos gėda“. Įvyko lūžis.

Net Lyvių aikštės katinui, kuris tupi ant bokšto pakelta į Seimo pusę uodega, tapo aišku, kad tą speigo naktį atverstas naujas grėsmingos istorijos puslapis.

Prezidentas V. Zatleris sausio 14-ąją pateikė Seimui ultimatumą – iki kovo 31 d. atlikti šešis namų darbus, tarp kurių – parengti Seimo paleidimo įstatymą.

Liaudis prabilo apie diktatūrą, referendumą, prezidentinį valdymą. Pagaliau prisiminta, kad 1922 m. Satversme – bedantė ir ji paruošė dirvą jau 1934 m. įvykdytam valstybės perversmui. Silpniausia Satversme vieta – Prezidento institucija. Ji leidžia prezidentui daugių daugiausia skelbti referendumą dėl Seimo paleidimo, bet grasina, kad jis privalės atsistatydinti, jeigu referendumas neįvyks. O premjeras – kas? Juokinga: partijų koalicijos įkaitas, kurio ministrus, kiekvieną atskirai, šokdina Seimo frakcijos. „Kokia mūsų demokratija?!“ – pasigirdo iš visų kampų.
– Reikalingas naujas Ulmanis! – pareiškė nacionalistu tapęs advokatas Andris Grūtupas.

Jam pritarė daugelis intelektualų ir menininkų. Visi staiga prisiminė prieškario prezidentą Karlį Ulmanį, kuris nutraukė Seimo keliamą chaosą. Be vilties prisiminė. Nes diktatoriai ant šaligatvio nesimėto – jie iš aistringų charakterių giminės. Pastarųjų metų Latvija yra feministinė šalis, dauguma politikų primena koketiškas moteris. Ko verta politinė sistema, kai rimčiausia valstybinė įstaiga – Korupcijos vertinimo ir pažabojimo biuras (KNAB) – visus 2008 metus gyvavo be pirmininko. Nes pirmininką tvirtina Prezidentūros, specialiųjų tarnybų, Valstybės saugumo tarybos, partijų valdybų, Vyriausybės, Seimo komitetų bei Seimo frakcijų dauguma. Tik tada pagaliau už jį balsuojama Seimo plenariniame posėdyje. 2009 m. pavasarį Normanas Vilnytis vos gyvas išėjo iš šios mėsmalės. Biurokratijos vaisiai aiškūs: ji išmuša žmogui visus dantis, paskui liepia valdyti.

Latvijos garbę apgynė žemdirbiai. Supratę, kad ūkiui galas, jie susibūrė į komitetą ir pareiškė, kad nušluos Vyriausybę. Ir patraukė iš visų Latvijos pakraščių, net nuo Estijos sienos į Rygą. Ginkluoti vokiška žemės ūkio technika, jie pasiekė Rygos priemiesčius jau po sausio 13-osios. Žemės ūkio ministras Martynas Ruozė pakrutino ūsus ir TV kameroms pranešė, kad įteiks premjerui atsistatydinimo pareiškimą, – tegul tik žemdirbiai naktį neina į miestą. Visa šalis stebėjo šį iškilmingą avinėlio paaukojimą.

Naktį praleidę prie laužų, rytą žemdirbiai vis dėlto įvažiavo į miestą ir prie Vyriausybės rūmų atnešė juodą karstą. Policija, atidariusi jį, rado dvi karvių galvas.

V. Zatleriui trūko kantrybė. Prieš savaitę kalbėjęs, kad visų laikų geriausias Latvijos premjeras – I. Guodmanis ir kad dešimt guodmanių išgelbėtų šalį, – jis pareikalavo premjerą atsistatydinti.
– Valstybę valdo politinis turgus, – tarė politikos apžvalgininkas Ivaras Yjabas. – Valdo netvarka, – pritarė jam politikė Sandra Kalnietė. – Mūsų valstybės vadovai atrodo labai neprofesionaliai („Latvijas radijas-1“, 2009 m. vasario 18 d.).

Vasario 20 d. geriausias visų laikų premjeras I. Guodmanis, išėjęs iš Rygos pilies Prezidento apartamentų, tarė:
– Įteikiau valstybės prezidentui demisijos pareiškimą. Man neleido dirbti.

Sapnis par Latviju įgavo tragiškų atspalvių.

Ryga

Ryga

Tais metais Nacionalinio dramos teatro scenoje vyko literatūrinių kūrinių ir pjesių inscenizacijos Sapnis par Latviju. Nežinia – gal sutapimas, gal ir ne, bet krizės dienomis itin populiari tapo Andrėjaus Upyčio inscenizuota apysaka „Hipnotiška kelionė“. Veiksmas nukeltas į neapibrėžtus laikus, pjesė pavadinta „Laimes lācis“ („Laimės lokys“). Demonstruotas fantasmagoriškas latvių blaškymasis, kai vyrai ieško nežinia ko ir skuba nežinia kur. Ir visi ieško būtybės, meškos, kuri neša ūmią laimę. Anot režisieriaus Viesturio Kairio, tai labai latviškas klaidžiojimas. Spektaklį žiūrėjo prezidentas V. Zatleris ir buvusi prezidentė Vaira Vykė-Freiberga. Pastaroji po spektaklio pasakė, kad į ją ir šiandien žmonės žiūri kaip į laimės lāci.

Tačiau tikru laimės lokio kailiu atėjo vis dėlto vyras. V. Zatleris rado jį – buvusį Latvijos banko specialistą, jauną ir keistą Valdį Dombrovskį. Jis buvo staigiai atsikviestas iš tarnystės Briuselyje ir Seimas jį patvirtino be jokių ypatingų abejonių. Atsirado kamikadzė, ant savo siaurų pečių užsiversiantis krizės naštą.

Naujasis premjeras finansų ministru pasikvietė buvusį savo viršininką Latvijos banke Ainarą Repšę, – matyt, kad būtų drąsiau. Tas bemat ėmėsi kardinolo Rišeljė vaidmens. Amžinai jaunas lakūnas-sportininkas, partijos „Latvijos kelias“ kūrėjas ir buvęs premjeras, spurdėjo iš džiaugsmo. Be atsakingų pareigų jis  kelerius metus džiūvo ir kankinosi, adrenalino ieškodamas ant Rygos bažnyčių bokštų. Ko norėti – A. Repšė buvęs ir Respublikos gynybos ministru, ir spėjęs ant gražiųjų Latvijos latų palikti savo parašą. Tiesiog idealus varonis – tikras laimės lācis.

Kovo 10 d. premjeras pareiškė:
– Latvija stovi ant bankroto slenksčio. Balandį biudžete nebebus nė lato mokytojams, gydytojams, pensininkams… – ir per savaitę susitarė, kad iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Europos Sąjungos (ES), Švedijos ir net Estijos bus pasiskolinta septyni su puse milijardo eurų.

Visuomenė užgniaužė kvapą: ką tai galėtų reikšti – naują okupaciją? Matyt, ne veltui metų pabaigoje Norvegijoje sėdintis studentas surinko internetu keliolika tūkstančių balsų, prašančių, kad Švedija okupuotų Latviją. Balandį vyriausybė pareiškė: TVF reikalauja sugriežtinti valstybės biudžeto deficitą, išlaidas teks mažinti iki 40 proc.

Žurnalistai prisiminė Aivarą Lembergą, Ventspilio merą. Niekas kitas iš aukščiausio rango politikų negalėjo išrėžti tiesos į akis – tik jis, nemenkų aistrų vyras. Taigi dar sausį jis ir rėžė:
– Įvykiai, kurie prasidėjo 2008 m. gruodį, gali būti palyginti su 1940 m. birželio 17-ąja. Tądien Latvija, kaip nepriklausoma valstybė, nustojo egzistavusi. Žinoma, jeigu mes galvojame, kad Latvijos TSR, Kirhenšteino vadovaujama, nebuvo valstybė. Šį kartą tankai neįvažiavo, bet tai, kas nutiko, yra daug daugiau negu tankai („Neatkarīgā“, 2009 m. sausio 12 d.).

Ką daryti? Nejaugi niekas o niekas nebepadės? O gal patys išplėšime save iš balos, kaip baronas Miunhauzenas? Verta iš jo pasimokyti – ne veltui jis šešerius metus gyveno Duntes dvare prie Rygos įlankos! Net žmoną čia rado. Ak, nepavyks, tarė naujas Miunhauzenas, asocijuotas profesorius R. Kylis. Jo tyrimas „Latvija-2030“ negailestingai parodė, kad latvių valia traukti save iš balos ne itin didelė: tik 41 proc. žmonių linkę remtis savo jėgomis („Latvijas avīze“, 2009 m. kovo 18 d.).
– Meškeriotojai sako, kad žuvis genda ne nuo galvos, bet nuo vidurių! – pasibaisėjo Sandra Kalnietė, išgirdusi šį skaičių. Tyrimas atskleidė ir kitką: trečdalis latvių pateisina korupciją („Patiesa dzīve“, 2009, Nr. 8).

Depresinį krizės peizažą apibendrino „Latvijas fakti“ tyrimas, pasirodęs balandžio pabaigoje. Jis nepaliko vilties: pusė jaunosios kartos (15–17 metų amžiaus jaunimas) artimiausiu metu pasirengę palikti tėvynę.

Regis, Sapnis par Latviju pabaiga.

Šalia Rygos, kur stūkso ŠEC-II kaminai, verslininkas Nikolajus Kolotilo pasistatė sau mažą „tėvynę“, rusiškai latvišką Kolotilovką. Savotiškas mažas Rumšiškes penkių hektarų plote. Iškasė 1,5 kilometro kanalus, kurių gylis vietomis siekia 3 metrus (vidutinis Kuršmarių gylis). Apjuosė savo „Latviją“ kaip bastioną. Viską įrengė laikydamasis keturių Latvijos žemių mastelio. Jeigu Latvija iš rytų į vakarus – per 500 kilometrų, vadinasi, ir čia – panašiai. Kiekviename regione pastatė po tris namelius, nes tiek žvaigždžių Latvijos herbe. Tos valstybės viduryje – Vyriausybės pastatas. Ne laisvės statula Milda valstybės centras, bet – Vyriausybė. Teisingas verslininko požiūris. Tik štai kas keista: Vyriausybė pamatais į dangų pastatyta. Hm… Šalia to centro ir aštuonių metrų „Trojos arklys“. Ant jo – apžvalgos aikštelė, iš čia Kolotilo ypatingiems svečiams savo Latviją rodo.
– Štai kokia mano valstybė – vieno milijono vertės tėvynė. Tegul kiekvienas latvis tiek padaro – tvarka bus.

Ir dar persikelkime į latvišką Latvijos dalį – Kuržemę. Ten įspūdingų kalvų apsuptyje stovi Sabilės miestelis – kuršių žemės perlas. Netoli – „Švedų kepurė“ („Zviedru cepure“), kur suręsti slidinėjimo takai ir keltuvai. Ar pagalvotum, kad miestelio centre rasi „Lėlių Latviją“? Ne šiaip sau lėlių, o ponų, ponių ir ponaičių parką! Tikras Rygos civilizacijos stebuklėlis provincijoje. Keli šimtai žmogaus ūgio figūrų, visos aprengtos, visos – linksmos. Stovi ir palapinės, stalai, kėdės, vaikiški vežimėliai. Daina Kučerė, šio parko kūrėja ir šeimininkė, išėjusi į kiemą braukia ranka plaukų sruogą:
– Neužteko man trijų vaikų, taigi prisiėmiau auginti ketvirtą. Bet vis kažko trūko. Vaikai prašė lėlių – ir ėmiausi. Dabar daug čia mūsų. juk Latvijai reikia žmonių.

Paskutinės Dainų šventės išvakarėse, 2008-ųjų liepą, Rygos centre, Šventojo Petro bažnyčios papėdėje buvo surengta keista akcija „Kalbantys akmenys“ („Runājošie akmeņi“). Sutemus devyni lauko rieduliai sujudėdavo lyg gyvi: ant jų paviršiaus nušvisdavo žmonių veidai, sukrutėdavo lūpos. „Žmogus“ pabusdavo ir imdavo pasakoti gyvenimą – apie gamtą, jūrą, šeimą, kaimynus, vaikystę, prietarus. Valandą pakalbėję, visi devyni užtraukdavo dainą. Erikas Stendzeniekas žinojo, ką darė. Latviui akmuo: a) stipriausias mitologinis simbolis, b) magiškas išminties ir informacijos šaltinis, c) patarėjas, d) saulės ir žemės galių slėptuvė, e) šilumos ir energijos šaltinis, f) sargas nuo piktos akies priešais namą, g) sielos apsivalymo galia pirtyje, h) riboženklis.

Runājošie akmeņi

2009 m. balandžio 19-osios rytas Daugpilyje. Varšuvos gatvė, čia pat – Kauno gatvė. Nuo kalnelio žvelgiant visas miesto centras spindi kaip iš akmens išspausta ašara. Iš frontono, ant kurio užrašyta „1928“, išeina guvi pensinio amžiaus moteris. Šventiškai pasipuošusi, apsisiautusi plačia juoda skara – juk Šventųjų Velykų rytas.
– Būkite pasveikinti! Kristus prisikėlė! – sveikinuosi pusiau latviškai, pusiau rusiškai.
– Iš tikro prisikėlė! – nepatikliai atsako sentikių Pomorų cerkvės parapijietė.
– Kokia ten gamykla – ana ten, už lenkų kultūros centro?
– Aaa… Skaldą tarybiniais metais gamino… – akys jau blizga, šaudo. – O jūs iš kur?

Išgirdusi, kas esame ir nesirengiame pirkti gamyklos, prabilo… lietuviškai. Pasirodo, sentikė iš Aukštaitijos, nuo Kriaunų.
– Štai ir pasą Lietuvos atstovybė man davė, – taria po minutės pirštų galais rankinuką liesdama. – Dabar aš kaip ir lietuvė… Kam man Latvijos pilietybė, kai ši valstybė be ateities?

Leidomės nuokalne į Daugpilį, sentikė švelniu velykiniu balsu pasakojo apie savo vaikystę Lietuvoje ir apie meilę Lietuvos istorijai. Ir kad Lietuva jai patinka, nes žmonės ūkiški. Ir kad daug įsitvirtinusių Daugpilyje lietuvių. Ir kad Lietuvos televiziją žiūrinti. Jos akys blizgėjo kaip margučiai balandžio saulėje.

Toks buvo stačiatikių ir sentikių Velykų rytas. Kai vis dėlto nesinorėjo tikėti, kad Rygos civilizacija pasmerkta.

 

Reiz mums bija sapnis… / Kažkada mes turėjom svajonę…
Sapnis par kuru cīnījās… / Svajonę, už kurią kovota….
Sapnis dēļ kura netaupīja spēkus… / Svajonę, dėl kurios negailėta jėgų…
Sapnis par plaukstošu Latviju… / Svajonę apie klestinčią Latviją…
Kur ir palicis šis sapnis? / Kur dingo ši svajjonė?
Kopīgi mēs varam šo sapni atdzīvināt! / Kartu mes galim šią svajonę atgaivint!

Pievienojies VISU LATVIJAI! / Prisijunk prie VISKĄ LATVIJAI
Atjaunosim šo sapni kopīgi! / Atgaivinkim šią svajonę kartu!
_ _ _ _  _ _

Video autors: Jānis Dombrava

Taip pat skaitykite:
Tauta iš žodžių, arba Es runāju latviski (audio, video)

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: