Lietuvos ambasadoje Kijeve įvyko lietuvių fotomenininko Jono Kalvelio darbų parodos pristatymas. Lietuvos Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus parengtą parodą „Įsižiūrėjimai į tylą“ Kijevo meno galerijų vadovams, menotyrininkams, verslininkams, Lietuvos garbės konsulams Ukrainoje pristatė Gintaras Česonis.
“Džiaugiuosi galėdamas patvirtinti, kad paroda „Įsižiūrėjimai į tylą“ sudomino ukrainiečius 2013 m. bus eksponuojama prestižinėse Kijevo ir kitų Ukrainos miestų galerijose. Esu maloniai nustebintas ukrainiečių dėmesiu ne tik Lietuvos fotografijos klasikų retrospektyvinėms parodoms, bet ir domėjimusi šiuolaikiniais Lietuvos fotomeno procesais. Su įtakingomis Ukrainos vizualinio meno organizacijomis jau suplanavome bendrus projektus kitiems metams“, pasidalijo mintimis Gintaras Česonis.
Apie Joną Kalvelio kūrybą, menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas:
Lietuvos meninę fotografiją, ypač peizažo žanrą, būtų sunku įsivaizduoti be Jono Kalvelio kūrybos. Šiandien prisimindami autorių, jo bičiuliai ir kolegos vieningai tvirtina, kad glaudaus fotografų rato kasdienis gyvenimas taip pat tekėjo šalia nuolat esant J. Kalveliui. Tačiau dėl jo kūrybos savitumo ir uždaros asmenybės būtų sunku kalbėti apie autoriaus priklausomybę Lietuvos fotografijos mokyklai, nors svarbiausias J. Kalvelio kūrybinis etapas prasidėjo septintajame dešimtmetyje – kaip tik tada, kai lietuviška fotografija išgyveno pakilimą.
Fotografuoti J. Kalvelis (1925–1987) pradėjo jaunystėje, o vėliau su fotografija buvo susijęs ir jo darbas. Tris dešimtmečius (1953–1984 m.) J. Kalvelis dirbo Kauno Vandens ūkio projektavimo institute: iš pradžių fotografu, vėliau – fotolaboratorijos vedėju. Pasak fotografo Romo Juškelio, Kaune niekas nemokėjo atspausdinti fotografijų kokybiškiau nei J. Kalvelis. Vėliau ne tik J. Kalvelio patarimais, bet ir beveik slapta laboratorija, kurioje jis dirbo, naudojosi tokie žymūs lietuvių fotografai kaip Romualdas Rakauskas ir Aleksandras Macijauskas. J. Kalvelis fotografijų spausdinimui skirdavo ypač daug dėmesio – šio darbo imdavosi tik tada, kai laboratorijoje likdavo vienas, stengėsi atvaizduose perteikti smulkiausias detales, pustonių niuansus, daugiau ar mažiau apšviesti atskirus fotografijos fragmentus, kad išgautų norimą rezultatą. Savo darbus J. Kalvelis visada spausdindavo pats ir šiandien fotografai pripažįsta, kad net ir turint jo negatyvus (daugelis jų – vidutinio formato fotojuostos), būtų ypač sunku atspausdinti fotografijas, kurios prilygtų paties autoriaus sukurtiems originaliems atspaudams.
Puikus fotografijos technologijos išmanymas ir jo dėka pasiekta sunkiai pakartojama atspaudų techninė kokybė nėra vien amato klausimas. Kūrybinės fotografijos kontekste visa tai įgyja kur kas didesnę reikšmę ir leidžia išspręsti problemas, kurios nuo pat XIX a. vidurio nedavė ramybės meninių ambicijų turėjusiems fotografams. Fotografija suteikia galimybę gauti neribotą skaičių negatyve užfiksuoto atvaizdo kopijų, iš kurių nei viena nėra tikresnė už kitą. Todėl, atrodytų, neįmanoma kalbėti apie vienintelę originalią fotografiją. Tačiau paties J. Kalvelio pagamintą fotografijos atspaudą neabejotinai galima laikyti tuo vieninteliu originalu, turinčiu savo „aurą“, apie kurią rašė vokiečių filosofas Walteris Benjaminas. Įspūdinga J. Kalvelio atspaustų fotografijų kokybė leidžia pajusti, kad kaip tik „Čia ir Dabar“, prieš žiūrovo akis yra konkrečios fotografijos originalas, kurį galima lengvai atskirti nuo jo reprodukcijų įvairiuose leidiniuose ar vėlesnių to paties kadro atspaudų.
Kūrybinį kelią pradėjęs septintajame dešimtmetyje, kai išryškėjo svarbiausi Lietuvos fotografijos mokyklos bruožai, J. Kalvelis atrado ypač savitą, į šios mokyklos ribas netelpantį kūrybinį braižą ir sukūrė vienus ryškiausių modernios fotografijos pavyzdžių, kurių lietuviškoje fotografijoje nėra daug. J. Kalvelis, būdamas tylus ir kasdieniame gyvenime, ir kūryboje, prakalbino fotografiją ir išgirdo gamtos balsą, kuris iki šiol aidi jo kūriniuose.
