Prieš pusamžį Baltijos lašišų nerštavietės buvo gerokai gausesnės nei šiandien. Per visą laikotarpį mūsų vandenyse šių žuvų populiaciją sumažėjo iki 40 proc., o 1981 m. jūrinė lašiša buvo įtraukta į Lietuvos TSRS Raudonąją knygą. Nors ir buvo imtasi specialių priemonių apsaugoti nykstantį Atlantinės lašišos porūšį, atkurti buvusios populiacijos nepavyko.
Pastačius Kauno hidroelektrinę, 25 m aukščio Nemuno upės patvanka tapo neįveikiamu barjeru migruojančioms žuvims, jų tarpe ir lašišoms. Sovietiniu laikotarpiu aktyviai vykdytas upių tvenkimas, klestėjusi upių kanalizacija ir meliorizacija išnaikino daug lašišinių upių ir stipriai prisidėjo ir lašišų rūšies nykimo.
„Norėčiau pridurti, kad pagrindinę žalą upei daro ne pati hidroelektrinė ar migracijos kelią užtverianti damba, o susidariusi patvanka, dėl kurios iš esmės negrįžtamai pakeičiamas upės hidrologinis režimas, ir sunaikinamos aukščiau esančios buveinės“, – patikslina ekologijos specialistas Kęstutis Skrupskelis.
Specialisto duomenimis, Kauno hidroelektrinės pastatymas lėmė Nemuno baseino aukštupio izoliaciją. Buvo prarastas visas Merkio baseinas ir daugelis kitų mažesnių upių. Didžiausia hidroelektrinės atsiradimo pasekmė – sunaikinta iki 80 proc. žiobrių ir iki 50 proc. lašišinių žuvų populiacijų.
Užuot stengęsi išsaugoti buveines, kurios svarbios šių žuvų išlikimui, didesnį dėmesį skiriame pačioms žuvims. Brakonieriavimo sferoje, užuot uždraudę atvirą prekybą tinklais – gaudome pavienius brakonierius.
Metams bėgant situacija tik blogėjo. Rūšiai neigiamą poveikį darė verslinė žvejyba, cheminė ir biologinė tarša, kurios egzistavo iki pat nepriklausomybės atgavimo. 1974 m. Baltijos lašišų populiacijai buvo smogtas dar vienas smūgis – M74 sindromas.
„Iš tiesų šios ligos dėka aštuntojo dešimtmečio pirmoje pusėje Baltijos lašišų populiacijai buvo kilęs rimtas išnykimo pavojus. Manoma, kad ir šiuo metu dėl šio sindromo, nulemto mitybos pokyčių natūralioje ir dirbtinai auginamų žuvų aplinkoje, miršta apie 10 proc. lašišų lervučių“, – teigia gamtininkas.
Pasirodžius šiam sindromui, buvo pastebėta, kad mailius lašišų nerštavietėse imdavo gaišti demonstruodamas nervinius sutrikimus. Viso to priežastis – kilkėse ir silkėse, kurios laikomos lašišų maisto raciono pagrindu, esantis tiaminazės fermentas. Jo prisirijusi žuvis savo organizme praranda didelį kiekį vitamino B1. Šis elementas yra gyvybiškai svarbus lašišos gyvenime, nes padeda skaidyti teršalus, kurių ji netoleruoja.
Kuo daugiau Baltijos jūroje plaukioja kilkių ir silkių, tuo didesnė tikimybė, kad raji lašišų populiaciją gali užsikrėsti atsinaujinančiu M74 sindromu.
Kodėl dar ir dabar nyksta lašišos?
Vis dėlto ne ligos ar upių užterštumas laikomi pagrindiniais veiksniais dėl kurių nyksta lašišos. Nelegali žvejyba – tikroji šios rūšies nykimo priežastis. Ypatingai neršto laikotarpiu gaudomoms žuvims trūksta „sustiprintos“ apsaugos. Kuršių mariose ir Baltijos priekrantėje, nerštinėse upėse jas „medžioja“ brakonieriai, tačiau bėgant metams situacija išlieka ta pati.
Kitos opios problemos – tai upių hidrologinio režimo reguliavimas ir visuomenės švietimas. Pasak K. Skrupskelio, atsiranda suinteresuotų grupių, kurios nori patvenkti likusias gausiomis lašišinių žuvų populiacijomis pasižyminčias upes. Koją kiša ir tarybinių laikų dvasia ir supratimas, kad jei leidžiama visiems, vadinasi, neturės nei vienas.
„Užuot stengęsi išsaugoti buveines, kurios svarbios šių žuvų išlikimui, didesnį dėmesį skiriame pačioms žuvims. Brakonieriavimo sferoje, užuot uždraudę atvirą prekybą tinklais – gaudome pavienius brakonierius. Švietėjišką veiklą laikome pinigų švaistymu ir tam skirtas lėšas perskirstome. Ar tai atsakingų asmenų nenoras dirbti ar kompetencijos stoka, spręskite patys“, – svarsto ekologas.
Pasak K. Skrupskelio, be tokių specialistų kaip Tomas Virbickas, Vytautas Kesminas, Saulius Stakėnas, Antanas Kontautas ir daugelio kitų, vargu, ar šiandien ir juo labiau ateityje galėtume džiaugtis bent jau minimaliais Baltijos lašišos ištekliais.
Atgaivinti lašišų populiaciją įmanoma?
1990–1995 m. buvo vykdomi specialūs tyrimai, kurių metu paaiškėjo, kad mūsų upėse buvo likę minimalūs Atlantinės lašišos porūšio ištekliai. Mokslininkai nusprendė imtis iniciatyvos ir pradėti dirbtinį Baltijos lašišos veisimą. Šiam tikslui įgyvendinti buvo įkurtas „Meškerinės lašišinių žuvų veislynas“, kurio dėka kasmet Lietuvos upės yra pripildomos daugiau nei 200 tūkst. šlakių ir lašišų jauniklių.
„Visą šį laikotarpį iki dabar nuolatos vykdomas lašišinių žuvų monitoringas, stebima populiacijų būklė, rengiamos rekomendacijos jų apsaugai ir gausinimui. Galima pasidžiaugti, kad dabar abi šios rūšys iš saugomų rūšių sąrašo jau išbrauktos, o žvejai mėgėjai gali jas sėkmingai gaudyti tiek vidaus vandenyse, tiek ir Baltijos jūroje“, – pasakoja K. Skrupskelis.
Lašišų apsauga
Nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 31 d. žvejams mėgėjams draudžiama žvejoti lašišas ir šlakius mažesniu kaip 0,5 km spinduliu nuo Šventosios upės žiočių ir 0,5 km spinduliu nuo Klaipėdos uosto molų galų Baltijos jūroje. Žvejams verslininkams šiuo laikotarpiu minėtoje akvatorijoje prie Šventosios upės žiočių ir mažesniu kaip 3 km spinduliu nuo Klaipėdos jūrų uosto molų draudžiama žvejyba verslinės žvejybos įrankiais.
Vis dėlto ne ligos ar upių užterštumas laikomi pagrindiniais veiksniais dėl kurių nyksta lašišos. Nelegali žvejyba – tikroji šios rūšies nykimo priežastis.
Lašišų neršto apsaugai sustiprinti nuo 2009 metų sugriežtinta mėgėjiškos žvejybos tvarka. Patvirtintas upių sąrašas, kuriuose margųjų upėtakių ir šlakių neršto metu – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. – draudžiama bet kokia žūklė. Nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. mėgėjiška žūklė leidžiama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos kontroliuojamoje teritorijoje (Minijos, Danės, Akmenos, Veiviržo, Šventosios ir Jūros upėse) tik įsigijus meškeriotojo kortelę, kuri be kitos žuvies suteikia teisę sugauti tik vieną lašišą arba šlakį. Licencija parai kainuoja 10 Lt. Nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. mėgėjiška žūklė leidžiama nemokamą žvejybos teisę turintiems asmenims tik įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriųjų ir lašišinių žuvų žvejybai.
Meškeriotojo kortelę galima įsigyti per ALIS sistemą.
Už žvejybą be meškeriotojo kortelės yra numatyta administracinė atsakomybė – bauda iki 200 Lt su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo. Mėgėjiškos žūklės taisyklių pažeidimas, padarytas panaudojant draudžiamus žvejybos įrankius ar draudžiamu būdu, užtraukia baudą nuo 200 Lt iki 700 Lt su šių įrankių bei priemonių konfiskavimu.
Faktai
Atlantinė lašiša, arba lašiša (Salmo salar) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis.
Subręsta 4–5 metų, būdamos 40–45 cm. Neršia spalio – lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Vislumas – iki 40 tūkst. ikrelių. Neršdamos nesimaitina. Po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2–3 iki 4 kartų. 10–15 cm lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg.
Suaugusios atlantinės lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2–3 metus. Nerštui migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno baseino šaltavandenes upes.
Paplitusi Šiaurės Atlante ir gretimuose Ledjūrio rajonuose iki Karos jūros imtinai – Baltijos, Baltosios ir Barenco jūrų baseinuose. Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio). Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Dirbtinai veisiamos.
Šlakis, šlakys arba jūrinis upėtakis (Salmo trutta trutta) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai, upėtakio porūšis.
Labai panaši į lašišą, nuo kurios skiriasi kiek aukštesniu uodegos stiebeliu, arčiau snukio galo esančiomis akimis. Kūno šonuose, virš ir žemiau šoninės linijos yra X ar pusmėnulio formos tamsių dėmių. Lytiškai subrendusio patino kūno šonuose yra dar rausvų dėmelių. Žvynai smulkūs. Pelekai pilki.
Paplitęs Baltijos jūroje. Nerštui migruoja į Nemuno baseino šaltavandenes upes. Jaunikliai iš upių migruoja į jūrą. Nykstanti verslinė žuvis.