Prieš 25-erius metus prie Adomo Mickevičiaus vykęs mitingas vertinamas kaip lūžio taškas, nuo kurio prasidėjo Lietuvos atgimimas. Vienas aktyviausių jo organizatorių, Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas teigia manąs, kad savo veiksmais bent šiek tiek pakenkė sovietinei valdžiai, nors pripažįsta, jog priešintis sovietų valdžiai, nepaisant pavojaus šeimai, buvo kiek egoistiška.
„Bijoti tai nebijojau. Kai man kai kas iš mano giminių sakė, kad nukentėsiu ne tik pats, bet nukentės tėvai, broliai, vaikai, aš pasakiau: „Jeigu bus reikalas kovoti ir bus kalėjimo grėsmė, tai aš nusispjausiu į visus“. Taip ir pasakiau – nusispjausiu. Mano dienorašty užrašyta. Labai negražu gal, egoistiška, bet kaip save gerbiantis lietuvis privalėjau kovoti, ir aš nesigailiu, kad kovojom“, – DELFI teigė A. Terleckas.
Kitas mitingo organizatorius ir dalyvis Jonas Volungevičius pasakojo, kad mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, kuriame pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas, buvo vertinamas kaip pavykęs, nes jame galėjo apsilankyti iki 3 tūkst. žmonių. Tačiau pašnekovas neslėpė, jog iš pradžių bijota, ar žmonės išdrįs ateiti, ar neišsigąs.
„Pati pradžia buvo paprasta, viskas buvo suorganizuota pas Vytautą Bogušį sode, ten buvo jo žmonos Virginijos gimtadienis. Ir būtent jos gimtadienio dieną mes ir priėmėme sprendimą dėl mitingo, kad reikia jį organizuoti ir atvirai pakalbėti apie Molotovo-Ribbentropo paktą. O Jeigu mitingą organizuoji, tai turi bandyti surinkti žmones. O kaip žmones surinksi? Pirmiausia kalbėjome pažįstamiems, pažįstami – savo pažįstamiems. Nors po to buvo didelė baimė, ar žmonės išdrįs, ar nebijos, ar ateis – šito tai tikrai bijojome ir jaudinomės. Galvojome jeigu ateis maža grupelė, tai su šita grupele bus labai lengva susidoroti“, – pasakojo J. Volungevičius.
Pranešimo tekstą išmoko mintinai
A. Terlecko pasakojimu, kvietimą 1987 m. rugpjūčio 23-iąją rinktis į mitingą oficialiai pasirašė keturi asmenys – jis pats, V. Bogušis, Nijolė Sadūnaitė bei Petras Cidzikas, tačiau prie jo organizavimo prisidėjo ir kiti asmenys.
„Mes ten negarsinome, kad mitingas vyksta Lietuvos laisvės lygos vardu. Viskas buvo organizuojama pavienių asmenų vardu“, – sakė A. Terleckas.
Jo pasakojimu, į Lietuvą buvo atvykusi Amerikos lietuvė Milda Palubinskaitė, kurią jiedu su V. Bogušiu mitina išmokė visą kreipimąsi dėl mitingo – pranešimo tekstą mergina perdavė Vatikano radijui.
„Čia buvo atvykusi Amerikos lietuvė. Mes su V. Bogušiu ją mintinai išmokėme mūsų kreipimąsi, tai ji viską išmoko ir perdavė tą tekstą Vatikano radijui. O ten žmonės buvo protingi ir mūsų pavardžių nepaskelbė. Bet mes neįspėjome savo draugės N. Sadūnaitės, kad nereikia tų pavardžių minėti, tai toks spec. žmogus Klimaitis, paklausė, kas ten rengėjai, tai jinai išpyškino, kad čia keturiese“, – teigė A. Terleckas.
Pašnekovas teigia, jog paskelbus organizatorių pavardes viešai, jis buvo raginamas į mitingą neiti.
„Kvietė į prokuratūrą, iš KGB atėjo į namus pulkininkas Česnavičius ir generolų vardu įspėjo, kad neičiau. Aš atsakiau, jeigu mes jau pagarsinom save, tai jeigu aš neisiu, tai būsiu ne lietuvis ir net ne žmogus, nes savo žodžio nesilaikysiu. Sakiau, kad eisim, bet dar pasakiau, kad pamatysit, kitais metais jūs iš viso nereaguosit į tokias demonstracijas. Ir iš tikrųjų, kai kitais metais Sąjūdis ruošė Vingio parke demonstracijas, jokių priemonių nesiėmė“, – teigė pašnekovas.
Po mitingo bandė įbauginti
A. Terlecko teigimu, apie mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo turėjo pranešti ir šv. Mikalojaus bažnyčioje mišias aukojęs kunigas Stanislovas Valiukėnas, tačiau „iš to susijaudinimo krito ant grindų ir numirė“.
„Ten visi jį paėmė ant rankų, nunešė į zakristiją, o mes išėjome į mitingo vietą“, – sakė A. Terleckas. Jo pasakojimu, pirmoji mitinge kalbėjo N. Sadūnaitė.
„Po mitingo N. Sadūnaitė tada nieko, parėjo namo, bet po kelių dienų ją įsisodino į automobilį ir vežiojo saugumiečiai, gąsdino, kad įvarytų baimės. Kunigas Robertas Grigas sakė, kad net kastuvą buvo pasiėmę čekistai, klausė vienas kito: „Ar paėmei kastuvą?“ Jam atsakė: „Paėmiau“. Tai jis turėjo suprast, kad jį nužudys“, – tęsė pašnekovas.
Paklaustas, kaip į jo bei kitų organizatorių iniciatyvą rengti mitingą rugpjūčio 23-iąją reagavo žmona, vaikai bei draugai, A. Terleckas teigė, jog tiek sutuoktinė Elena, tiek vaikai palaikė idėją, tačiau kai kurie draugai juokėsi.
„Aš kviečiau du savo draugus, pavardžių nenoriu minėti, tai jie juokėsi iš šito sumanymo“, – sakė Lietuvos laisvės lygos vadovas.
„O žmonai kartais užeidavo baimės jausmas, bet ji vis tiek mane skatino, daug padėjo. Jeigu žmona būtų ne ji, o kokia nors kita, tai turbūt gal būtų truputį prilaikiusi, perauklėjusi, nors aš labai užsispyręs. Bet žmonos brolis, partizanų vadas, žuvo, tai ji buvo tokių pačių pažiūrų kaip ir aš“, – sakė A. Terleckas.
Paklaustas, ar nebijojo, kad mitingo organizavimas ir kita panaši veikla gali jam rimtai pakenkti, pašnekovas teigė nejautęs didelės baimės, mat lageryje ir tremtyje šiaip ar taip praleido aštuonerius metus, tad tikėjosi, kad gal nebebus baudžiamas.
„Kiekvienas žmogus turi baimės jausmą, bet kadangi aš jau buvo savo 8-erių metų bausmę atlikęs, Julius Sasnauskas – 6,5 metų, tai mus jau buvo nuteisę. Tai ir galvojom, kad gal užtenka, gal jau atsėdėjome. Mes nesijautėme labai bailiai“, – svarstė A. Terleckas.
J. Volungevičius: baimė prarasti darbą nekamavo – buvau darbininkas
Pasak J. Volungevičiaus, dalyvavusio V. Bogušio žmonos Virginijos gimtadienyje, kuriame ir buvo priimtas sprendimas rengti mitingą, žmones į protesto akciją buvo bandoma surinkti platinant informaciją iš lūpų į lūpas, nors pats mitingas nebuvo organizuojamas visiškai slaptai – buvo žinomos keturių pagrindinių organizatorių pavardės.
Tačiau iš pradžių baimintasi, ar žmonės tikrai išdrįs ateiti į protesto akciją, ar nepabijos, tačiau realybė pateisino lūkesčius – manoma, jog mitinge ilgiau ar trumpiau pabuvojo apie 3 tūkst. žmonių.
Paklaustas, ar jo draugai nepamanė, kad prisidėdamas prie mitingo organizatorių, jis tiesiog elgiasi neprotingai, J. Volungevičius teigė, jog jo aplinkoje taip manančių žmonių nebuvo.
„Bent jau mano aplinkos žmonės, kurie buvo patys artimiausi, tikrai to nesakė. Eiliniai žmonės, tai be abejo. Eiliniai žmonės netgi lageryje sakydavo, kad mes nesveiko proto – esą kaip prieš tokią galybę galima ką nors padaryti. Kiti nusijuokdavo ir vadindavo tai kova prieš vėjo malūnus“, – teigė pašnekovas.
J. Volungevičius teigė, jog jo nekamavo ir baimė prarasti darbą, mat dirbo paprastu darbininku, nors surasti šį darbą ir nebuvo labai lengva. Laimei, po mitingo J. Volungevičius sovietų teisėsaugos institucijų nebuvo kviečiamas į kokias nors apklausas, nes mitinge nekalbėjo ir nesiveržė į centrines pozicijas.
„Mes visi didesnę ar mažesnę baimę vis tiek jausdavome. Kaip sakoma, nesame žmonės be nervų, visi esame panašūs, visą laiką buvo kažkokia baimė. Tačiau mes visi dirbome paprastais darbininkais, kadangi aukštesnių postų negalėjome užimti. Tai ką mes galėjome prarasti? Nors kai sugrįžau iš lagerio, praėjau didelę dalį Vilniaus įmonių, mano kurso, klasės draugai bandė mane įdarbinti, bet nepavyko. Bet šiaip ar taip paprastam darbininkui vis tiek vietą surasi“, – svarstė vyras.
youtube.com/watch?v=e–D0M3PDaM
Viename savo „interviu“ (beje, pačiam sau) „Istoriko pokalbis su Antanu Terlecku“ sovietmečiu 1987 rugpjūčio 15d.A.Terleckas sako tiesiai: „Netikiu, kad tikėjimas Dievu Lietuvoje sustiprėtų, sugrąžinus visas šiandien uždarytas bažnyčias, tarp jų Vilniaus Arkikatedrą“. A.Terleckas pats teigia, kad:(cituoju) „interviu“ užgavo N.Sadūnaitę ir jos bendraminčius „Kronikos“ leidėjus. To ir buvo siekiama.“ . “Interviu” buvo padaugintas ir išvežiotas po daugelį Lietuvos bažnyčių. Todėl dauguma protesto mitingo prie A.Mackevičiaus paminklo dalyvių buvo dori Lietuvos katalikai. (lit.“Dešiniųjų sąjunga prezidento rinkimuose rems R.Paksą‘2012.10,15 BNS“)
Antanas Terleckas daugelį savo viešų kalbų pradeda nuo 1987m. rugpjūčio 23 d. mitingo paminėjimo. Tos kalbos labai panašios, tačiau manau, kad verta ir dar kai ką prisiminti. A.Terleckas: (cituoju) „Mes Nijolės nebuvome įspėję, kad nereikia sakyti organizatorių pavardžių. O juk žinome, kad A.Klimaitis dirbo.“ (cituoju)„Nijolei Sadūnaitei prieš tai paskambino Algis Klimaitis.“ N.Sadūnaitė teigė: (cituoju) „Įdomu, kad prieš mitingą KGB išjungė mano telefoną, bet kai iš Miuncheno paskambino A.Klimaitis, tą akimirką telefonas veikė. A.Terleckas mitingo išvakarėse guodžiasi V.Bogušiui: „Aš turįs daug priešų tarp davatkų. Jos šmeižiančios mane, kad „pasidaviau“.
Pas A.Terlecką KGB generolų palieptas netgi namuose pats asmeniškai mitingo išvakarėse apsilankė KGB pulkininkas Julius Česnavičius. Pokalbio pabaigoje į J.Česnavičiaus klausimą A.Terleckui: (cituoju)„Ar kalbėsite prie paminklo? A.Terleckas atsakė: – „Ne!“ Kitas klausimas: „O Bogušis?“ – „Ne!“ Dar vienas klausimas: „Ar bus demonstracijoje plakatų? – atsakyta: -„Nebus!“.(lit. „Žodis ir plunksna už tiesą ir laisve“ 55, 56 psl. ir „LLL nuo „Laisvės šauklio iki nepriklausomybės 58, 97psl.)
Antanas Terleckas(jau po susitarimo išvakarėse su KGB pulkininku), Nijolei Sadūnaitei prieš pat mitingą pasakė: „Mes nekalbėsime, tik tylos minute pagerbsime Stalino ir Hitlerio aukas“.
Mitingo dalyvis Robertas Grigas: (cituoju) „Pradėjau nerimauti, kad mitingą norima sukompromituoti. Akimirką tvyrojo sąmyšis, nes susibūrus nieko nevyko, niekas nekalbėjo susirinkusiesiems.“ Tikriausiai, taip ir būtų atsitikę, jei būtų paklusta A.Terlecko siūlymui patylėti. Mitingo organizatorė Nijolė Sadūnaitė suprato įtampą ir renginio svarbą, manė kitaip negu A.Terleckas nurodęs „mes nekalbėsim“. Būtent ta ryžtinga ir drąsi N.Sadūnaitės (jos teigimu) apie 8 minutes trukusi (trijų pasisakymų) kalba galėjo tapti svarbiu mitingo posūkio tašku, lemiančiu tolimesnio pasipriešinimo kilimo bangą Lietuvoje.
N.Sadūnaitė: (cituoju)„Mes protestuojame prieš dviejų tironų gėdingą sutartį ir reikalaujame grąžinti Nepriklausomybę trims laisvoms Pabaltijo tautoms“. Čia jos kalbą nutraukė plojimai. Tūkstantinė minia pradėjo skanduoti „Laisvę, Laisvę, Laisvę“ N.Sadūnaitė prisimena: (cituoju) „padėkojau broliams kagėbistams, kuriuos čia gausiai matau, kad per žiniasklaidą apie mūsų mitingą paskelbė. Antanas Terleckas pats pripažįsta:(cituoju) „Nijolė išgelbėjo mitingą. Aš nebuvau pasiruošęs kalbėti.“Robertas Grigas vertina taip:(cituoju) Be Nijolės Sadūnaitės kalbos mitingas būtų buvęs sukompromituotas“.(lit. „Kai neviltį keičia viltis“ A.Medalinskas 20121.08.23d.)Vienas tais laikais aukštas KGB karininkas, „Lietuvos ryto“ kalbintas apie anuos įvykius, ironizavo: (cituoju) „Ontė (A.Terleckas) tylėjo kaip vandens į burną prisisėmęs“.
2012m. interviu žurnalisto paklaustas, kodėl to mitingo čekistai neišvaikė, A.Terleckas aiškina taip: (cituoju) „Turbūt toks buvo Maskvos nurodymas. Nežinau. Na, jie žinojo, kad aš jau pavargau. Žinojo, kad nesiruošiu mitinge kalbėti. Patys aktyviausi – aš ir Vytautas Bogušis mitinge nekalbėjome.
KGB griebėsi smurto prieš N.Sadūnaitę, R.Grigą, kun. R.Puzoną, V.Jančiauską, A.Bumbulį ir kitus mitingo dalyvius pagrobę saugumiečiai kai kuriuos net kelias dienas nežinia kur po atokias vietas vežiojo, grasino fiziniu smurtu ir nužudymu.. Daug teko iškentėti fizinio smurto bei viešų pasmerkimų didelei grupei mitingo tikrųjų dalyvių. Ne visiems taip buvo. (cituoju)„Pas Antaną Terlecką smerkėjai atėjo į namus: (…) Smerkimas vyko tris minutes“ . ( lit. „ Apie Lietuvos laisvės lygos organizuojamą mitingą“ „Apžvalga“ )
Pažinojau Petrą Cidziką ir išklausiau jo liudijimo apie 1987 m.rugpjūčio 23-iąją , tas liudijimas nesutampa su viešai skelbiamu, bet neabejotinai yra tikroji tiesa.
P.Cidziko liudijimas:
“Idėją paminėti Molotovo-Ribentropo paktą sugalvojau aš (P.Cidzikas) , vaikščiodamas miško kalneliais. Tada susitikau su Antanu Terlecku ir sutarėm daryti mitingą kartu. Laisvės lyga pasiūlė mitingo vietą prie A.Mickevičiaus paminklo.
Rugpjūčio 23-iąją ryte prie mano namų (miške,prie Nemenčinės plento ) stovėjo KGB siųsta mašina, kad jo neišleisti iš namų. Aš išlipau per virtuvės langą ir mišku nuėjau iki plento. Susistabdžiau sunkvežimį ir atvažiavau į Šv.Mišias Mikalojaus bažnyčioje. Mačiau nustebusių veidų.
Po Šv. Mišių patraukėm į mitingo vietą prie A.Mickevičiaus paminklo. Žmonių ten buvo mažai, bet artėjant dvyliktai iš visų galvelių susirinko daug žmonių. Su Antanu Terlecku buvome sutarę, kad aš lygiai 12 val. sakysiu kalbą, buvau pasiruošęs. Žiūrėjau į laikrodį , laikas slinko labai lėtai, buvo be šešių minučių dvylikta valanda ir staiga nesusitarus į priekį išėjo Nijolė Sadūnaitė ir ėmė sakyti kalbą, tai ką turėjau kalbėti aš . Todėl aš nebekalbėjau. ”
“Nijolė Sadūnaitė nebuvo mitingo organizatorė, ji tik buvo pakviesta dalyvauti”.
Petras Cidzikas įtarė Bogušį , kaip parsidavusį , gana anksti yra jam pasakęs, kad su juo jokių reikalų daugiau neturės.