Ar skatinsime savo sūnus svajoti apie rožines kelnaites?

Kino juostos „Kapų plėšikė Lara Kroft“, „Detektyvė“ – tai ne vien veiksmo filmai ir painios kriminalinės istorijos. Perfrazuojant psichoterapeuto Gintauto Vaitoškos mintis, juose užšifruotos feminizmo idėjos, lygiai kaip rožiniuose megztukuose vyrams ar marškiniuose – homoseksualumo.

Kokį filmą žiūrėti ar rūbą dėvėti – kiekvieno laisvas pasirinkimas. Tačiau mūsų darželinukai galbūt gali tokios laisvės greitai ir nebeturėti, jei į ikimokyklinio ugdymo įstaigas ateis Danijoje sertifikuota ikimokyklinio ugdymo metodika su rožinėmis berniukų kelnaitėmis.

Siekia naikinti lyčių stereotipus

Lygiai prieš savaitę Seimo spaudos konferencijoje paviršutiniškai pristatyta programa su metodinėmis priemonėmis – vaikiškomis knygelėmis iškalbingais pavadinimais „Tą dieną, kai Rikė buvo Rasmusas“ ir „Tą dieną, kai Frederikas buvo Frida“ sulaukė aršaus Nacionalinio šeimų ir tėvų asociacijos pasipriešinimo, bet šios metodikos diegimo Lietuvoje iniciatoriai bei vykdytojai Šiaurės ministrų tarybos biuras ir Moterų informavimo centras tikina, esą pavadinimai bus labiau adaptuoti, kalba pataisyta ir pritaikyta mūsų vaikams. „Ne kalboje esmė“, – sako G. Vaitoška, net kelis kartus skaitęs minėtąsias knygeles.

Psichoterapeuto teigimu, minimos programos skelbiamas siekis – naikinti lyčių stereotipus – gal ir esąs neblogas, bet problema ta, kad vyriškumas tapatinamas kategoriškai su Mačo tipo vyru. Todėl slopinamas berniuko judrumas, energingumas, lakstymas, bet jis skatinamas žaisti su lėlėmis, pabūti mamos vaidmenyje.

Idealas – diagnozė?

„Knygelėje rašoma apie tai, kaip berniukas atsibunda rožiniame kambaryje, maunasi rožines kelnaites, šalia jo padėta segė plaukams. Laimingas berniukas gali taip pasipuošti ir žino, kad niekas iš jo nesišaipys, – glaustai vienos iš knygelių turinį perpasakoja psichoterapeutas. – Iš tiesų jeigu koks nors berniukas nuolat nori dėvėti mergaitiškus drabužius, tai rodo lyties tapatybės sutrikimo požymius. Toks sutrikimas yra liga, turinti ir savo kodą – F-64.2. Apie trečdalis tokių vaikų turi homoseksualią orientaciją, bet jam gana sėkmingai padėti psichoterapeutas, tačiau minimoje programoje tai pateikiama kaip norma ir net kaip siekiamybė“.

G. Vaitoška sako, kad danai nėra originalūs – berniukų feminizacija prasidėjo Amerikoje prieš 20 metų. „Amerikiečiai netgi ne siūlo berniukams žaisti su lėlėmis, o netgi liepia, – atkreipia dėmesį pašnekovas. – Berniukai įkūnija įvairias garsias dainininkes (danų programoje berniukams siūloma pabūti šventąja Liucija). Kaip viena Amerikos mokslininkė išsireiškė vienoje iš savo knygų, plačiai vyksta karas prieš berniukus“.

Be abejo, šios programos nepalieka nuošaly ir mergaičių. Tiesą sakant, kaip sako G. Vaitoška, jomis ir siekiama jas sustiprinti: „Mergaičių siekiamybė, remiantis tokia programa – taškymasis purve, kambario sujaukimas, skatinimas įvairios berniukiškos veiklos. O apie motinystę tai apskritai nėra ko ir kalbėti! Mirtinas feminizmo patrauklumas – maištingoji Pepė Ilgakojinė“.

Skiriasi nuo įsčių

Psichoterapeutas primena, kad vyrai ir moterys nevienodi – skirtumai matomi net plika akimi. Jo teigimu, mokslininkų tyrimais įrodyta, kad dar motinos įsčiose mergaitės ir berniukai skirtingai vystosi, skirtingai veikia vyrų ir moterų smegenys. Pavyzdžiui, verbaliniams mokymams mergaitės imlesnės, bet berniukai geriau sprendžia erdvinius uždavinius.

„Aštuonių savaičių esant motinos įsčiose berniukui pradeda formuotis sėklidės ir testosteronas (vyriškas hormonas), o nuo 6 mėnesių jo smegenys tiesiog „marinuojamos“ testosterone. Todėl jau vos gimęs jis skiriasi nuo mergaitės. Pats jautriausias berniukas vis tiek jautrumu nepranoks mergaitės, – teigia G. Vaitoška. – Jei sakoma, kad berniukai ir mergaitės išmoksta žaisti savo lytį atitinkančius žaidimus, tai visiška netiesa. Žinoma, pasitaiko, kad mergaitės patiria didesnį testosterono kiekį ir būna labiau berniukiškos, bet tai nereiškia, kad jos būtinai turės lyties tapatumo problemų. Jos gali turėti didesnį polinkį į šias problemas, bet tyrimais nepatvirtinta, kad iš jų išauga daugiau homoseksualių moterų“.

Skirtumus lemia neurobiologija ir psichologija

Apibendrindamas G. Vaitoška sako, kad lyčių skirtumus lemia visų pirma neurobiologija, o taip pat – ir psichologija. Išaugti sveikai asmenybei, teisingai save tapatinančiai su savo lytimi, reikalingas susitapatinimas su savo lyties tėvu – mergaitei su mama, berniukui su tėvu. „Problemų gali iškilti, jei yra temperamentų konfliktas. Pavyzdžiui, tėvas – atletas, o sūnus – meniškas. Sūnus visuomet nori būti kaip tėvas, bet jei šis nusivilia jo piešiniais, nes trokšta matyti futbolininką, jei dar net kartais su pašaipa ką nors pasako, sūnus nebegali su juo tapatintis. O galbūt tėvas yra tiesiog depresiška asmneybė, piktas, gal irzlus. Lygiai taip pat gali būti sudėtinga dukroms susitapatinti su itin valdinga mama“.

O minimoje danų metodikoje, anot psichoterapeuto, tiesiai nepasakoma, bet vystomos akivaizdžios tendencijos berniukiškos mergaitės ir mergaitiško berniuko. „Iš tiesų reikia priimti, kad puikus berniukas ir vyras gali būti tiek atletas, tiek menininkas“, – sako G. Vaitoška.

Portalo pašnekovas pasakoja, kad viena amerikietė savo knygoje jau kelia į viešumą problemas, išplaukiančias iš tokios metodikos: „Amerikoje jau atsirado nauja karta vyrų-vaikų, angliškai – emo-boy. Jie labai emocingi, labai jautrūs, kai jiems nesiseka, verkia mergaitėms ant peties, nes tokiomis programomis galima išugdyti nebrandų emocionalumą“.

Psichoterapeutas turi ką pasakyti ir apie moteris. „Pažiūrėkite serialą „Detektyvė“. Viena moteris primuša penkis vyrus, visus šaudo, gaudo. Ir daugybė tokių herojų, – kalba G. Vaitoška. – Ir nežinau, ar tai problema, ar ne, bet vis daugiau merginų veržiasi tarnauti armijoje. O kad čia nebūtų taip vadinamos lyčių diskriminacijos, tyliai mažinamas fizinio pasirengimo standartas. Amerikoje naujas standartas – alfa-mergaičių iškilimas. Jos gerokai geriau mokosi už berniukus, baigusios koledžą gauna geresnius darbus, padaro didesnę karjerą. Amerikoje labai klesti mergaičių futbolas, jų sportas vos ne svarbesnis nei vyrų. Visa tai todėl, kad mergaitėms sustiprinti skirta labai daug lėšų. Tai gal ir neblogai, bet argi negalima stiprinti mergaičių, nesilpninant berniukų? Žydų kilmės amerikiečių autorės, turinčios šaknų ir Lietuvoje, Kay S. Hymowitz knygos antraštė taip ir skelbia: „Kaip moterų iškilimas vyrus pavertė berniukais“. Nes užaugę tie berniukai tik žaidžia kompiuteriu, geria, valgo ir skaito labai populiarų JAV specialiai jiems skirtą, primityvesnį net už „Playboy“, žurnalą „Maxim“, kuriame vien tik automobiliai ir merginos. Vyras-vaikas visiškai nepajėgus prisiimti atsakomybės už gyvenimą“.

Grįžtant prie minimos Danijoje sertifikuotos ikimokyklinio ugdymo metodikos (beje, savo šalyje dar neišauginusios nė vienos naujos kartos), G. Vaitoška sako, kad be rožinių berniuko svajonių klausymosi joje siūloma berniukams ir realiame gyvenime pavaikščioti su rožiniais drabužėliais. Tokios metodikos ugdomas idealas, pasak pašnekovo, yra androginas. Tai yra, pusiau vyras, pusiau moteris.

Ne atsitiktinai vyriškų drabužių skyriuose vis daugėja rožinės spalvos. „Kai pasižiūri Juozo Statkevičiaus kolekciją ir pamatai vyrus siauromis kelnytėmis, raudonais bateliais, raudonomis rankinėmis, pirma asociacija kyla apie homoseksualumą. O tai ta pati lytiškumo sutrikimo problema, – sako G. Vaitoška. – Jokiu būdu nesakau, kad taip besirengiantys tie vyrai ar jaunuoliai yra homoseksualūs, bet tokia mada ateina iš čia. Taip pat ir ilgi platūs spalvoti šalikai. Kita vertus, kaip žmogus save pristato, taip jį ir suvoki“.

Ar ištarsime: „Karalius nuogas“?

Lietuviai garsėja pasaulyje kaip konservatyvi tauta, tad kodėl, psichoterapeuto manymu, ketinama ikimokyklinio ugdymo įstaigose įdiegti „berniukų su rožinėmis kelnaitėmis“ ugdymo metodiką? „Tai nuogo karaliaus situacija. Karalius seniai nuogas vaikšto, bet jei visi aplinkui giria jo drabužius, negi mes vieninteliai būsime tokie kvaili ir skelbsime apie jo nuogumą?“ – palyginimu apie populiarią pasaką atsakė G. Vaitoška. Dar vienas faktorius, pašnekovo manymu – pinigai, skirsimi programai finansuoti.

Psichoterapeutą glumina, kad net Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija neužkerta kelio minimos programos įvedimui. Beje, vienas privatus darželis Vilniuje „Nendrė“ jau dirba pagal šią ar panašią programą. Susisiekti su minimos įstaigos vadove „Vakarų Lietuvos medicinai“ nepavyko – ši atostogaujanti, o telefonu su žurnaliste kalbėjusi darbuotoja neprisistatė, nes „neturinti įgaliojimų bendrauti su žiniasklaida“, bet išsakė savo mintis esą žiniasklaida pateikianti viską apie minimą programą ne taip, kaip yra.

Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus specialistė Alma Vijeikytė portalą patikino, jog ministerija nesusipažinusi su danų siūloma metodika: „Švietimo ir mokslo ministerija kol kas neturi nei minėtos metodikos (nors iš tikrųjų turbūt tai nėra metodika), nei medžiagos. Medžiaga apie tai tik renkama, ir kai ji bus išnagrinėta, ministerija pasakys savo nuomonę“.