Duonkubiliai – vėl madingi

Šakių rajone gyvenantys sutuoktiniai brangina senąsias lietuvių tradicijas. Per Kūčias arba pusiaužiemį jie traukia į savo didelį sodą, papurto kiekvieną medį, apkabina jį, padėkoja už derlių, o per Jurgines su duonos kepalu, šventintu vandeniu ir žvake apeina savo laukus ir gyvulius. Jų duona ypatinga – bemielė, kepama pagal senovinį receptą.

Receptą sužinojo iš anytos

Linos anyta, senoji Daraškienė, tokią duoną kepdavo tarnaudama bajorams dvare. Po karo ji kepė juodmilčių pyragus, ragaišiais vadinamus. Anuomet parduotuvėse nebuvo pasirinkimo, tad Jonui mamos kepiniai buvo didžiausias skanėstas. „Lina, duok natūralaus raugo, noriu ir aš tokios duonos išsikepti“, – prašo šeimininkės į svečius užsukusi kaimynė. „Neduosiu. Duonos raugą kaip paslaptį galima perduoti tik savo giminės moterims. Antraip visą duonos rūgštį ir kitokias gėrybes iš mūsų namų išneši“, – sako Lina. Ir suprask, kad nori – juokauja ji ar rimtai šneka. Plokščiuose per amatų dieną trys šeimininkės pristatė savo duoną. Vienos buvo juoda ruginė plikyta, kitos – saulėgrąžomis ir sėmenimis gardinta. „Tačiau tokios kaip manoji niekas neiškepa“, – didžiuojasi šeimininkė.

Kol lubos užrasoja

„Raugą reikia laikyti šaltai. Jeigu ilgą laiką nekepi duonos, raugą vis tiek privalu atnaujinti“, – aiškina šeimininkė ir priduria, kad geriausiai duoną kepti per priešpilnį. Ruginius miltus Lina rupiai sumala. Raugą išskiedžia šiltu vandeniu, įpila truputį rūgpienio, gerai išmaišo ir paruošia skystą tešlą. „Per dieną prieinu keletą kartų ir paplaku ją mentele. Iš ryto pirštu pakabinusi paragauju. Jeigu rūgštis gnybia liežuvį, vadinasi, galima minkyti tešlą“, – pabrėžia žinovė. Vėliau ji priberia nebe tokių rupių, o persijotų miltų, druskos, cukraus, kmynų, maltų sėmenų ir ilgai ilgai minko. „Minkau tol, kol lubos pradeda rasoti, kol kaktą prakaito lašeliai nusėja. Tačiau į minkomą tešlą negalima pilti nė trupučio vandens. Kiek įpylėte iš vakaro, tiek jūsų“, – patikslina Lina. Kai tešlos kalnas ima svirti per rankas, vadinasi, jau laikas kepalą formuoti. Skardoje tešla ilsisi, kyla, noksta keturias valandas. Per tą laiką nevalia vaikams šėlioti, garsiai kalbėti, vaikščioti, skersvėjo į namus leisti.

Iš pagarbos – ant pirštų galiukų

„Krosnį kūrenu keturias valandas. Lėtai, pliauską po pliauskos pakurą pasotinu. Duonai iškepti reikia vienuolikos pagalių, pyragui pakanka aštuonių. Duona kepa 2–2,5 valandos. Ištraukus kepalą krosnis būna tokia karšta, kad visada spėju obuolienę išvirti“, – sako Jonas, rodydamas pusmetrio ilgio eglines malkas. Pirmą pusvalandį iš pagarbos duonai reikia ant pirštų galiukų vaikščioti. Kepant duoną virtuvę reikia saugoti nuo skersvėjo, kitaip atšoks pluta. „Jeigu nori, kad duona būtų rūgšti, reikia supykdyti šeimininkę“, – juokiasi Lina. O raikyti duoną galima tik jai atvėsus, geriausiai kitą dieną. Naminė duona puikiai išsilaiko šviežia porą savaičių. O kai sudžiūsta, Lina ir Jonas iš jos gamina naminę girą. Šeimininkai paprastai naminės duonos išsikepa kartą per mėnesį. Giminė plati, visi užsukę duonos prašo. Naminė duona vienkiemio gyventojus ypač džiugina žiemą, kai nuo šalčio tvoros pyška ir sniego priberta iki pažastų. Padėkoju šeimininkams už duoną. Gyvuotų Lietuva, jeigu visi žmonės tokie būtų. O Lina man pavymui sako: „Lietuva ir dabar gyva. Manyje, tavyje. Mūsų širdyse, jausmuose, darbuose, pastangose. Ir gyva ji bus tol, kol bus gyvas nors vienas lietuvis, kol skambės lietuviškas žodis, garuos suartos vagos ir kvepės duona.“