Prigimtinė kultūra, vietos ir žmonės (video)

Lietuvoje greta etninės kultūros termino pradedama vartoti prigimtinės kultūros sąvoka. Tai tarsi ženklas, rodantis, kad lietuviškasis etninės kultūros terminas neišsaugojo prieš du dešimtmečius jam patikėtos reikšmės, apibrėžiančios etninę kultūrą kaip tautos kultūros pamatą. Apie šio termino aukštąją (tautos) ir žemąją (liaudies) reikšmes ir jų takoskyrą diskutuojama ir rašoma pastaraisiais metais, konstatuojant, kad šiandien etninė kultūra dažniausia suprantama tik antrąja reikšme.

Vartodami terminą prigimtinė kultūra, įvardijame kultūros vietinę kilmę, tačiau dėmesį fokusuojame į šios kultūros kūrybišką raidą ir ypač į gyvąją tradiciją, dar iki šiol akivaizdų paveldėtosios tradicijos alsavimą, kuris reiškiasi ne tik išorinėmis, bet vidinėmis formomis – mąstymo, jautimo, suvokimo, tikėjimo struktūromis. Prigimtinės kultūra apima paveldėtąją, šimtmečiais toje pačioje vietoje gyvavusią kultūrą ir jos istorines ir šiuolaikinės transformacijas. Tad šios sąvokos vartojimas – tai bandymas sujungti atskirtas tautos kultūros dalis, pasireiškiančias skirtingose dimensijose – kaime ir mieste, laiko nugludintuose tautosakos tekstuose ir originaliuose literatūros kūriniuose, laukų ir miškų apsuptyje gyvenančio žmogaus žvilgsnyje ir šiuolaikinėje fotografijoje ir t.t. Sąrašą būtų galima tęsti tol, kol būtų aprėptos bene visos etnologinės ir kūrybinės raiškos formos.

Šios temos jau antrus metus gvildenamos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengiamame Prigimtinės kultūros seminare. 2011 metų liepą Rumšiškėse svarstyta pati prigimtinės kultūros paradigma, o 2012 metų kovo mėnesį Užutrakio dvaro sodyboje vykęs seminaras „Vietos ir žmonės“ buvo skirtas pamatinei vietų suvokimo ir buvimo erdvėse temai, nes prigimtinė kultūra randasi ir gyvuoja vietose ir yra iš principo „vietinė“ kultūra.

Kaip lietuvis supranta savo namų erdvę, kam suteikia reikšmę ir vertę, kaip apibūdina vietas, kuriose gera? – klausė šių eilučių autorė pranešime „Savos vietos“. Vieta lietuvių prigimtinėje kultūroje traktuojama ir kaip objektas (dažnai įgyjantis gyvos būtybės bruožų), ir kaip erdvė, ir kaip struktūra (savitas daiktų ir erdvių sudėstymas). Nerašytus kultūros modelius atitinkančios vietos tampa „vietomis, kuriose ramu“, – būtent „ramios vietos“ sąvoka yra originalus lietuviškas žmogui gyventi tinkamos vietos (gražios, linksmos, šiltos, patogios ir t.t.) apibūdinimas.

Daiva Vaitkevičienė. Savos vietos (vaizdo įrašas iš www.aruodai.lt).

Viktorijos Daujotytės pranešimas „Įsibuvimas: žvilgsnis, daiktas, žodis“ kreipia vietų sampratą įsibuvimo linkme. Viena iš pagrindinių lietuvių kalbos žodžio būti  reikšmių ir yra „turėti vietą“ – kur nors stovėti, sėdėti, gulėti. „O kad būtum  savo vietoje, reikia, kad viskas, kas su tavim kaip nors susiję, taip pat  būtų savo vietose. Kad žvilgsnis paliestų medį, paukščio inkilą, taką, žemės įdubą ar pakilumą. Tavo vieta yra ir kitų vieta. Būti savo vietoje galima ne tik su kitais, bet ir per kitų ar dėl kitų buvimo“. Anot Viktorijos Daujotytės, vietos geidimas – vienas iš įdomiųjų mūsų tautos kultūros dalykų.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Žmogaus įsibuvimas: žvilgsnis, daiktas, žodis (vaizdo įrašas iš www.aruodai.lt).

Vykintas Vaitkevičius pranešimas „Kraštovaizdžio skaitymas“ atskleidė kraštovaizdžio gramatiką, reikalingą žemės kalba parašyto teksto supratimui. Anot jo, „kraštovaizdis – tai knyga, kuriai skaityti reikia mokėti tam tikrą kalbą, turėti tam tikrą rašto sistemą“. Atskirų elementų regėjimas visumos perspektyvoje leidžia atpažinti kraštovaizdžio kompleksus, o norint pamatyti visumą ar ypatingą rakursą, svarbu pasirinkti tinkamą stebėjimo perspektyvą, jausti objektų mastelio santykį ir kt.

Vykintas Vaitkevičius. Kraštovaizdžio skaitymas (vaizdo įrašas iš www.aruodai.lt).

Donatas Brandišauskas pranešime apie evenkų ir oročėnų bendruomenių aplinkos suvokimą pabrėžė, kad kraštovaizdis – tai aplinka, į kurią žmogus integruojasi ir materialiais, ir dvasiniais aspektais. Nors evenkų ir oročėnų tradicinis gyvenimo būdas susijęs su nuolatiniu judėjimu ir sezoniniu kilnojimusi, tačiau tai ne tik kad nepanaikina vietos faktoriaus svarbos, bet priešingai – vietos suvokimas ir bendravimas su aplinka tampa kertiniu kultūros elementu. Oročėnų gyvenimo būdas susijęs su judėjimu, – kol judi, tol turi galią. O judėjimas, be jokios abejonės, susijęs su vietomis, gebėjimu bendrauti su aplinka ir skaityti jos ženklus.

Donatas Brandišauskas. Sociokultūriniai tyrimai Sibire (Rusija): etninių bendruomenių aplinkos suvokimas ir adaptacijos posovietinėje erdvėje“ (vaizdo įrašas iš www.aruodai.lt).

Lina Sokolovaitė pranešime „Trakų lokalinės kultūros polifoniškumas: subjektyvus ir bendruomeninis vietų patyrimas“ siekė nauju rakursu atverti Trakus – parodyti šį svarbų istorinį miestą kaip sociokultūrinę aplinką su joje gyvenančia „polifonine bendruomene“ (karaimų, lenkų, lietuvių, baltarusių, rusų). „Vietos žmogaus širdis yra ten, kur yra bendraujama su aplinka ir kitais žmonėmis“, teigia Lina Sokolovaitė. Jos manymu, palyginus žmogaus iš išorės ir vietinio žmogaus įvaizdį apie Trakus, akivaizdžiai matyti, kaip skiriasi samprata apie šią vietą. „Tiek vieniems, tiek kitiems Trakai yra tapatybės dalis. Tačiau viešumoje deklaruojama tik toji tapatybė, kuri yra dirbtinė, ir labiau atspindinti turizmo bei nacionalinės politikos interesus“.

Apie vietinį žmogų kalbėjo ir Jūratė Šlekonytė, pristačiusi Alenkos Augulienės iš Gervėčių lietuviškos salos Baltarusijoje, gyvenimo naratyvą. Ji atskleidė, kaip atrodo uždaroje kaimo aplinkoje gyvenančio žmogaus diena – rytinė namų ruoša, ugnies įkūrimas ją peržegnojant ranka, meldimasis namuose prie šventosios kertės, kreipimasis į Dievą kiekvieną kartą kur nors išeinant iš namų ir t.t.

Nepaprastai svarbus vietos tapatybės aspektas buvo nagrinėjamas sociolingvistės Meilutės Ramonienės pranešime, skirtame ypatingam lokalinio identiteto komponentui – tarmei. Anot Meilutės Ramonienės, tarmės iš tiesų yra vietinės kalbos, o tai, ką vadiname kalba, yra „tarmė, kuriai pasisekė“, t.y. politinį statusą įgavusi tarmė, turinti „armiją ir laivyną“ (galios priemones). Dėl susiklosčiusios kalbos ir tarmių politikos, tarmės, kokios turtingos ir gražios bebūtų, šiandien prarado vertę ir statusą. Anot M. Ramonienės, šiandien jau turbūt paskutinė karta kalba tarmiškai – per vieną kartą Lietuva praras savo tarmes.

Meilutė Ramonienė. Tarmė ir lokali tapatybė (vaizdo įrašas iš www.aruodai.lt).

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengiamą Prigimtinės kultūros seminarą palaiko ir remia Rumšiškių muziejaus dvaro akademija ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Trečiasis šio ciklo renginys vyks 2012 m. birželio 29 – liepos 2 d. Rumšiškėse.