G.Songaila. Teisingumo ministras neprisiėme, neprisiima ir neketina prisiimti atsakomybės

Gegužės 7 d. Seimo grupė „Už teisingumą Lietuvoje“ surengė susitikimą su teisingumo ministru Remigijumi Šimašiumi, siekdama papildomai pasiaiškinti atsakymų į interpeliacijos klausimus turinį. Susitikime taip pat dalyvavo kai kurie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, visuomeninio judėjimo „Už teisingumą“, susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ ir kitų visuomeninių organizacijų atstovai.

Susitikimo dalyviai apgailestavo, kad interpeliacijos pirmojo klausimo, t.y., iniciatyvų atverti teismus visuomenei, ministras ėmėsi tik kadencijos pabaigoje ir jos, klausymo dalyvių nuomone, yra aiškiai nepakankamos, nepaisant kai kurių kitų ministerijos iniciatyvų tobulinti teismų darbą. Kita vertus, į 2 ir 3 interpeliacijos klausimą ministras pateikė išsamius atsakymus.

Nors atsakydamas į ketvirtąjį interpeliacijos klausimą ministras teigė, kad teisinės pagalbos sutarčių su nedemokratinėmis valstybėmis problema jau išspręsta, ir kad skandalas dėl A. Beliackio duomenų perdavimo šiandien esą jau nebeaktualus, klausymų metu paaiškėjo, jog ministras reikiamų išvadų dėl šios problemos nėra padaręs. Kaip antai, neįtikino ministro teiginiai dėl E. Kusaitės duomenų perdavimo Rusijos tarnyboms. Ypač didelį nepasitikėjimą kelia ministro teiginys, jog šių duomenų ministerija negalėjo pateikti pačiai E. Kusaitei esą dėl to, kad, kai ministerija juos išsiunčia į Rusiją, tai jokių nuorašų sau nepasilieka.

Klausymų dalyviai pažymėjo, kad ministro atsakymai į penktąjį interpeliacijos klausimą yra visiškai nepatenkinami dėl šių priežasčių:

Ministras iš viso neanalizavo teismų sprendimų nevykdymo statistikos, ministerija neatliko jokio išsamaus tyrimo, kuris leistų nustatyti, kaip teigiama, 17 tūkst. neįvykdytų teismo sprendimų priežasčių struktūrą, tiksliai išsiaiškinti sistemines problemas ir imtis priemonių jas šalinti.

Ministras, aktyviai pasisakydamas dėl neįsiteisėjusio Kėdainių rajono apylinkės teismo nutarimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą skubaus vykdymo, neskyrė jokio profesionalaus dėmesio kitiems daugelį metų piktybiškai nevykdomiems įsiteisėjusiems teisimų sprendimams.

Nors pasitikėjimas teismais ir visa teisėsaugos sistema yra dramatiškai smukęs, ministras savo misiją šioje srityje sąmoningai apriboja tik fragmentiškomis teisėkūros iniciatyvomis (Civilinio proceso kodekso spalio 1 d. įsigaliojusiais pataisymais, Baudžiamojo proceso kodekso pataisų siūlymais dėl sankcijų už seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas vaikams sugriežtinimo), o ministerijos, kaip vykdomosios valdžios institucijos, galių beveik nenaudoja. Tokią savo poziciją ministras grindžia nesikišimo į procesinius veiksmus argumentais. Tačiau ministras aktyviai netaiko turimos kompetencijos savo įsakymais tvirtinti ir keisti teismų sprendimų vykdymo instrukciją (2005 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 1R-352). Dėl vaiko perdavimo procedūrų ministras prieš pusantrų metų (2011 m. sausio 11 d.) priėmė vieną šios instrukcijos pataisą. Dėl kitų problemų, vykdant teismų sprendimus, tobulinti šią instrukciją ministras ketinimų neturėjo ir šiuo metu jų neturi. Ministras didesnį dėmesį skyrė tik antstolių veiklai, susijusiai su išieškojimais, tenkinant ekonominius-finansinius interesus ar taikant administracines baudas.

Ministras, viešai pripažindamas pagrindinį neaiškumą Kauno pedofilijos byloje – kodėl skyrėsi ir skiriasi mįslingomis aplinkybėmis žuvusio A. Ūso ir jo sugyventinės procesinis statusas, nesiėmė jokių praktinių veiksmų išsiaiškinti šio skirtumo motyvacijas ir pateikti jas visuomenei, nors konfliktinės situacijos Garliavoje šaknys galimai glūdi būtent čia. Kaip antai, Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalis numato, kad ši teikia informaciją Vyriausybei ir visuomenei. Tačiau ministras nė karto nė nemėgino raštiškai kreiptis į prokuratūrą, kad ji informuotų apie motyvus, kodėl vienu atveju įtarimai buvo pateikti, o kitu atveju – ne, nors Vilniaus apygardos teismas buvo panaikinęs prokuroro sprendimą tokių įtarimų nepateikti.

Pripažindamas problematišką Lietuvos teisėsaugos institucijų padėtį ir jų veiklos koordinavimo problemas, ministras rėmėsi Teisingumo ministerijos galių ribotumu, tačiau per savo kadenciją nė karto nesiėmė jokių iniciatyvų šias galias sustiprinti ar imtis kitų priemonių iš esmės patobulinančių sistemos institucinį veiksmingumą, stiprinančių pareigūnų atsakomybę, didinančių atvirumą visuomenei ir užtikrinančių tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

Bendra išvada: teisingumo ministras neprisiėmė, neprisiima ir neketina prisiimti atsakomybės dėl Lietuvos teisėsaugos sistemos ir teisingumo vykdymo būklės, o savo, kaip vykdomosios valdžios atstovo, pareigas supranta minimalistiškai ir apibrėžia labai ribotai.