Kas iš tiesų valdo Ameriką

Lapkričio 3-iosios Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso rinkimai atnešė didelę politinę permainą. Naujienų agentūra „Associated Press“ paskelbė, kad demokratai užsitikrino daugumą Senate, o NBC News prognozuoja jų pergalę ir Atstovų Rūmuose. Pagal pastarosios televizijos lapkričio 4-osios prognozę demokratai gali laimėti apie 244, o respublikonai – apie 191 vietą. Galutinis mandatų skaičius dar tikslinamas.

Šie rinkimai vėl priminė, kokia paini ir europiečiui ne visada lengvai perprantama yra Amerikos valdžios sistema. Kas iš tiesų valdo JAV – prezidentas, Kongresas, Senatas, o gal pačios valstijos? Ir kuo amerikietiškoji demokratija skiriasi nuo mums įprastos europinės tvarkos?

Ar Amerika apskritai turi vyriausybę, ministrus, ministrą pirmininką? Ir jeigu turi, kodėl apie juos beveik negirdime, o visas pasaulis nuolat aptarinėja vien prezidento žodžius ir sprendimus?

Norint suprasti Amerikos politiką, pirmiausia reikia žinoti vieną dalyką: Jungtinių Valstijų valdymo sistema buvo kuriama taip, kad nė vienas žmogus ir nė viena valdžios įstaiga negalėtų vieni valdyti visos šalies.

Tačiau tarp šio sumanymo ir šiandienio Amerikos politinio gyvenimo esama nemažo atotrūkio.

LRT nuolat atnaujinama rinkimų rezultatų lentelė. Jos duomenys gali būti naujesni už aukščiau pateiktą NBC News lapkričio 4-osios prognozę.

Jeigu interaktyvi lentelė nerodoma, rinkimų rezultatus galima peržiūrėti LRT.lt.

Kongresas – amerikietiškasis Seimas?

Pradėkime nuo Kongreso. Lietuvoje turime Seimą, o Jungtinėse Valstijose įstatymus leidžia Kongresas.

Tačiau amerikiečių parlamentą sudaro ne vieni, o dveji rūmai – Atstovų Rūmai ir Senatas.

Atstovų Rūmuose yra 435 vietos. Jų nariai renkami dvejiems metams. Kiekvienai valstijai tenkantis vietų skaičius priklauso nuo jos gyventojų skaičiaus.

Senatą sudaro 100 senatorių. Kiekviena iš 50 valstijų turi po du senatorius, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių joje gyvena.

Senatoriai renkami šešeriems metams, tačiau ne visi iš karto. Kas dvejus metus perrenkama maždaug trečdalis Senato.

Kodėl taip sugalvota? Todėl, kad Jungtinės Valstijos yra ne vientisa valstybė, o 50 valstijų sąjunga – federacija.

Kuriant šią valstybę reikėjo suderinti didelių ir mažų valstijų interesus. Didžiosios norėjo didesnės įtakos, nes jose gyveno daugiau žmonių. Mažosios baiminosi, kad jų balsas liks negirdimas.

Taip atsirado dveji Kongreso rūmai.

Atstovų Rūmuose svarbus gyventojų skaičius, o Senate – valstijų lygybė.

Todėl daugiamilijoninė Kalifornija ir vos kelis šimtus tūkstančių gyventojų turintis Vajomingas turi po du senatorius.

Kad būtų priimtas federalinis įstatymas, paprastai turi pritarti abeji Kongreso rūmai. Vadinasi, vienų rūmų dauguma negali tiesiog primesti savo valios kitiems.

O kur Amerikos vyriausybė ir ministrai?

Jungtinės Valstijos turi ir vyriausybę, ir ministrus. Tik jų pareigų pavadinimai bei santykiai su parlamentu gerokai skiriasi nuo mums įprastų.

Amerikoje nėra ministro pirmininko.

JAV prezidentas yra ir valstybės vadovas, ir vykdomosios valdžios vadovas. Kitaip tariant, jis atlieka dalį tų pareigų, kurias Lietuvoje dalijasi prezidentas ir ministras pirmininkas.

Prezidentui talkina ministrų kabinetas, amerikiečių vadinamas Cabinet. JAV veikia 15 pagrindinių federalinių departamentų, atitinkančių mūsų ministerijas. Jų vadovai dažniausiai vadinami sekretoriais.

Pavyzdžiui, valstybės sekretorius vadovauja užsienio politikos žinybai ir savo pareigomis primena Lietuvos užsienio reikalų ministrą. Gynybos sekretorius atitinka krašto apsaugos ministrą, iždo sekretorius – finansų ministrą.

Yra ir teisingumo, vidaus saugumo, žemės ūkio, prekybos, švietimo bei kitų sričių vadovai.

Tačiau amerikiečių ministrų kabinetas nėra tokia vyriausybė, kokią pažįstame Lietuvoje. Jis neturi atskiro vadovo – ministro pirmininko, o prezidentas yra svarbiausias vykdomosios valdžios sprendimų priėmėjas.

Ministrus skiria prezidentas, gavęs Senato pritarimą. Jie vadovauja savo žinyboms, pataria prezidentui ir įgyvendina jo vadovaujamos administracijos politiką.

Štai kodėl, kalbant apie dabartinę JAV valdžią, nuolat girdime posakį „Trampo administracija“.

Prezidentas čia nėra vien iškilmingas valstybės atstovas. Jis – tikrasis vykdomosios valdžios vadovas.

Prezidentui taip pat talkina viceprezidentas. Jo pareigos ypač svarbios tuomet, kai prezidentas nebegali eiti pareigų – tokiu atveju viceprezidentas perima prezidento postą.

Be to, viceprezidentas pirmininkauja Senatui ir gali nulemti balsavimo baigtį, kai senatorių balsai pasiskirsto po lygiai.

Ar prezidentas gali daryti, ką panorėjęs?

Ne. Bent jau pagal JAV Konstituciją.

Prezidentas vadovauja vykdomajai valdžiai, yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, formuoja užsienio politiką, skiria aukštus pareigūnus ir gali leisti vykdomuosius įsakus.

Tačiau prezidentas negali vienas priimti federalinių įstatymų.

Tai Kongreso teisė.

Prezidentas taip pat negali savo nuožiūra išleisti kiek panorėjęs valstybės pinigų. Federalinio biudžeto lėšų skyrimas priklauso Kongresui.

Pavyzdžiui, prezidentas gali paskelbti ketinantis didinti karinę paramą užsienio valstybei. Tačiau jeigu tam reikia papildomų biudžeto lėšų ar naujų įstatymų, tenka tartis su Kongresu.

Prezidentas gali vetuoti Kongreso priimtą įstatymą. Tačiau Kongresas gali įveikti jo veto, jeigu už įstatymą pakartotinai balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai abejų rūmų narių.

Net prezidento vykdomieji įsakai nėra aukščiau įstatymų. Jie turi remtis Konstitucijos ar Kongreso suteiktais įgaliojimais ir gali būti ginčijami teismuose.

Taigi prezidentas turi daug valdžios, bet ji nėra neribota.

Kodėl tuomet atrodo, kad Ameriką valdo vien prezidentas?

Čia ir prasideda viena įdomiausių amerikietiškosios politikos ypatybių.

Pirmiausia todėl, kad prezidentas yra vienas žmogus, o Kongresą sudaro šimtai politikų. Žiniasklaidai daug paprasčiau parodyti vieno žmogaus kalbą, ginčą ar sprendimą negu ilgus įstatymų svarstymus Kongreso komitetuose.

Antra, prezidentas ypač matomas užsienio politikoje.

Jis kalbasi su kitų valstybių vadovais, dalyvauja tarptautiniuose susitikimuose, vadovauja diplomatijai ir ginkluotosioms pajėgoms. Todėl pasaulio akyse prezidentas dažnai tampa pačios Amerikos įsikūnijimu.

Trečia, prezidento galias labai veikia tai, kas valdo Kongresą.

Jeigu prezidento partija turi daugumą abiejuose rūmuose, jam paprastai lengviau įgyvendinti savo sumanymus ir priimti reikalingus įstatymus.

Tačiau jeigu bent vienus Kongreso rūmus valdo opozicija, padėtis gali gerokai pasikeisti.

Kongresas gali nepritarti prezidento siūlymams, stabdyti įstatymus, tirti administracijos veiklą ar riboti finansavimą.

Tiesa, Senate net ir paprastos daugumos ne visada pakanka. Pagal jo darbo taisykles, norint užbaigti diskusijas dėl daugelio įstatymų projektų, paprastai reikia net 60 senatorių pritarimo.

Taigi Amerikos prezidentas gali laimėti rinkimus, sulaukti milijonų žmonių pasitikėjimo, bet vėliau susidurti su Kongresu, kuris atsisako įgyvendinti jo sumanymus.

Ir priešingai – jeigu prezidento partija kontroliuoja Kongresą, įstatymų leidžiamoji valdžia gali tapti svarbia prezidento politikos atrama.

Tačiau ir tada Kongresas nepraranda savo konstitucinių galių. Daug kas priklauso nuo to, kiek jo nariai pasirengę savarankiškai vertinti prezidento sprendimus.

Būtent lapkričio 3-iosios rinkimai parodė, kaip greitai gali pasikeisti prezidento politinė padėtis, net jei jis pats lieka valdžioje.

Ar Kongresas gali nuversti prezidentą?

Lietuvoje Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe. Tokiu atveju ji privalo atsistatydinti.

Amerikoje taip nėra.

JAV prezidentas renkamas ketveriems metams ir neprivalo atsistatydinti vien todėl, kad prarado Kongreso daugumos palaikymą.

Net jeigu opozicija laimi rinkimus ir įgyja daugumą abiejuose Kongreso rūmuose, prezidentas paprastai lieka savo pareigose iki kadencijos pabaigos.

Tačiau Konstitucija numato ypatingą prezidento pašalinimo iš pareigų tvarką.

Atstovų Rūmai gali pareikšti prezidentui konstitucinius kaltinimus. Ši procedūra vadinama apkalta (impeachment).

Tuomet bylą nagrinėja Senatas. Prezidentui pašalinti iš pareigų reikia dviejų trečdalių posėdyje dalyvaujančių senatorių balsų.

Tai labai aukšta kartelė.

Pats Donaldas Trampas per pirmąją prezidentavimo kadenciją du kartus sulaukė Atstovų Rūmų apkaltos, tačiau Senatas abiem atvejais jo nepašalino.

Taigi Amerikos prezidento veiklą politiškai apriboti galima, bet pašalinti jį iš pareigų kur kas sunkiau negu parlamentinės valstybės ministrą pirmininką.

Trečioji valdžia – teismai

Amerikiečių valdžios sistema turi dar vieną svarbią atramą – teismus.

JAV Konstitucija skiria tris valdžios šakas: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę.

Aukščiausiasis Teismas ir kiti federaliniai teismai gali pripažinti įstatymus ar valdžios veiksmus prieštaraujančiais Konstitucijai.

Todėl prezidentas gali išleisti įsaką, o teismas – nustatyti, kad jis neteisėtas ir negali būti vykdomas.

Vis dėlto čia slypi dar vienas amerikietiškosios sistemos ypatumas.

Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria prezidentas, gavęs Senato pritarimą. Jie paprastai pareigas eina iki gyvenimo pabaigos arba savanoriško pasitraukimo.

Todėl vieno prezidento paskirti teisėjai gali daryti įtaką šalies gyvenimui dar daugelį dešimtmečių po jo kadencijos.

Štai kodėl Amerikoje tokie aštrūs ginčai kyla dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų paskyrimų.

Vieniems svarbu, kad teismai išliktų nepriklausomi nuo politinės valdžios. Kiti baiminasi, kad teisėjų pažiūros gali turėti pernelyg didelę įtaką sprendžiant visuomenei svarbius klausimus.

Tačiau būtent nepriklausomi teismai yra viena svarbiausių priemonių, galinčių sustabdyti neteisėtus prezidento ar Kongreso veiksmus.

Kodėl amerikiečiai taip dažnai balsuoja?

Lietuvoje Seimą renkame kas ketverius metus, prezidentą – kas penkerius.

Amerikoje prezidentas renkamas kas ketverius metus, o visi Atstovų Rūmų nariai – kas dvejus.

Kadangi senatoriai renkami šešeriems metams, bet jų kadencijos prasideda skirtingu laiku, kas dvejus metus vyksta ir dalies Senato rinkimai.

Todėl tarp dvejų prezidento rinkimų įvyksta dar vieni Kongreso rinkimai. Jie ir vadinami kadencijos vidurio rinkimais.

Lapkričio 3 d. amerikiečiai rinko visus 435 Atstovų Rūmų narius ir 35 senatorius. Iš jų 33 buvo renkami eiliniuose rinkimuose, o dar du – papildomuose rinkimuose.

Nors pats prezidentas šį kartą nebuvo renkamas, balsavimas pakeitė politinių jėgų santykį Kongrese ir kartu – prezidento galimybes įgyvendinti savo sumanymus.

Apie šių Kongreso rinkimų reikšmę Lietuvai Alkas.lt jau rašė atskirai.

Tačiau amerikiečių prezidento rinkimai taip pat turi vieną europiečiui neįprastą ypatybę.

Prezidentu gali tapti ir mažiau rinkėjų balsų surinkęs kandidatas

Lietuvoje prezidentą tiesiogiai renka visi balsavimo teisę turintys piliečiai. Lemiamas yra visoje šalyje gautų balsų skaičius.

JAV veikia vadinamoji rinkikų kolegija.

Kiekviena valstija gauna tam tikrą skaičių rinkikų, priklausantį nuo jos atstovų skaičiaus Kongrese. Iš viso yra 538 rinkikai.

Prezidento rinkimų nugalėtojui reikia surinkti bent 270 rinkikų balsų.

Daugumoje valstijų galioja taisyklė: kandidatas, valstijoje gavęs daugiausia rinkėjų balsų, laimi visus tos valstijos rinkikų balsus.

Tik Meino ir Nebraskos valstijose rinkikai paskirstomi kitaip.

Todėl gali atsitikti taip, kad prezidentu tampa kandidatas, už kurį visoje Amerikoje balsavo mažiau žmonių negu už jo varžovą.

Taip yra buvę ne kartą.

Ši sistema atsirado dar XVIII amžiuje, kuriant Jungtinių Valstijų federaciją. Jos šalininkai pabrėžia valstijų vaidmenį renkant prezidentą, o kritikai kelia klausimą, ar toks balsavimo būdas teisingai atspindi visų piliečių valią.

Pavyzdžiui, 2016 m. Donaldas Trampas laimėjo rinkikų balsų daugumą, nors visoje šalyje už jį balsavo mažiau rinkėjų negu už jo varžovę Hilari Klinton (Hillary Clinton).

2024 m. rinkimuose D. Trampas jau laimėjo ir rinkikų balsų daugumą, ir surinko daugiausia rinkėjų balsų visoje šalyje. Po pergalės jis kreipėsi į savo šalininkus kalba, kurią paskelbė ir Alkas.lt.

Taigi Amerikos prezidento rinkimai nėra paprastas visų rinkėjų balsų suskaičiavimas. Juose itin svarbu, kuriose valstijose kandidatas laimi.

Viena Amerika, bet penkiasdešimt valstijų

Tai dar vienas skirtumas, be kurio JAV politikos beveik neįmanoma suprasti.

Kiekviena Amerikos valstija turi savo konstituciją, įstatymų leidžiamąją valdžią, gubernatorių ir teismus.

Valstijos savarankiškai sprendžia daugelį švietimo, sveikatos apsaugos, vietos valdymo ir kitų klausimų. Jų įstatymai gali gerokai skirtis.

Net rinkimų organizavimo taisyklės įvairiose valstijose nevienodos.

Todėl amerikiečiai renka ne tik prezidentą ir Kongresą, bet ir gubernatorius, valstijų parlamentų narius, merus bei kitus vietos pareigūnus.

Kai kuriose vietovėse renkami net teisėjai ar teisėsaugos pareigūnai.

Prie to prisideda referendumai, per kuriuos gyventojai tiesiogiai sprendžia įvairius valstijų ar vietos gyvenimo klausimus.

Tokia sistema suteikia rinkėjams daug galimybių dalyvauti valdant savo valstiją ar gyvenamąją vietovę. Tačiau kartu ji daro politinį gyvenimą gerokai sudėtingesnį.

Pavyzdžiui, vienoje valstijoje tam tikri veiksmai gali būti leidžiami, o kitoje – draudžiami. Vienur mokyklos, mokesčiai ar rinkimų tvarka gali būti organizuojami vienaip, kitur – visai kitaip.

Federalinė valdžia Vašingtone negali paprasčiausiai panaikinti visų šių skirtumų, nes dalį valstijų savarankiškumo saugo pati Konstitucija.

Todėl Amerika yra ne tik viena valstybė su viena centrine valdžia, bet ir penkiasdešimties savitą valdžią turinčių valstijų sąjunga.

Kuo amerikietiškoji demokratija skiriasi nuo europietiškosios?

Europoje nėra vienos visoms valstybėms bendros valdymo sistemos.

Vokietijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, svarbiausias vykdomosios valdžios vadovas yra parlamento daugumos išrenkamas kancleris.

Jungtinėje Karalystėje vyriausybė taip pat priklauso nuo parlamento pasitikėjimo.

Prancūzijoje prezidentas turi daug daugiau galių, tačiau vykdomąją valdžią dalijasi su ministru pirmininku. Jų santykiai ypač svarbūs, kai parlamento daugumą turi prezidentui nepriklausančios politinės jėgos.

Lietuvos sistema taip pat savita.

Mes turime tiesiogiai renkamą prezidentą, Seimą ir jam atskaitingą Vyriausybę, vadovaujamą ministro pirmininko.

Taigi Lietuvoje vykdomoji valdžia padalyta tarp prezidento ir Vyriausybės, o JAV prezidentas yra pagrindinis visos federalinės vykdomosios valdžios vadovas.

Svarbiausias skirtumas tas, kad parlamentinėse Europos valstybėse vyriausybės išlikimas priklauso nuo parlamento pasitikėjimo, o JAV prezidento kadencija nuo Kongreso daugumos tiesiogiai nepriklauso.

Dėl to amerikiečiai gali turėti prezidentą iš vienos partijos ir Kongresą, kuriame vyrauja kita partija.

Abi pusės privalo ieškoti būdų veikti drauge, nors kartais joms tai labai sunkiai sekasi.

Europoje parlamentinė dauguma paprastai sudaro ir palaiko vyriausybę. Amerikoje įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios renkamos atskirai ir abi turi savus rinkėjų suteiktus įgaliojimus.

Šis skirtumas lemia ne tik valdžios sandarą, bet ir visą politinio gyvenimo pobūdį.

Ar amerikietiškoji demokratija iš tiesų demokratiška?

Jungtinės Valstijos dažnai vadinamos viena seniausių šiuolaikinių konstitucinių respublikų. Jos Konstitucija buvo priimta dar 1787 metais.

Tačiau šiandien vis dažniau keliami klausimai, ar XVIII amžiuje sukurta valdžios sistema atitinka XXI amžiaus visuomenės poreikius.

Viena vertus, amerikiečiai turi daug galimybių rinkti valdžią ir ją keisti. Prezidentas negali tiesiog paleisti Kongreso, o Kongresas negali paprastu balsavimu nušalinti prezidento.

Teismai gali stabdyti neteisėtus valdžios veiksmus, o valstijos turi nemažai savarankiškumo.

Kita vertus, pati rinkimų tvarka kelia klausimų dėl piliečių atstovavimo.

Mažos valstijos Senate turi tiek pat balsų, kiek ir didžiosios. Prezidentu galima tapti nelaimėjus daugiausia rinkėjų balsų visoje šalyje.

Atstovų Rūmų rinkimų apygardų ribų nustatymas kai kuriose valstijose tampa aštrių politinių ginčų priežastimi. Mat apygardų išdėstymas gali būti palankesnis vienai ar kitai partijai.

Nors JAV veikia įvairios politinės partijos, šalies politiniame gyvenime vyrauja dvi – Respublikonų ir Demokratų.

Todėl politinė kova dažnai virsta dviejų stovyklų priešprieša.

Tokiu atveju valdžios ribojimo priemonės gali būti naudojamos ne tik kaip apsauga nuo piktnaudžiavimo, bet ir kaip tarpusavio politinės kovos įrankiai.

Kai prezidentą ir Kongresą kontroliuoja skirtingos partijos, jos gali viena kitą stabdyti. Kai vienos partijos rankose susitelkia dauguma valdžios svertų, ypač svarbu, ar jos atstovai pasirengę savarankiškai vertinti prezidento sprendimus.

Todėl demokratijos gyvybingumas priklauso ne vien nuo Konstitucijos straipsnių. Ne mažiau svarbu, kaip jų laikosi politikai, teisėjai, pareigūnai ir patys rinkėjai.

Juk demokratija nėra vien teisė kas kelerius metus išsirinkti valdžią. Tai ir galimybė ją kontroliuoti, kritikuoti, reikalauti atsakomybės už priimtus sprendimus.

Ką pakeitė lapkričio 3-iosios rinkimai?

Lapkričio 3-iosios rinkimai parodė, kad amerikiečiai gali gerokai pakeisti valdžios pusiausvyrą net nerinkdami naujo prezidento.

Kaip lapkričio 4-osios rytą paskelbė „Associated Press“, Demokratų partija užsitikrino Senato kontrolę. Demokratų atstovų ir su jais bendradarbiaujančių nepriklausomų senatorių grupė pasiekė daugumai būtiną 51 vietos ribą. Tikslus galutinis vietų pasiskirstymas dar aiškėja.

Demokratai laimėjo svarbias Senato rinkimų kovas Šiaurės Karolinoje, Ohajuje, Ajovoje, Kanzase, Teksase ir Pietų Karolinoje – dalyje valstijų, kuriose ilgą laiką dominavo respublikonai.

Atstovų Rūmų rinkimuose taip pat išryškėjo demokratų persvara. NBC News lapkričio 4-osios rytą prognozavo, kad demokratai iškovos apie 244 vietas iš 435, o respublikonams atiteks apie 191 vietą. Daugumai būtini 218 mandatai.

Tai prognozuojamas galutinis pasiskirstymas, o ne jau suskaičiuoti visų apygardų rezultatai. Tikrieji skaičiai dar gali keistis. Tačiau NBC News jau paskelbė, kad Atstovų Rūmų daugumą perims demokratai.

Apie naująją valdžios pusiausvyrą lapkričio 4 d. rytą pranešė ir LRT, remdamasi JAV žiniasklaida.

Rinkėjų susirūpinimą, sprendžiant iš amerikiečių žiniasklaidos aptariamų apklausų, kėlė didelės pragyvenimo išlaidos, ekonominė padėtis, karas Irane ir nepasitenkinimas dalimi prezidento administracijos sprendimų. Tačiau vien iš rinkimų rezultatų negalima nustatyti, kas paskatino kiekvieną rinkėją balsuoti.

Daliai rinkėjų Kongreso rinkimai tapo galimybe reikalauti griežtesnės prezidento valdžios priežiūros.

Tačiau ką visa tai iš tikrųjų reiškia?

Pirmiausia – Donaldas Trampas lieka Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Šie rinkimai jo iš pareigų nepašalina ir nesutrumpina jo kadencijos.

Tačiau pasikeičia jo santykiai su įstatymų leidžiamąja valdžia.

Nuo 2027 m. sausio 3 d., kai pradės dirbti naujasis Kongresas, demokratų dauguma galės stabdyti prezidento siūlomus įstatymus, griežčiau tikrinti administracijos veiklą ir reikalauti jos pareigūnų atsiskaityti už priimtus sprendimus.

Atstovų Rūmų komitetai galės rengti tyrimus, kviesti administracijos atstovus liudyti ir reikalauti dokumentų.

Senato dauguma savo ruožtu įgis daugiau galimybių daryti įtaką aukštų vykdomosios valdžios pareigūnų ir federalinių teisėjų skyrimui.

Tačiau tai nereiškia, kad demokratai galės patys įgyvendinti visus savo sumanymus.

Prezidentas išsaugo teisę vetuoti Kongreso priimtus įstatymus. Veto įveikti reikia dviejų trečdalių abejų rūmų balsų, o tokios daugumos demokratai vien savo jėgomis neturės.

Todėl naujojo Kongreso ir prezidento santykiai gali tapti sudėtingų derybų, politinių ginčų ir tarpusavio valdžios ribojimo laikotarpiu.

Tai svarbu ne tik pačiai Amerikai.

Lietuvai ir visai Europai reikšmingi Kongreso sprendimai dėl NATO, karinės paramos Ukrainai, gynybos finansavimo ir santykių su Rusija.

Tačiau vien demokratų pergalė savaime dar neatsako, kokią politiką naujasis Kongresas vykdys šiais klausimais. Tai priklausys nuo konkrečių įstatymų, biudžeto sprendimų ir prezidento bei Kongreso susitarimų.

Apie JAV vidaus politikos įtaką mūsų šaliai Alkas.lt anksčiau kalbėta ir pokalbyje su JAV lietuviu teisininku Povilu Žumbakiu.

Taigi lapkričio 3-iosios rinkimai jau parodė, kuri politinė jėga įgis didesnę įtaką Kongrese. Tačiau svarbiausias klausimas dar prieš akis: kaip naujoji valdžios pusiausvyra pakeis prezidento sprendimus ir ar įstatymų leidžiamoji valdžia iš tiesų atliks savarankišką vaidmenį?

Prezidentas – ne karalius. Bet ar pakanka vien Konstitucijos?

Jungtinių Valstijų kūrėjai nenorėjo turėti karaliaus. Jie siekė sukurti respubliką, kurioje valdžia būtų padalyta taip, kad viena jos dalis galėtų sustabdyti kitą.

Todėl Amerikoje ir atsirado prezidentas, dveji Kongreso rūmai, nepriklausomi teismai bei didelį savarankiškumą turinčios valstijos.

Iš pirmo žvilgsnio ši sistema atrodo sudėtinga, kartais net paini. Tačiau toks sudėtingumas buvo sumanytas sąmoningai – kaip apsauga nuo valdžios sutelkimo vienose rankose.

Vis dėlto jokia Konstitucija negali iš anksto numatyti kiekvieno būsimo prezidento elgesio. Ji taip pat negali užtikrinti, kad visi valdžios atstovai visuomet laikysis ne tik įstatymo raidės, bet ir demokratinio valdymo principų.

Todėl Amerikos demokratijos tvirtumą parodo ne vien tai, kiek joje vyksta rinkimų.

Tikrasis jos išbandymas prasideda tada, kai išrinktieji valdžios atstovai turi ryžtis apriboti vieni kitų galią – net jeigu priklauso tai pačiai partijai.

Juk svarbiausias demokratijos klausimas yra ne vien tai, kas laimėjo rinkimus ir gavo valdžią.

Ne mažiau svarbu, ar ta valdžia išlieka atsakinga visuomenei ir ar veikia įstaigos, galinčios ją sustabdyti, kai ji peržengia įstatymų nustatytas ribas.

Amerikos kūrėjai mėgino šį klausimą išspręsti Konstitucija, padalydami valdžią tarp prezidento, Kongreso ir teismų.

Tačiau galutinį atsakymą pateikia ne vien Konstitucijos tekstas, o kasdienis politinis gyvenimas.

Nes demokratijos stiprybę rodo ne tai, kiek valdžios turi prezidentas, o tai, ar jis gali būti sustabdytas, kai ima peržengti savo galios ribas.