Artėjant Vėlinėms žmonės skuba į kapines – tvarko artimųjų kapus, uždega žvakes, puošia kapavietes gėlėmis ir prisimena išėjusiuosius. Tačiau greta rūpestingai prižiūrimų kapų neretai matyti ir tokių, kurių jau seniai niekas nebelanko.
Toks kapas nebūtinai reiškia užmarštį. Kartais tiesiog nebelieka artimųjų, kurie galėtų juo pasirūpinti, o kartais giminės išsibarsto po Lietuvą ar pasaulį. Vis dėlto įstatymai numato aiškią tvarką, kas nutinka, jei kapavietė ilgą laiką lieka netvarkoma.
Aplinkos ministerija primena, kad neprižiūrima kapavietė ilgainiui gali būti perduota prižiūrėti kitiems asmenims, o tam tikrais atvejais joje ateityje gali būti ir laidojama. Todėl prieš Vėlines pravartu žinoti, kaip ši tvarka veikia.
Kada kapavietė laikoma neprižiūrima?
Pagal Kapinių tvarkymo taisykles neprižiūrima kapaviete laikoma tokia kapavietė, kuri ne trumpiau kaip dvejus metus buvo netvarkyta ir nustatyta tvarka pripažinta neprižiūrima.
Tačiau vien dvejų metų nepriežiūros nepakanka. Iki tokio sprendimo turi būti nueitas visas teisės aktuose nustatytas kelias.
Jeigu kapavietė, išskyrus į Kultūros vertybių registrą įrašytas kapavietes, neprižiūrima ilgiau kaip metus, kapinių prižiūrėtojas raštu įspėja už jos priežiūrą atsakingą asmenį. Jam nurodoma, kad kapas turi būti sutvarkytas, ir paaiškinama, kokios būtų nesutvarkymo pasekmės.
Paprastai už kapavietės priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio duomenys įrašyti laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale. Jei kontaktinių duomenų nėra, kapinių prižiūrėtojai kartais palieka pranešimą pačioje kapavietėje.
Ką daryti gavus įspėjimą?
Jeigu po įspėjimo kapavietė sutvarkoma, jokių tolesnių pasekmių nebūna. Tačiau jei per metus nuo įspėjimo įteikimo dienos ji ir toliau lieka netvarkoma, kapinių prižiūrėtojas apie tai praneša savivaldybės vykdomajai institucijai.
Savivaldybė gautus duomenis apie galbūt neprižiūrimą kapavietę paskelbia savo interneto svetainėje. Nuo tada prasideda ilgesnis stebėjimo laikotarpis.
Kapavietės būklę tikrina savivaldybės sudaryta komisija. Ji sprendimą dėl kapavietės pripažinimo neprižiūrima gali priimti ne anksčiau kaip po dvejų ir ne vėliau kaip po trejų metų nuo paskelbimo savivaldybės svetainėje dienos.
Per tą laiką komisija kapavietę turi apžiūrėti ne rečiau kaip tris kartus per metus, tačiau ne dažniau kaip kas tris mėnesius. Taigi jokie staigūs sprendimai čia nepriimami – artimiesiems paliekama pakankamai laiko pasirūpinti kapu.
Kas gali perimti neprižiūrimos kapavietės priežiūrą?
Kai komisija kapavietę oficialiai pripažįsta neprižiūrima, ši žinia paskelbiama savivaldybės interneto svetainėje, o duomenys perduodami kapinių prižiūrėtojui.
Tuomet asmenys, norintys tokią kapavietę prižiūrėti, per 20 darbo dienų gali pateikti savivaldybei rašytinį prašymą.
Pirmenybė teikiama kapavietėje palaidotų žmonių giminaičiams, taip pat tose pačiose kapinėse palaidotų asmenų giminėms. Tik jeigu tokių prašymų nėra, kapavietės priežiūra gali būti patikėta kitiems asmenims.
Ar tokioje kapavietėje galima laidoti iš naujo?
Tai vienas jautriausių klausimų. Leidimas laidoti neprižiūrimoje kapavietėje išduodamas tik tada, kai pagal Kapinių tvarkymo taisykles joje apskritai leidžiama laidoti ir kai yra praėję ne mažiau kaip 25 metai nuo kapo ramybės laikotarpio pabaigos, tai yra ne mažiau kaip 50 metų po palaidojimo tame kape.
Svarbu ir tai, kad laidojant neprižiūrimoje kapavietėje turi būti išsaugotas kapo paminklas, jeigu jis yra, taip pat visi jame esantys įrašai apie anksčiau palaidotus asmenis.
Tai reiškia, kad net ir pasikeitus kapavietės prižiūrėtojui, mirusiųjų atminimo ženklai negali būti sunaikinti.
Vėlinės – ne tik žvakių metas, bet ir atminties išbandymas
Vėlinės lietuvių tradicijoje visada buvo daugiau negu vien kapų lankymas. Tai metas, kai prisimenami mirusieji, suvokiamas ryšys su protėviais ir pagarba tiems, kurie gyveno prieš mus.
Apie senąją šios šventės prasmę primena ir Alkas.lt skelbti tekstai apie Vėlinių papročius Dzūkijoje, rūpestį gamta per Vėlines ir paprotį lankyti ne tik kapus, bet ir gimines.
Neprižiūrima kapavietė yra ne tik tvarkos ar taisyklių klausimas. Dažnai tai ir atminties klausimas. Senas antkapis, iškaltas vardas, pavardė, datos – visa tai liudija ne tik vieno žmogaus gyvenimą, bet ir vietos bendruomenės istoriją.
Todėl artėjant Vėlinėms verta prisiminti ne tik savųjų kapus. Kartais pakanka visai nedaug – nurinkti šakas nuo seniai nelankomo kapo, sugrėbti lapus ar uždegti žvakelę ten, kur jau seniai niekas nebeateina.
Tai paprastas, bet prasmingas būdas parodyti, kad mirusiųjų pagarbus atminimas dar gyvas.
Parengta pagal Aplinkos ministerijos pranešimą
