Vilniuje, A. Vivulskio ir Vytenio gatvių sankirtoje, stovintis sovietmečio pastatas slepia vieną dramatiškiausių sostinės architektūros istorijų. Po buvusių Statybininkų kultūros rūmų mūrais tebėra Antano Vivulskio projektuotos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios palikimas.
Lietuvos ypatingasis archyvas parengė pasakojimą apie šios šventovės likimą – nuo modernaus ir išskirtinio architektūrinio sumanymo iki sovietmečiu įvykdyto pastato pertvarkymo.
Šventovė, turėjusi tapti Vilniaus architektūros simboliu
Prieš daugiau kaip šimtmetį šioje Vilniaus vietoje pradėjo kilti architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio suprojektuota Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.
Ji turėjo tapti vienu ryškiausių ir moderniausių Vilniaus architektūros ženklų. Tačiau istorija šiam sumanymui buvo negailestinga. Šventovė liko nebaigta, o vėliau jos paskirtis ir išvaizda buvo neatpažįstamai pakeistos.
A. Vivulskio kūrybinį palikimą ir nebaigtos Vilniaus bažnyčios likimą Alkas.lt yra priminęs ir anksčiau.
Šventovę paslėpė sovietinis pastatas
Sovietmečiu nebaigta bažnyčia buvo pertvarkyta į Statybininkų kultūros rūmus. Sakralinė erdvė buvo užgožta naujomis konstrukcijomis, o buvusios šventovės pavidalą paslėpė sovietinė architektūra.
Lietuvos ypatingojo archyvo pasakojime šis virsmas apibūdinamas itin iškalbingai – didinga šventovė virto proletariato kultūros namais, savo sienose įkalinusiais sakralinę erdvę.
Šiandien A. Vivulskio ir Vytenio gatvių sankryžoje stovintis pastatas mažai ką pasako atsitiktiniam praeiviui apie tai, kas slypi jo viduje. Tačiau po sovietinio pastato išore tebėra kito Vilniaus – miesto, koks jis galėjo būti – pėdsakas.
Vilniaus architektūros ir paveldo likimas Alkas.lt nagrinėjamas nuolat. Skaitytojams taip pat gali būti įdomu, kaip šiandien tvarkomi sostinės kultūros paveldo objektai ir kokie klausimai kyla saugant bei pritaikant istorinius pastatus.
Istoriją atveria archyvų dokumentai
Lietuvos ypatingojo archyvo parengtas pasakojimas iliustruotas fotografijomis ir dokumentais, saugomais net keliuose Lietuvos archyvuose bei Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Medžiaga surinkta iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir Vilniaus regioninio valstybės archyvo rinkinių.
Pasakojimas leidžia pažvelgti ne tik į prarasto A. Vivulskio kūrinio istoriją, bet ir į platesnį sovietmečio santykį su ankstesniu Vilniaus kultūros bei sakraliniu paveldu. Šiandien panašūs klausimai kyla svarstant, kaip išsaugoti autentiškumą ir kartu pritaikyti istorinius pastatus dabarties reikmėms – apie tai Alkas.lt rašė aptardamas Vilniaus apskrities kultūros paveldo būklę.
Prarastas A. Vivulskio šedevras
Jeigu istorija būtų pasisukusi kitaip, A. Vivulskio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia šiandien galėtų būti vienas iš labiausiai atpažįstamų Vilniaus architektūros ženklų.
Tačiau jos vietoje liko savotiškas dviejų epochų statinys – po sovietmečio architektūra paslėptas nebaigtos šventovės kūnas.
Lietuvos ypatingojo archyvo parengtą pasakojimą ir istorines iliustracijas galima apžiūrėti Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje. Pasakojimą parengė Dorota Mordas.
Parengta pagal Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagą
Nors statybiniu požiūriu nebaigta, bet buvo pašventinta ir veikė. Žmonės krikštijo vaikus ir tuokėsi. Tik iš nebaigtos statybos nuotrauku sunku įvertinti kuris projekto variantas buvo vykdomas – neobarokinis ar neogitikinis.