Parodoje pristatomas Vilnius išskirtinai sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
1918–1948 metais Vilnius ėjo iš rankų į rankas – tapo Lenkijos ir Lietuvos dalimi, buvo okupuotas ir nacių, ir sovietų kariuomenės.
Okupacijos ir karai radikaliai pakeitė socialinę miesto struktūrą ir gyventojų skaičių, taip pat turėjo įtakos jo architektūrai ir urbanistikai.
Pagrindiniame muziejaus pastate esančioje parodoje galima pamatyti apie 270 darbų, iš jų:
71 tapybos, 106 popieriaus ir grafikos darbai, 5 skulptūros, 47 fotografijos, 23 knygos, 6 atminimo medaliai ir archyvinė medžiaga.
Parodoje rodomi septyni Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi dokumentai, tarp kurių menininkų Oskaro Hanseno (Oskar Hansen), Kšystofo Niesiolovskio (Krzysztof Niesiołowski) ir Andžėjaus Vroblevskio (Andrzej Wróblewski) studentų kortelės, Vytauto Kairiūkščio sukurtas „Wystawa Nowej Sztuki“ parodos katalogas, Vlado Drėmos eskizas „Futbolininkas“ ir Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės „Autoportretas“.
Paroda yra suskirstyta į 7 dalis:
„Vilniaus vaizdai“, „Kova už Vilnių“, „Vilniuje dirbančių menininkų portretai ir autoportretai“, „Simbolinės vietos“, „Avangardas“, „Kasdienybė“, „ Atsisveikinimas ir nostalgija“.
Septynių dalių parodos naratyvas parodo, kaip tuometinio daugiataučio ir daugiakultūrio Vilniaus menininkai suvokė savo miestą.
Be lenkų kultūros atstovų, svarbų vaidmenį kuriant šį įvaizdį suvaidino ir lietuvių, žydų bei baltarusių menininkai.
Parodoje pristatomi Lenkijos ir Lietuvos kultūros paveldo institucijose saugomi Vilniaus menininkų darbai.
Be gerai žinomų ir ne kartą pristatomų Vilniaus dailės klasikų kūrinių, pvz.:
Ferdinando Rušycko (Ferdynand Ruszczyc), Janos Bulhak (Jan Bułhak), Ludomiro Slendzinskio (Ludomir Sleńdziński), Bronislavas Jamontas (Bronisław Jamontt), Mičalas Rauba (Michał Rouba) ir Džerzis Hopenas (Jerzy Hoppen).
Taip pat galite pamatyti jaunosios kartos menininkų tapybos ir grafikos kūrinius, pvz.:
Hana Milevska (Hanna Milewska), Džozefas Horidas (Józef Horyd) ir Hadasa Gurevič-Grodzka (Hadassa Gurewicz-Grodzka).
Kai kurie jų darbai rodomi pirmą kartą.
Avangardo žvilgsnius į svarbiu neoklasicizmo centru laikomo Vilniaus meninę sceną pristato Vytauto Kairiūkščio ir jo kolegos Vladislavo Štreminskio (Władysław Strzemiński) paveikslai, Bauhauzo studento Mojus Veras (Moї Vero) (Moshé Raviv-Vorobeichic) nuotraukos, akvarelės Becionas Mičtomas (Bencion Michtom) ir garsiosios Adomo Mickevičiaus statulos, sukurtos Zbignievo Pronaško (Zbigniew Pronaszko), maketas.
Vilniaus įvaizdį pratęsė Lietuvos skyrius, susidedantis iš Vlado Drėmos, Antano Gudaičio, Juozo Mikėno, Algirdo Petrulio ir Adomo Varno peizažų ir portretų.
Pasakojimo kulminacija – darbai, gimę iš nostalgijos prarastam Vilniui, tarp jų Andžėjaus Vroblevskio (Andrzej Wróblewski), iškilios Lenkijos pokario meno figūros, grafika ir tapyba, įkvėpta šiame mieste praleistų jaunystės išgyvenimų.
Parodos kuratoriai:
Giedrė Jankevičiūtė, Andžėjus Šreskis (Andrzej Szczerski)
Fotografas Marekas Lasikas (Marek Lasyk)
Daugiau žinių čia.
Parodos pavadinime lygus vardijimas – “Vilnius, Wilno, Vilne” sako, kad Vilnius nėra Lietuvos, nėra Lietuva, o kaip ir niekeno – jis. Tai žeidžia lietuvio, Lietuvos savigarbą, demonstruoja Lenkijos nacionalinį Vasario 16-osios paskelbto Vilniaus kaip Lietuvos, jos sostinės nepripažinimą.
Kur Prezidento, Seimo, Vyriausybės savigarba nematyti tai…
1918–1948 metais Vilnius ėjo iš rankų į rankas – tapo Lenkijos ir Lietuvos dalimi , buvo okupuotas ir nacių, ir sovietų kariuomenės.
Gal taip reikėjo:
1918–1948 metais Vilnius ėjo iš rankų į rankas – tapo Lenkijos ir Lietuvos, ir nacių, ir sovietų kariuomenės dalimi ?
Vilnius nėra nei Lenkija, nei Vokietija, jis buvo, yra ir bus Lietuva. Krokuvai tai pripažįstant, turėjo būti rašoma – Vilnius (Wilno, Vilne)…
O, atrodo, tiek nedaug trūko iki obejektyvumo, nes iš pat pradžių, neprasilenkiant su tiesa, treikėjo rašyti “1918-1948 metais Vilnius ėjo iš rankų į rankas – tapo Lenkijos ir Lietuvos dalimi, buvo okupuotas lenkų ir nacių, ir sovietų kariuomenės”. Šalies Prezidentas ir Ministrė pirmininkė neturi laiko minėtam tekstui skaityti, tačiau jų patarėjams pro akis tokių “apsirikimų” tikrai nedera praleisti: artėja, juk, NATO viršūnių susitikimo liepos mėnesį diplomatinės batalijos.
“1918–1948 metais Vilnius ėjo iš rankų į rankas – tapo Lenkijos ir Lietuvos dalimi, buvo okupuotas ir nacių, ir sovietų kariuomenės“ – visiškai nevykęs ir išmaniai klaidinantis (!) sakinys atšaukimo kultūros (!) dvasioje. Nurodomu laikotarpiu buvo okupuotas Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sajungos. Teigiama, kad buvo Lenkijos dalimi, bet nepaminėta, kad buvo ir Sovietų Sąjungos dalimi. O Vokietijos dalimi nebuvo, kai buvo okupuotas? O gal Vokietija tada pripažino Lietuvos Respubliką? Ech, humanitarai, vietoje tikslumo – murdymasis atšaukimo kultūroje. NESUPRANTAMA, kodėl Alkas nenurodo straipsnių, pranešimų spaudai ir pan. autorių / šaltinių. Tą jau esu minėjęs. Todėl visada galima manyti, kad Alkas yra autorius.
cenzūra puikiai veikia. Tai koks tikslas rašyti, kai nežinai, ar… išvys dienos šviesą? Nuleis į nuotekas pagal hormonų svyravimus, ir baigta.
Tai kuo gi Alkas toks jau ypatingas, kad jį tarsi kažkas puola ir puola? Kodėl kitose svetainėse cenzūravmo nėra?
Kitur vyksta tik “pasispjaudymai” tarpusavyje, o Alke.lt yra minties, todėl dirbtinis intelektas ir praktikuojasi “ant” jo komentarų. Aš taip suprasčiau…
Gali būti, kad Jūs teisus, bet mes ne jūrų kiaulytės bandymams. Turintiems krikščioniško nuolankumo, matyt, viskas gerai. Laisvamaniui – ne 🙂
Atsakymas, skirtas Kažin, sustabdytas, kol komisija nesusirinks 🙂 Manau, dėl IP.