Grįžtu į Stokholmą po trijų mėnesių Azijoje likus lygiai savaitei iki rinkimų. Rinkimų agitacijos – pačiame įkarštyje, nepastebėti, kad šalis paskendusi labai svarbiuose sprendimuose neįmanoma, televiziją ir mediją užvaldę politikai, mostaguojantys rankomis, aiškinantys savo tiesas; gatvėse kas dvidešimt penki metrai kabo milžiniški plakatai su partijų šūkiais ir žinutėmis. Įdomu tai, kad partijos gali agituoti net rinkimų dieną, tiesa ne prie pat rinkimų vietovių.
Balsuoti einame anksti – kartu su mano aštuoniolikmečiu sūnumi, kuris balsuos pirmą kartą. Balsavietė atsidaro vienuoliktą, čia jau šurmuliuoja eilė vietinių ir balsuoti teisę gavusių imigrantų, laukiančių patekti į būdelę. Viskas švediškai, tyliai ir tvarkingai – įleidžiama po vieną, eini už širmos išsirinkti savo spalvos pageidaujamos partijos, kiši lapą į tam specialiai skirtą voką, nieko braukyti nereikia. Vokus neši rinkimus tvarkantiems žmonėms, kurie tikrina dokumentus ir sunumeravę vokus įmeta juos į balsadėžę.
Nuotaika – nuosaikiai švediška su žiupsniu įtampos; šalyje – ypač Stokholme – pastaraisiais metais būta didelių pokyčių, ypač – nusikalstamumo ir šaudymų srityje. Premjeras Ulf‘as Kristersson‘as su Moderatų partija, pakeitęs įstatymus ir įvedęs naujų, suvaldė gaujų nusikalstamas veiklas perpus. Tai yra ryškus, paprastam gyventojui jaučiamas palengvėjimas, todėl nenuostabu, kad partija – viena lyderiaujančių.
Politika, pasirodo, kartais būna labai praktiška. Moderatai, Švedijos demokratai, Krikščionys demokratai ir Liberalai, kartu apsijungę, įgyvendino paprastą, bet akivaizdų pokytį stokholmiečiams, sumažindami viešo transporto SL mėnesinės kortelės kainą dvigubai – nuo 1060 iki 530 SEK. Pati buvau maloniai nustebinta grįžusi, kai pasiruošusi mokėti už mėnesinę kortelę šimtą eurų, sumokėjau tik penkiasdešimt. Miestui, kuriame iki penkiasdešimties procentų žmonių reguliariai vyksta viešu transportu, tai pastebimas pokytis. Liepos pirmai dienai, kai buvo įgyvendintas pakeitimas, mėnesinę SL kortelę įsigijo 117 tūkst. 600 gyventojų.
Teiraujuosi sūnaus, kaip pasirinko partiją, už kurią balsuos. „Žinojau nuo šešiolikos“. Mokykloje ir gimnazijoje jaunuolius šviečia apie politiką nuo ankstyvų dienų; partijų trumpinius ir jų reikšmę Švedijoje galėtų išvardinti ko gero ir dvylikametis.
Visuomenė – sąmoninga, intelektuali, žingeidi ir kiek susiskaldžiusi – tas girdėti pokalbių nuotrupose metro, darbovietėse ir kitur. Mano rinkiminis rajonas man formuoja įspūdį tarsi tai būtų socialdemokratų ir Moderatų balsuotojai, bent jau kiek vyresnė publika, kaip esame aprašę štai čia.
Imigracijos gi klausimais įtampa tarp partijų yra sumažėjusi, nes, atrodo, jos visos yra priėjusios bendro sutarimo, kad imigraciją reikia radikaliai riboti. Jaunieji gi balsuotojai neatsitiktinai renkasi Centro, Žaliųjų ar kitas partijas – jiems tinka jauni politikai ir jų komunikuojamos demokratijos, kultūros, klimato vertybės. Visuomenėje norima, kad dešiniųjų partijų koalicijos suvaldytas nusikalstamumas toks išliktų ir mažėtų dar.
Tačiau atrodo, kad kiti socialiniai reikalai, sudėjus juos visus, ir kuriuos geriau atstovauja socialdemokratai ir kiti kairieji, ima viršų – norima, kad perėjus itin sudėtingą žemos konjuktūros laikotarpį kainos kristų ar bent nedidėtų, augtų išmokos už vaikus; mažėtų bedarbystės procentas, stiprėtų dėmesys skurdžiau gyvenantiems.
Nors prieš du-tris mėnesius socialdemokratų ir kairiųjų persvara prieš dešiniuosius atrodė gana didelė, prieš pat rinkimus ji gerokai sumažėjo, tačiau atrodo, kad bus pakankama galutinei pergalei Riksdago rinkimuose pasiekti, o Regionų ir savivaldybių rinkimuose galimos įvairios variacijos.
Riksdago rinkimuose yra svarbūs ir užsienio politikos klausimai, tokie kaip atsvaros Rusijai ir NATO stiprinimas, neužmirštamas ir Baltijos kaimynų – Baltijos šalių saugumo reikalas, taip pat – parama Suomijai ir Danijai kariniais klausimais – t.y. svarbiausios Švedijos geopolitinių uždavinių kryptys. Tačiau aštrumo tarp partijų dėl geopolitikos supratimo neegzistuoja, nes visų partijų, netgi kraštutinės dešinės Švedijos demokratų, yra suprantamos realios užsieninės grėsmės saugumui ir tvarkai šalyje palaikyti.
Visuotiniai rinkimai Švedijoje įvyko sekmadienį, rugsėjo 13 dieną. Rugsėjo 14 dienos ryto, 10 val. preliminariomis žiniomis, suskaičiavus 94 proc. balsų (rinkimuose dalyvavo net 80,3 proc. rinkėjų), pergalę Riksdago rinkimuose nuskynė centro-kairiųjų koalicija – Socialdemokratų partija surinko 28,1 proc. (gautų 100 vietų Riksdage), Kairioji partija – 8,2 proc. (gautų 29 vietas), Centro partija – 7,1 proc. (gautų 25 vietas), Žaliųjų partija – 6,1 proc. (gautų 22 vietas). Dešiniųjų partijų koalicijos balsai ir vietos pasiskirstė taip – Moderatų partija – 19,9 proc. balsų (gautų 70 vietų), Švedijos demokratų partija – 17,6 proc. (gautų 62 vietas), Krikščionių-demokratų partija – 6,2 proc. (gautų 22 vietas), Liberalų partija – 5,4 (gautų 13 vietų).
Būtina pažymėti, kad Riksdago rinkimų rezultatai rodo labai nežymų socialdemokratų ir centro-kairės pranašumą – 176 vietos Riksdage prieš 173 dešiniųjų vietas. Švedijos rinkėjai rinkimų dieną, atrodo, išsigando kraštutinės dešinės partijos – Švedijos demokratų – galimos pasisekimo ir nustūmė ją iš antrosios į trečiąją vietą galutiniame partijų sąraše (Moderatai Švedijos demokratams buvo netgi prižadėję ministrų vietas sėkmės atveju).
Taigi Saksonijos-Anhalto rinkimų Vokietijoje versija Švedijoje nepasikartojo. Tačiau, esant tokiai nežymiai centro-kairiųjų persvarai, akivaizdu, kad naujos vyriausybės formavimas gali užtrukti ilgai, netgi – savaitėmis, nes derinimų ir susiderinimo bus daug.
Autoriai: Vlada Dapkos – verslo konsultantė Skandinavijoje, Arvydas Guogis – MRU profesorius
Švedijos rinkėjai [turbūt imigrantų, gavusių balsavimo teisę, balsais] nustūmė demokratus į trečią vietą”. Taip, siaubinga kraštutinė dešinė:
Griežta antiimigracinė pozicija: Švedijos demokratai ilgą laiką savo platformą statė aplink griežtą pasipriešinimą masinei imigracijai, teigdami, kad ji kelia grėsmę Švedijos kultūrai, nacionaliniam identitetui ir gerovės valstybės modeliui. Jų retorika dažnai kultūriškai priešpriešina imigrantus (ypač iš ne Vakarų šalių) ir vietinius gyventojus.Nacionalizmas ir kultūrinis homogeniškumas: Partija propaguoja socialinį konservatyvizmą ir etnopluralizmą arba stiprų kultūrinį asimiliacijos reikalavimą. Jie pabrėžia tradicines vertybes ir priešinasi daugiakultūriškumui.