Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete atidaryta Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) parengta istorinių žemėlapių paroda „Lietuva žemėlapiuose“. Pirmą kartą VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir žinių centre (MKIC) pristatyta paroda dabar kviečia Istorijos fakulteto bendruomenę ir lankytojus į Lietuvos valstybės raidą pažvelgti per kartografijos prizmę.
„Lietuva žemėlapiuose“ – ne vien retrospektyvi paroda. Joje žemėlapiai pristatomi ne tik kaip geografiniai ar istoriniai dokumentai, bet ir kaip skirtingų laikotarpių žmonių pasaulėžiūrą, žinias bei politines tikroves atspindintys šaltiniai.
Jie suteikia galimybę geriau suprasti Lietuvos vietą Europoje ir pasaulyje, taip pat tai, kaip ši vieta buvo kuriama, ginama ir įtvirtinama per šimtmečius.
„Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybinės žemės patikėtinė, ne tik užtikrina protingą žemės naudojimą, žemėtvarkos procesų rengimą, bet ir puoselėja itin gilius mūsų valstybės žemėtvarkos papročius, – parodos atidarymu džiaugiasi NŽT patarėjas ir VU Istorijos fakulteto alumnas Audrius Gelžinis. – Žemė, kaip pagrindinis valstybės turtas, šimtus metų buvo ir yra mūsų dėmesio centre“.
Parodos pasakojimas chronologiškai suskirstytas į tris pagrindines dalis, leidžiančias nuosekliai sekti Lietuvos vardo, teritorijos ir geopolitinės reikšmės kaitą.
Pirmojoje parodos dalyje pristatomi ankstyviausi Lietuvos paminėjimai žemėlapiuose. Nors rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos vardas žinomas nuo 1009 m., kartografijoje jis pasirodė tik XIV amžiuje.
Vienas pirmųjų tokių liudijimų – Genujos kartografo Pietro Vescontės 1311 m. žemėlapis, kuriame Lietuva įvardyta kaip pagoniškas kraštas („Letoini pagani“). „Šis laikotarpis itin išraiškingai atskleidžia to meto visuomenėje vyravusius kultūrinius bei religinius stereotipus.
Pirmuosiuose Lietuvos vardo paminėjimuose kartografai tik prie Lietuvos vardo pridėdavo žodelį „paganis“, „pagoini“ ar „paganorum. Taip pabrėždami mūsų krašto skirtumą nuo krikščioniškojo pasaulio“, pasakoja A. Gelžinis.
Antrojoje parodos dalyje rodomas vienas reikšmingiausių Lietuvos kartografijos kūrinių Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sumanymu parengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis.
Šis darbas, baigtas XVI a. pabaigoje ir išleistas XVII a. pradžioje, išsiskiria išsamumu ir mastu. Jame pažymėta daugiau nei tūkstantis gyvenviečių, tiksliai atvaizduotos gamtinės vertybės, o pati valstybė pateikiama kaip svarbi Europos politinė jėga.
Trečiojoje dalyje pasakojama apie dramatišką Lietuvos vardo likimą po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir jo sugrįžimą XX amžiuje.
Po XVIII a. pabaigos geopolitinių lūžių Lietuvos vardas ilgainiui išnyksta iš politinių žemėlapių, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo ir 1918 m. atkūrus nepriklausomybę jis vėl įsitvirtina tarptautinėje erdvėje. Šį pokytį iliustruoja tiek etnografiniai, tiek politiniai žemėlapiai, taip pat tarpukario kartografija, atspindinti valstybės stiprėjimą ir naujoviškėjimą.
„Manyčiau, kad mes, Universiteto alumnai, turėtume dalintis savo patirtimi, savo žiniomis su dabartiniais studentais, būsimaisiais alumnais. Parodyti kokios plačios, kokios įvairios ir netikėtos galimybės atsiveria uždegus Alma Mater švieseles savo galvose“, – sako A. Gelžinis.
Parodą „Lietuva žemėlapiuose“ galima aplankyti VU Istorijos fakulteto 3 aukšto fojė prie didžiųjų 332 ir 333 auditorijų. Ji bus rodoma visą rugsėjo mėnesį.
