Lietuvos miškuose įsibėgėja grybų laikas, o kiek gausus bus derlius, daugiausia lems artimiausių savaičių orai. Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Trakų regioninio padalinio gamtotvarkos žinovė Gintarė Karelina pasakoja, ko šį laiką dar galima tikėtis, kaip saugiai rinkti grybus ir kodėl miške svarbūs net tie, kurių į krepšį nededame.
Grybų augimui svarbi ne tik drėgmė – nemažai lemia ir oro temperatūra
„Žmonės dažnai mano, kad jeigu palijo, po dviejų ar trijų dienų jau galima keliauti į mišką ir tikėtis daugybės grybų. Visgi grybams reikalingas tinkamas drėgmės ir temperatūros derinys. Labai didelis vandens kiekis savaime neužtikrina pilnų krepšių. Svarbu, kiek drėgmės išlieka dirvožemyje“, – sako G. Karelina.
Pirmųjų grybų šiemet buvo galima rasti jau gegužę, birželį pasirodė voveraitės, o vasaros viduryje – pirmieji baravykai. Šiuo metu miškuose grybautojai randa ūmėdžių, voveraičių, lepšių, baravykų, raudonviršių ir kazlėkų.
Tiesa, baravykų kol kas mažiau. Pasak žinovės, tam įtakos turėjo sausesni orai ir kritulių trūkumas.
„Su kolegomis pastebėjome, kad šiemet baravykų mažiau. Jeigu sulauksime daugiau lietaus, panašu, kad gausesnio jų derliaus dar galime tikėtis rugsėjį“, – numato miškininkė.
Anot jos, jei ruduo bus pakankamai drėgnas ir šiltas, grybavimo sezonas gali tęstis spalį ir net lapkritį.
Rinkite tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstate
Grybų įvairovė kur kas didesnė, nei būtų galima spręsti iš įprasto grybautojo krepšio. Mokslininkai skaičiuoja, kad pasaulyje gali egzistuoti keli milijonai grybų rūšių, tačiau didžioji jų dalis iki šiol nėra aprašyta. O grybautojai dažniausiai renkasi vos kelias dešimtis gerai pažįstamų rūšių.
Pasak G. Karelinos, Baltijos šalyse aptinkama apie tūkstantį skirtingų grybų rūšių, iš kurių apie 400 laikomos valgomomis, tačiau įprastai grybautojai renka vos 20–30 geriausiai pažįstamų rūšių.
Tokia įvairovė – dar viena priežastis vadovautis pagrindine saugaus grybavimo taisykle: į krepšį dėkite tik tuos grybus, kuriuos tikrai gerai pažįstate. Atpažįstant grybą nepakanka įvertinti vien jo kepurėlę – reikėtų apžiūrėti apačią, kotą ir grybo apatinę dalį.
Tai ypač svarbu, nes kai kurios valgomos ir nuodingos rūšys gali atrodyti panašiai. Pavyzdžiui, nepatyręs grybautojas žalsvąją musmirę gali supainioti su žalsvos spalvos ūmėde.
„Žalsvosios musmirės koto pagrindas sustorėjęs, o ant koto įprastai yra žiedas, primenantis sijonėlį“, – aiškina G. Karelina.
Žinovė pataria aklai nepasikliauti ir grybų atpažinimo programėlėmis – nuotraukoje gali nesimatyti visų rūšiai nustatyti svarbių požymių. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo rūšies, jo geriau neliesti.
Pjauti ar rauti? Svarbiau nepažeisti miško paklotės
Grybautojai vis dar diskutuoja, kaip teisingiau paimti rastą grybą – nupjauti ar išrauti. Pasak G. Karelinos, vieno teisingo atsakymo nėra.
„Tai, ką matome miške, yra grybo vaisiakūnis, o didžioji grybienos dalis yra po žeme. Todėl atsargiai išrovę vaisiakūnį pačios grybienos nepažeisime. Daug svarbiau negrėbti miško paklotės, neplėšti ir nekilnoti samanų“, – aiškina žinovė.
Grybiena – kur kas didesnė, dažniausiai po žeme slypinti grybo dalis. Ji svarbi ne tik pačiam grybui, bet ir visai miško ekosistemai.
Grybo hifai susijungia su medžio šaknimis ir sudaro mikorizę – tai abipusiškai naudingas ryšys: grybiena padeda medžiams pasisavinti vandenį ir mineralines medžiagas, o iš medžių gaunama organinių medžiagų. Grybai taip pat skaido nukritusius lapus, šakas, medieną ir taip prisideda prie medžiagų apytakos miške.
Todėl nevalgomų ar nuodingų grybų nereikėtų mindyti, spardyti ar kitaip naikinti.
„Nesvarbu, ar grybas valgomas, ar nuodingas – miškui jis vis tiek reikalingas“, – pabrėžia miškininkė.
Lietuvos miškuose auga ir saugomų grybų rūšių, kurių rinkti negalima. Aptikus nepažįstamą ar retai matomą grybą saugiausia jo neliesti ir palikti augti.
Į mišką – pasiruošus
Lietuvoje grybauti galima visuose miškuose, išskyrus rezervatų miškus ir teritorijas, kuriose lankymasis ar ši veikla yra laikinai uždrausta arba apribota. Saugomose teritorijose gali galioti papildomi reikalavimai.
Vykstant į nepažįstamą mišką verta iš anksto peržiūrėti žemėlapį, telefone pasižymėti automobilio buvimo vietą, įsidėmėti aiškius orientyrus ir pasirūpinti, kad telefono baterija būtų įkrauta. Tačiau svarbiausias pasiruošimas – žinoti, ką renkame, ir nepamiršti, kad miške esame ne vien dėl pilno krepšio gėrybių.
Atsakingo grybavimo principas paprastas: rinkti tik gerai pažįstamus ir tinkamus vartoti grybus, neardyti miško paklotės, o tai, ko nepažįstame ar neketiname panaudoti, palikti miške.
