Kovo 12 d. pasiekė skaudi žinia, kad šios savaitės pradžioje staiga užgeso Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, ilgamečio Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininko, dailininko, žinomo etninės kultūros veikėjo Jono Rudzinsko gyvybė.
Eidamas 70-uosius metus jis paliko ne tik gausų kūrybinį ir visuomeninį pėdsaką, bet ir sunkiai įkainojamą įnašą į lietuvių tautodailės, gyvosios tradicijos ir etninės savimonės stiprinimą.
Jonas Rudzinskas gimė 1956 metais Vilniuje. 1986 metais baigė Lietuvos dailės akademiją, studijavo tapybą. Parodose dalyvavo nuo 1978 metų, surengė ir autorinių parodų, buvo aktyvus tapytojas, grafikas, kūrė ir kitų dailės sričių darbus.
Tačiau vien meninė kūryba J. Rudzinsko darbų masto neapibrėžia. Bene ryškiausias jo gyvenimo nuopelnas – ilgametis, nuoseklus ir organizuotas tautodailės lauko telkimas.
Lietuvos tautodailininkų sąjungai jis vadovavo nuo 1992 metų, o nuo 1995 metų buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jo vardas dešimtmečiais buvo siejamas su tautodailės parodomis, kūrėjų sambūriais, konkursais, konferencijomis, leidyba ir tautinio paveldo sklaida Lietuvoje bei už jos ribų.
2020 metais už ilgametę tautodailės puoselėjimo, sklaidos, tyrinėjimo ir kūrėjų ugdymo veiklą, už tautodailės supratimo visuomenėje stiprinimą J. Rudzinskui buvo paskirta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija.
J. Rudzinsko veikla buvo itin plati. Jis ne tik rengė parodas, kūrybinius mokymus ir įvairius tautodailės renginius, bet ir skatino dokumentinių filmų apie tautodailininkus kūrimą, knygų, žinynų, amatų vadovų ir monografijų leidybą.
Jis buvo žurnalo „Tautodailės metraštis“ įkūrėjas ir leidėjas, daugelio menotyrinių, analitinių, garsinamųjų bei mokomųjų straipsnių autorius. Svarbiu jo darbu tapo ir interneto portalo lietuvostautodaile.lt įkūrimas, padėjęs plačiau skleisti žinias apie lietuvių etninę kultūrą ir liaudies meno kūrėjus.
Ne mažiau svarbi ir jo visuomeninė tarnystė. 1998–1999, 2002–2003 ir 2006–2007 metais menininkų deleguotas jis buvo Kultūros ministerijos Kultūros ir meno tarybos narys.
Nuo 1990 metų buvo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros valdybos narys-ekspertas, nuo 1993 metų – Meno kūrėjų sąjungų asociacijos valdybos narys, nuo 1996 metų – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo valdybos narys.
1999–2005 metais J. Rudzinskas buvo Vilniaus etninės veiklos centro valdybos narys, nuo 2000 metų – Lietuvių etninės kultūros draugijos valdybos narys, o 2018–2025 metais – Etninės kultūros globos tarybos narys ir pirmininko pavaduotojas.
J. Rudzinskas buvo ir vienas iš iniciatorių 2020-uosius paskelbti Tautodailės metais. Jis laikėsi nuostatos, kad tautodailė nėra muziejinis reliktas ar vien parodinis reiškinys. Jo darbuose ir viešuose pasisakymuose tautodailė atsiskleidė kaip gyva tautos savasties raiška, jungianti kūrybą, amatą, istorinę atmintį ir bendruomeninį tęstinumą.
Per kelis dešimtmečius jis tapo viena ryškiausių lietuvių tautodailės judėjimo figūrų – žmogumi, gebėjusiu telkti kūrėjus, rūpintis jų darbų sklaida, inicijuoti leidybos ir tyrimų darbus bei stiprinti tautodailės vietą Lietuvos kultūros gyvenime.
Su Jono Rudzinsko išėjimu lietuvių tautodailė neteko ne tik kūrėjo, bet ir veiklaus visuomenininko – žmogaus, kuris daugelį metų buvo viena iš atraminių figūrų, telkusių tautodailininkus, gynusių jų kūrybos vertę, ugdžiusių tautinio meno pagarbą visuomenėje ir priminusių, kad tautos kūrybinė atmintis gyva tol, kol yra kam ją pažinti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms.
Nuoširdžiai užjaučiame velionio artimuosius, bičiulius, bendražygius, Lietuvos tautodailininkų sąjungos bendruomenę ir visus etnokultūrininkus dėl šios skaudžios ir netikėtos netekties.




















