Vytautas Didysis paliko ženklų pėdsaką lietuvių, lenkų, ukrainiečių istorijoje. Jo atminimo įamžinimui Vilniaus katedroje gali prieštarauti tik maskoliai. Ir kodėl mes XX – XXI amžių sandūroje staiga pradėjom kalbėti apie Vytauto kultą ir Vytautą „svolačių“. Prieš gerą dešimtmetį kreipiausi į valdžios institucijas dėl sarkofago Vytautui Didžiajam pastatymo Vilniaus katedroje, tačiau mano iniciatyva nesulaukė pritarimo.
Verta pastebėti, kad paskutiniu metu neįtikėtinai pasikeitė požiūris į Lietuvos kunigaikščių atminimą. Demontuotas Vytauto Didžiojo memorialas Vilniaus katedroje, egzistavęs carizmo laikais ir t.t. 2023 metais asmeniškai kreipiausi Vasario 16-sios šventės išvakarėse į Lietuvos valstybės Prezidentą Gitaną Nausėdą dėl sarkofago pastatymo Vytautui.
Mano prašymui Prezidentas pritarė, bet tarpukario Lietuvos valdžios sumanymas ir vėl buvo užmirštas. Tiesa, kiek anksčiau, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės pastangomis pavyko patalpinti katedros požemiuose Vytauto palaikams skirtą karstą.
Bažnytinio paveldo muziejus, depozito teisėmis disponuojantis minėtu karstu, net piršto nepajudino, kad nustatytų kas Prahoje pagamino šį karstą.
Atgimimo pradžioje, kaip ir sovietmetyje, buvo bandymų surasti Vytauto palaikus. Nėra aišku, ar iš tikrųjų siekta juos surasti, ar norėta giliau paslėpti.
Sovietmetyje veiksmai katedroje vyko neabejotinoje profesoriaus Juozo Markulio, KGB agento Erelio priežiūroje. Vienas LKP CK propagandos skyriaus darbuotojas sovietmetyje yra pasakęs, kad jo veikla dar nėra aprašyta. Gaila…
Čekai dar 1874 metais Taboro centrinėje aikštėje pastatė paminklą Žalgirio mūšio dalyviui Janui Žičkai, o mes, lietuviai, ženkliai vėliau, tai yra 1912 metais Burbiškio dvare pastatėm paminklą Vytautui Didžiajam, minimo mūšio vadui.
Dvidešimto amžiaus pirmajame dešimtmetyje visuomenė viešai pradėjo kalbėti apie Vytauto palaikus, o 1914 metais ir apie karūną. Donatas Malinauskas ir Jonas Basanavičius net inicijavo prokurorinį tyrimą dėl kriptos Vilniaus katedroje. Prasidėjęs karas sustabdė tiesos ieškojimo procesą, o Donatas Malinauskas taip ir nenuvyko su įrodymais į Sankt-Peterburgą.
Vykdyto prokurorinio tyrimo bylos nepavyksta iki šiol rasti archyvuose, nėra ir skundo, rašyto prokurorui Piotrui Akkermanui. Gausiuose Jono Basanavičiaus dokumentuose tik vienoje vietoje minima ši istorija, nors 1914 metų laikraščiuose gausu publikacijų šia tema tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ir Rusijoje.
Tarpukaryje Vytauto asmenybė sulaukė deramo dėmesio. 1930 metais minint penkišimtąsias Vytauto mirties metines, buvo sumanyta pastatyti sarkofagą Vilniaus katedroje.
1933 metais Donatas Malinauskas Prahoje užsakė pagaminti metalinį karstą Vytauto palaikams. Kokia gamykla Prahoje jį pagamino iki šiol nėra žinoma. „Škodos“ archyve pagal mano užklausimą duomenų apie tai nerasta.
Karstas į katedrą 1933 metais nebuvo priimtas, argumentuojant, neva nežinoma, kur yra Vytauto palaikai. Tačiau 1933 metais vyskupas Romualdas Jalbžykovskis slapta aplankė Donatą Malinauską Jurgio viešbutyje. Matyt, kad pokalbio metu neišvengė palaikų, esančių makaronų dėžėje temos, kad 1931 metais buvo rasti Vytauto palaikai, dėl kurių į Vilnių vyko profesorius Zigmas Žemaitis.
Paskutinį kartą Donatas Malinauskas užsiminė apie Vytauto palaikus 1939 metais kovo mėnesį, švęsdamas savo 70 metų jubiliejų. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių 1939 spalio 28 dieną, spaudoje nebeliko pranešimų ne tik apie Vytauto palaikus, bet ir apie karališkąsias insignijas (įkapes).
Tiesa, Jonas Grinius knygoje, skirtoje turistams „Vilniaus meno paminklai“, išleistoje 1940 metais atgavus Vilnių, mini, kad karališkos insignijos saugomos zakristijoje. Kur Donatas Malinauskas padėjo turėtus įrodymus, sietinus su 1909 metų įvykiais Vilniaus katedroje, nėra žinoma.
Galimai jie apie 1940 metus buvo paslėpti Alovės bažnyčios rūsiuose. Prieš gerą dešimtmetį siūliau profesoriui Gintautui Jurgiui Česniui patyrinėti Alovės bažnyčios rūsius. Buvom sutarę susitikti, bet…
Kas įvyko, kad atgavus Vilnių, Lietuvos valdžios institucijos ir visuomenė nustojo domėtis Vytauto atminimo įamžinimu. Netgi emigracijoje publikuoti tarpukario veikėjų atsiminimai nepaaiškina, kodėl Vytauto problema tapo neaktuali.
Anatomas Jurgis Žilinskas, nuo 1940 metų dirbęs Vilniaus medicinos fakultete, savo atsiminimuose neužsimena apie karališkųjų kaukolių ir kitų asmenų kaulų gipsines kopijas. Kur jos dingo?
Gali būti, kad vyskupas Romualdas Jalbžylkovskis pateikė svarius įrodymus, kad Vytauto palaikai palaidoti pagarbiai. Problemą išspęsti sutrukdė prasidėjęs karas ir sovietų invazijos pavojus.
Su kuo kalbėjo vyskupas Romualdas Jalbžykovskis? Gal su Jonu Černiumi, Antanu Merkiu, gal su istoriku Vincu Krėve-Mickevičiumi, kuris puikiai kalbėjo lenkiškai, o gal su Donato Malinausko bendražygiu profesoriumi Zigmu Žemaičiu. Įdomu, kad laikinasis vyriausybės įgaliotinis Antanas Merkys 1939 11 09 susitiko su Romualdu Jalbžykovskiu, po to arkivyskupas padarė revizitą [1].
1939 11 23 Vilniuje minint Lietuvos kariuomenės dieną, katedros aikštėje dalyvaujant kariuomenės vadui brigados generolui Stasiui Raštikiui, Vilniaus rinktinės vadui divizijos generolui Vincui Vitkauskui, Karo muziejaus viršininkui brigados generolui Vladui Nagiui, pulkininkas Juozas Šarauskas perskaitė krašto apsaugos ministerio Kazio Musteikio ir kariuomenės vado įsakymą, kuriuo Gedimino pilis ir Vytauto Didžiojo palaikai pavedami Karo muziejaus globai[2].
2024 metais karališkųjų insignijų suradimas Vilniaus katedros požemiuose neatsakė į klausimą – kur yra Vytauto palaikai. Visuomenė net nebuvo informuota į kokios datos laikraščius buvo suvyniotos relikvijos. Esant tokiam informacijos apribojimui, mažai vilčių, kad Vilniaus katedros skenavimas duos teigiamus rezultatus.
Kartais objektai tiesiog išgaruoja, pakeičia savo medžiaginį pavidalą marmuras tampa gipsu, o karaliaus Vazos palaikų dėžutės iškeliauja į dausas, nes niekas negali pasakyti, kur jos dabar yra.
Reikia pastebėti, kad tarpukaryje lenkų mesti kaltinimai Lietuvai, kad ji nori išvežti Vytauto palaikus, neturi jokio pagrindo. Tai neigė ir Donatas Malinauskas. Tokiais kaltinimais tik siekta nukreipti visuomenės dėmesį.
XX amžiaus pirmoje pusėje palikti ženklai apie Vytauto palaidojimo vietą, verčia susimąstyti. Keista ta žmogaus atmintis, kartais pamena, kad auksą užkasė, bet neprisimena kur, kitais atvejais žino kur užkasė, bet nepamena ką, o kartais patogiau nieko neprisiminti.
Akivaizdu, kad Vytauto palaikai yra katedroje, bet vietą nurodyti dar ankstoka… Kas ieško, tas randa… O kai kam ir ieškoti nereikia…
Autorius yra
Nuorodos:
[1] XX Amžius Nr.258, 1939.11.09. p. 2.
[2] XX Amžius Nr.271, 1939.11.24. P. 10.
Prie šitos bolševikinių kolaborantų valdžios vilties nedaug.
Jis – Jogailos Lenkijos, smaugusios lietuvybę, tarnas, tai gal tegul ir rūpinasi juo Lenkija. Vasario 16-ąja esame atsiskyrę nuo istorinių valstybinių ryšių su Lenkija, tai šio principo laikykimės.
Atmesim Vytautą, nes nepajėgė karūnuotis. Atmesim savo didikus, nes sulenkėjo, atmesim savo mokslininkus ir menininkus, kurie rašė ir kalbėjo nelietuviškai. Atmesim Tarpukario vadovus, nes nepasipriešino rusams. Atmesim 1941-ųjų sukilėlius, nes rusai sako, kad jie bendradarbiavo su naciais. Atmesim pokario partizanus, nes jie irgi pralaimėjo. Atmesim sovietmečio kultūrinį pasipriešinimą, nes jie bendradarbiavo su sovietais. Atmesim sąjūdiečius, nes jie buvo rusų kolaborantai, o kai kurie nepakankamai uoliai rėkė Slava Ukraini. Ir ant galo liks būrelis žemaitaičių ir celofanų, kurie, kaip vėliau pasirodys, irgi su kažkuo bendradarbiavo ?
Na jau perdėta emocija, skirtingus dalykus suverčiant į vieną katilą… Be to, niekas neatmtinėjamas, o tik sakoma – statykime juos į deramą vietą.
Aš manau, kad Vytauto Didžiojo siekis karūnuotis vis tik rodo jo tikslą atsikabinti nuo Lenkijos. Ne savo noru jis nuėjo į uniją su Lenkija, tokios buvo politinės to meto aplinkybės.
Bet karūnuotis nepavyko, amžius padarė savo. O ir klausimas, ar Lietuvos diduoment tikrai norėjo atsikabinti nuo Lenkijos. Kaip parodė įvykiai po Vytauto mirties – ne, norėjo likti po Lenkija.
Vargu, ar karūnavimasis Lietuvos karaliumi dar galėjęs būti paties Vytauto siekis. Veikiau tai imperatoriaus Branderburgiečio politinis sumanymas, pasinaudojant dar esamu gyvu Vytautu, atkeršyti Jogailos Lenkijai, nunešusiam jai iš Ordino panosės Lietuvą, taip dar bandant Vytauto karūnavimo vilione atskirti Lietuvą nuo Lenkijos.
Viduramžių vokiečių metraštininkų kronikose Vytautas vadinamas ‘Coning Witaut eder Alexander van Lettowen’ – Lietuvių karalius Vytautas arba Aleksandras. Vokiečių žemaičių kalbos saksų ir frankų tarmėmis coning, coninc, koningh, koning reiškia karalius. Kunigaikštis ta kalba- hertog, hertogh, Didysis kunigaikštis- grote hertog.
Na negi Vytautas buvo toks pastumdėlis, bestuburis svetimų valių vykdytojas? Jogailos, imperatoriaus. Na, nėra taip.
Kokia valdžia,toks ir požiūris į Lietuvos svarbiausius istorinius įvykius.Apgailėtinas ir dėl Vilniaus Arkikatedroje esančių palaikų ir kitų brangenybių tyrinėjimo būtinumo nūdienis Vilniaus arkivyskupijos vadovybės elgėsys ir požiūris. Nejaugi Liberalkrikščionybės užkratas atkeliavo ir į Vilniaus Arkivyskupiją?
Kaip kad Gediminas, taip ir Vytautas tikėjo, kad Dievas visiems yra vienas. Tą patį knygoje “Lietuva yra Vydija” rašo Nepriklausomybės akto signataras A. V. Patackas (1943 – 2015): “Baltų išskirtinumas yra tas, jog sąlyčio su krikščionybe metu pas baltus buvo ir pasiliko VIENO, promonoteistinio, Dievo atmintis, kai kitos Europos tautos tą VIENĮ jau buvo praradusios”. Kultūrologė Rasa Ambraziejienė knygoje “Rasties versmė” aiškina, kad “tai, kas visiems buvo žinoma tūkstantmečiais, kiekvienas turi atrasti asmeniškai, kadangi Dievas yra Didis menininkas, sukūręs Visą Tą, Visa Tai nuostabiai, paprastai ir Visame tame skamba švyti Viso To ženklai. Vienatinis Dievas yra SENIAUSIAS visatos Dievas ir jis primena save kiekvienoje Žemės snaigėje, kiekvienoje galaktikoje”, – “Istorija pareinant į Lietuvą”, p.79. Tai – teisingi žodžiai, kadangi juos patvirtina dieviško intelekto valdomas svečio iš Visatos pas mus apsilankymas 31/ATLAS pavidalu, kuris, beje išsiskyrė į tris dalis (Dievas Tėvas, Dievas sūnus, Dievas šventoji dvasia?) su nematomomis auromis., kurias, jeigu oras bus tinkamas, prieš pat Kalėdas bus galima matyti nuo horizonto iki horizonto. Baltų genties sūnus Karalius Vytautas (apie 1350 – 1430), tikėtina, po mirties buvo sudegintas 12 – ką laiptų turinčios šventyklos aukure Vilniuje (“Ist. par. į Lietuvą” p. 27), pelenai suberti į urną, į ją įdėtos karališkosios insignijos, o pati urna su palaikais patalpinta į kambarėlį po laiptais, išreiškiant jam tuo amžiną tautos pagarbą. Dvylikos laiptų šventykla stovėjo ant pamatų, kur dabar stovi Arkikatedra (p. 27). Šis 12 – kos laiptų su kambarėliu laikyti urnoms viduj aukuras bus atkurtas Ignalinos rajone ir tuomet, jeigu bus rastos Karaliaus Vytauto insignijos, su iškilmėmis jos bus sudėtos į urną ir ten, kambarėlyje, palaidotos. Informaciją apie Šventyklos atkūrimą turi Ignalinos meras. Arba palaidotos jos bus ten, kaip nutars tautos šviesuomenė, įskaitant Jo Eminenciją kardinolą Sigitą Tamkevičių: “Visuomet reikia sakyti tiesą”, p. 94). Dėkoju.