Prieš 74 metus, 1951 m. rugsėjo 27 d. Bestraigiškės miške sovietinė MGB pagal savo klastos planą, panaudojusi užverbuotą buvusį Šarūno rinktinės adjutantą B. Saveikį-Klajūną – agentą Bronių ir grupę agentų – sokolovininkų, perrengtų „lenkų partizanais“, įvykdė operaciją.
Partizanai, žuvę per operaciją
Dainavos apygardos vadas Juozas Gegužis-Diemedis, Šarūno rinktinės vadas Bronius Šalaševičius-Žilvitis ir jo adjutantas Gediminas Urmanavičius-Pavasaris, Mindaugo tėvūnijos partizanai: Stasys Krukonis-Žvaigždikis, Algirdas Salinis-Skirmantas, Juozapavičiaus tėvūnijos partizanas Bolius Vailionis-Narsuolis, sužeistas ir suimtas A. Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Juozas Karpavičius-Medelis, – vėliau užverbuotas agentu Juozu.
Pasak LGGRTC istorikės Rūtos Trimonienės, Lietuvos partizanas Juozas Gegužis gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Juozo Gegužio ir Marjonos Žurinskaitės-Gegužienės šeimoje.
Baigė Seirijų pradžios mokyklą. Mokėsi Alytaus gimnazijoje, vėliau perėjo į Alytaus mokytojų seminariją, kurią baigė 1943 m. Nacių okupacijos metais dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.
Nuo 1945 m. vasaros J. Gegužis – Karininko Juozapavičiaus grupės partizanas. Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities (PLPS) vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas.
Jis atlikdavo įvairius vado pavedimus, rašomąja mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus, prisidėjo prie „Laisvės varpo“ (išėjo trys numeriai) leidybos, taip pat lydėdavo srities vadą kelionėse lankant partizanus.
1946 m. liepos pradžioje, vengiant sovietų persekiojimo, PLPS vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį (dabar Druskininkų sav. Leipalingio sen. teritorija). Į ją kartu su J. Vitkumi, srities štabo vadu Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariu Antanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Laisvūnas.
1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Laisvūnu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė atvežtas į Guobinių kaimą.
1946 m. spalio 13 d. J. Gegužis, kaip Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas, dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų srities vadų posėdyje, kuriame pranešė apie Kazimieraičio žūtį, dalyvavo sprendžiant PLPS štabo veiklos atgaivinimo klausimą.
1947 m. rugpjūčio 11 d., žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Varėnos aps. Marcinkonių vls. miškuose vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Šiame posėdyje dalyvavo ir Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas J. Gegužis-Diemedis. Jis kartu su apygardos vado adjutantu Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku buvo išrinkti posėdžio sekretoriais. Tų pačių metų spalio 20-ąją J. Gegužis buvo paskirtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės štabo viršininku.
1949 m. kovo 7 d. žuvus Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labėnui (Labenskui)-Kariūnui J. Gegužis laikinai perėmė rinktinės vado pareigas. Tų pačių metų gegužės 19–20 d. vykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje Diemedis buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu.
Kartu su kitais partizanais leido rinktinės laikraštį „Laisvės rytas“, taip pat ėjo Šarūno rinktinės Karo lauko teismo pirmininko pareigas. A. Ramanausko-Vanago nuomone, tai buvo „ypatingai uolus ir pareigingas vadas“.
1950 m. gegužės 30 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto aktu Nr. 22 J. Gegužiui-Diemedžiui suteiktas kapitono laipsnis, o liepos 12-ąją Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado S. Staniškio-Vilties jis buvo paskirtas srities vado pavaduotoju ir Dainavos apygardos vadu.
1951 m. rugsėjo 27 d. tuometiniame Veisiejų r. (dabar – Lazdijų r. sav.) Bestraigiškės miške žuvusiųjų partizanų palaikai buvo niekinti Seirijų miestelio aikštėje. Vėliau užkasti. Yra manoma, kad jie buvo surasti ir palaidoti Seirijų miestelio kapinėse.
LR Prezidento 1998 m. gegužės 18 d. dekretu J. Gegužis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2005 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 8 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Autorius yra LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas
Bestraigiškės – baisiai skaudus dalykas dzūkams buvo. Derėtų plačiau parašyti kas tie per asmenys – iš Lietuvos ar Lenkijos – buvo “parengti agentai sokolovninkai” bei ar iš tikrųjų buvo Lenkijoje lenkų partizanų, ar jie tokie “veikė” tik kaip aprengti “lenkų partizanai”.