R. Pilvelytė. Atminties cenzūra: Ukrainos kova dėl tiesos apie Ukrainos tautos genocidą

2023 m. gegužės 24 d. leidinys EU Today paskelbė straipsnį „Karas dėl atminties: Holodomoro-genocido tyrėjų persekiojimo atskleidimas Ukrainoje“.

EU Today – tai Briuselyje įsikūrusi informacijos tarnyba su analitiniais straipsniais, žinoma dėl patikimos informacijos iš Europos Parlamento.

Šiandien Kremliaus ir diktatoriaus Putino nusikaltimų atskleidimas yra svarbi demokratinio pasaulio pergalės prieš rasizmą garantija.

Daugiau nei šimtmetį trunkantis karas

Dešimtmečius Rusija kontroliavo Ukrainos humanitarinę politiką, ypač per savo agentų tinklą aukščiausiuose valstybės postuose, tarp jų ir „istorijos cenzorius“, kurie neleido pasirodyti Kremliui nepalankiems moksliniams tyrimams. Ukrainos saugumo tarnyba pradėjo baudžiamąją bylą dėl valstybės išdavystės – buvo organizuota informacinė kampanija, siekiant sunaikinti tiesą apie Holodomorą-genocidą Ukrainos tautai Kremliui palankia kryptimi.

Rusijos plataus masto karinę agresiją prieš Ukrainą vykdo jau beveik trejus su puse metų. Kiekviena nauja karo diena atneša aukų, kurių mastas Europoje neregėtas nuo Antrojo pasaulinio karo. 2023 m. birželio 12 d. Kremliaus režimas peržengė dar vieną psichologinę ribą – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas pranešė, kad žuvo daugiau kaip milijonas Rusijos karių. Šie skaičiai sutampa su anksčiau JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos paskelbtais duomenimis.

Vakarų pasauliui vis dar sunku suprasti: kaip įmanomas toks žiaurumas XXI amžiuje? Ar Putino, kaip diktatoriaus, siekis atkurti vadinamąją „imperiją“ tikrai toks stiprus, kad jis pasiruošęs sunaikinti Ukrainos valstybę, tautą ir Europos šalis? Putino manija Ukrainos atžvilgiu tampa aiškesnė pažvelgus į istoriją. Jau bent šimtą metų visų Kremliaus diktatorių tikslas buvo Ukrainos valstybingumo sunaikinimas, įskaitant ir ukrainiečių tautos genocidą.

Rusijos ir Ukrainos karas prasidėjo ne 2022 m. ir net ne 2014 m., o 1991-aisiais, kai Ukraina po 70 metų okupacijos paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Rusijos. 1991 m. rugpjūtį, kai Ukrainos parlamentas priėmė Nepriklausomybės aktą, Maskvos valdžios atstovai viešai ėmė grasinti. Anatolijus Sobčakas, tuo metu vadintas „demokratiniu“ politiku, bet turėjęs pagalbininką KGB leitenantą Vladimirą Putiną, Rusijos televizijoje pareiškė: „Negalima leisti, kad Ukraina sukurtų savo kariuomenę“ – ir ragino panaudoti karinę jėgą prieš kaimyninę šalį.

Po kelerių metų Maskvos valdžios organų inspiruoti neramumai kilo Kryme. 2003 m. Ukraina ir Rusija vėl atsidūrė ant karo slenksčio dėl Tuzlos salos Kerčės sąsiauryje. 2014 m. įvykiai – Krymo aneksija ir dalies Donbaso okupacija – jau gerai žinomi Vakarų pasauliui.

Tačiau šiuolaikinis karo supratimas peržengia vien karinę jėgą. Iki 2014 m. patrankos tylėjo, tačiau aukščiausi Rusijos Federacijos organai viską darė, kad Ukraina neišeitų iš jų įtakos zonos, vykdydami specialiąsias operacijas politikoje, ekonomikoje, informacijoje ir humanitarinėje srityje.

Didžiulė dalis KGB agentų (jų įpėdinė – FSB) liko Ukrainoje po SSRS griūties. Jie dirbo politikoje, versle, kultūroje, švietime ir moksle. Iki 2014 m. revoliucijos Rusijos „penktoji kolona“ veikė atvirai. Pavyzdžiui, Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimo metu Gynybos ministerijai, Saugumo tarnybai ir kitoms institucijoms vadovavo Rusijos piliečiai, o dalis parlamento deputatų turėjo rusiškus pasus.

Humanitarinė okupacija

Kartu Kremlius daugiausiai dėmesio skyrė Ukrainos humanitarinės srities pajungimui savo ideologiniams naratyvams. Neatsitiktinai 2022 m. pradžioje Maskva tikėjosi, kad ukrainiečiai pasitiks okupacinę kariuomenę „su gėlėmis“. Rusija tam rengėsi visus 30 metų po SSRS žlugimo – plėsdama rusų kalbos vartojimą viešajame gyvenime, stiprindama Maskvos patriarchatui pavaldžią „Ukrainos stačiatikių bažnyčią“, kuri gavo didžiąją dalį religinių pastatų, taip pat perrašydama istoriją.

Dar neseniai Ukrainos mokykliniuose vadovėliuose XX a. nepriklausomybės kovotojai buvo vadinami „išdavikais“ arba „banditais“. Didelę įtaką čia turėjo Dmitrijus Tabačnykas, buvęs švietimo ministras, anksčiau – vicepremjeras humanitariniams klausimams, garsėjęs atvirai ukrainofobiškomis pažiūromis. Šiandien jis eina pareigas Rusijos okupacinėje administracijoje.

Ukraina iš SSRS paveldėjo ir sovietinę istoriografiją. De-komunizacija taip ir neįvyko, todėl daug sovietmečio akademikų, bendradarbiavusių su KGB, išliko vadovaujančiuose postuose ir po 1991-ųjų. Jie tebėra įtakingi iki šiol – pavyzdžiui, Ukrainos istorijos institute, kuris faktiškai tapo cenzūros įrankiu Maskvos naudai.

Ryškiausias įrodymas: nuo 1991 iki 2021 m. Ukrainoje nebuvo apginta nė viena mokslinė disertacija, kurioje Holodomoras būtų įvardytas kaip ukrainiečių tautos genocidas.

Nusikaltimas be bausmės: Holodomoras kaip Kremliaus Achilo kulnas

1932–1933 m. Holodomoras-genocidas yra tikrasis Kremliaus „Achilo kulnas“. Tarptautinė bendruomenė labai vėlai pasmerkė šiuos nusikaltimus, todėl komunistinis totalitarinis režimas galėjo mutuoti į dabartinį putinizmą, kuris vėl vykdo ukrainiečių genocidą. Skirtingai nei Vokietija po Antrojo pasaulinio karo, Rusija nepatyrė „denacifikacijos“, nors dėl tautybės sunaikino daugiau nei 10 milijonų žmonių. Neatskaitytas blogis linkęs kartotis.

Šiandien Holodomorą kaip genocidą pripažino 37 pasaulio valstybių parlamentai, tarp jų ir Europos Parlamentas (2022 m. gruodį). Nepaisant to, šiam procesui visur priešinosi Maskva, įskaitant šantažą bei grasinimus. Pavyzdžiui, prezidentas Medvedevas tiesiogiai spaudė Azerbaidžano vadovybę nepripažinti Holodomoro.

Ukrainoje pačioje šis pripažinimas užtruko net 15 metų – tik 2006 m. lapkritį Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą „Dėl 1932–1933 m. Holodomoro“. Tačiau dokumente nebuvo įrašyta atsakomybė už genocido neigimą, taip pat praleisti esminiai teisiniai apibrėžimai.

2009 m. Ukrainos saugumo tarnyba pradėjo tyrimą dėl Holodomoro organizatorių. 2010 m. sausio 13 d. Kijevo apeliacinis teismas pripažino Staliną ir jo bendražygius Molotovą, Kaganovičių, Postyševą, Kosiorą, Čiubarą ir Chatajevičių kaltais. Vėliau, 2021 m., ekspertai pateikė išvadą: pagal SSRS aukščiausios valdžios nurodymą buvo sunaikinta 10,5 mln. ukrainiečių, iš jų daugiau kaip 4 mln. vaikų.

Šios išvados sukėlė šoką Kremliui ir jo agentams Ukrainoje. Prieš pat 2022 m. invaziją Holodomoro tyrinėtojai patyrė spaudimą ir grasinimus ne tik iš Rusijos, bet ir iš dalies Ukrainos pareigūnų. Kultūros ministras Oleksandras Tkačenka net panaikino Holodomoro tyrimų institutą, o Nacionalinės atminties instituto vadovas Antonas Drobovyčius viešai grasino sunaikinti tyrėjų reputaciją.

Nuo diskusijų iki represijų

Pagrindiniu taikiniu tapo Holodomoro-genocido muziejaus direktorė Olesia Stasiuk, 2021 m. gruodį apgynusi pirmąją Ukrainoje disertaciją apie genocidą. Vietoje to, kad mokslinis pasiekimas būtų įvertintas, ji buvo pradėta persekioti. Prie to prisidėjo keli Ukrainos istorijos instituto atstovai, tarp jų Stanislavas Kulčyckis – dar nuo sovietinių laikų garsėjęs kaip Holodomoro temos cenzorius.

Jo interpretacija iškreipdavo faktus: „ukrainiečių nužudymai“ buvo keičiami į „mirusius valstiečius“, kas atitiko rusišką propagandinę schemą apie „visuotinį badą“.

Nepaisant persekiojimų, 2022 m. birželį Stasiuk buvo suteiktas mokslų daktarės laipsnis. Tačiau vėliau agentūra NAQA net tris kartus bandė atšaukti šį sprendimą, viršydama įgaliojimus. Prasidėjo bylinėjimosi maratonas. Teismai daug kartų patvirtino Stasiuk teisumą, bet spaudimas nesiliovė. Jos darbas buvo tikrintas net 25 kartus.

Tuo pat metu ministras Tkačenka be pagrindo ją atleido iš muziejaus direktorės pareigų. Vėliau, net kai teismai nuspręsdavo grąžinti ją į darbą, ministerija ją vėl atleisdavo – atgaline data.

Tai rodo ne tik savivalę, bet ir akivaizdų veikimą Rusijos naudai karo metu.

SBU byla: ar bus demaskuoti įtakos agentai?

2025 m. gegužės 2 d. Ukrainos saugumo tarnyba pradėjo baudžiamąją bylą dėl valstybės išdavystės, už kurią karo metu gali būti skiriama iki gyvos galvos. Įtariamieji – buvęs ministras Tkačenka, buvęs Nacionalinės atminties instituto vadovas Drobovyčius, NAQA vadovas Butenka, muziejaus laikinoji vadovė Hasydžak, Ukrainos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas Borjakas, Kijevo universiteto istorijos fakulteto dekanas Patryliakas ir kiti.

Tai sukėlė tikrą sensaciją, nes byla paliečia ištisą tinklą aukščiausiuose postuose, galimai veikusių kaip Rusijos agentūra humanitarinėje srityje.

Ši byla turėtų tapti pirmuoju precedentiniu tyrimu, atskleidžiančiu, kaip sistemingai Rusija dešimtmečius ardė Ukrainos valstybingumą iš vidaus.

Išvada

Kova dėl tiesos apie Holodomorą-genocidą rodo, kaip atkakliai Kremlius siekia sunaikinti bet kokius savo nusikaltimų įrodymus. Ši kova dar nesibaigė: kiekvieną jos žingsnį lydi nauji išpuoliai ne tik prieš Ukrainą, bet ir prieš kitas Europos valstybes, kurios gali tapti kitais Rusijos propagandos taikiniais.

Todėl SBU byla verta ypatingo pasaulio dėmesio – tarptautinės bendruomenės abejingumas tik skatina agresoriaus nebaudžiamumą.

Autorė yra  „Lietuvos aido“ vyriausioji redaktorė