L. Šopauskas. Apie politines veidmainystes arba apgailestavimų Respubliką

Lietuvių kalba ne tik mūsų tautos tapatybės, bet ir valstybės suvereniteto pamatas – tai Konstitucijos 14 straipsniu įtvirtinta vertybė. Deja, tampame liudininkais, kaip vos per pastaruosius kelerius metus nepriklausomos ir laisvos Lietuvos sostinė Vilnius tapo rusifikuotu anklavu – vieta, kur valstybinė kalba nebegalioja. Sostinėje lietuvių kalbos statusas sąmoningai ir sistemingai žlugdomas. Nei vietinės, nei aukščiausios valdžios reakcijos nėra.

Likimo ironija: šiandien dėl lietuvių kalbos nykimo apgailestauja jau ne tik tie, kuriems iš tikrųjų rūpi tautos likimas, bet ir tie, kurie patys ilgus metus kalė vinis į lietuvybės karstą. Kol kas tik apgailestauja.

Visai neseniai komunikacijos specialistas Linas Kontrimas pripažino, kad rusų kalbos dominavimas Vilniuje – nepriimtinas, o nenoras mokytis lietuvių kalbos – atvira nepagarba valstybei.

Po kelių dienų, kažkokiu būdu atsivėrė akys visuomenininkui Edmundui Jakilaičiui, kuris pareiškė: „rusų kalbos kiekis Vilniuje jau yra nebetoleruotinas“.

Netikėtai, ambicijų genamas, prabilo ir buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas bei Konstitucijos „dvasių“ aiškinimo pradininkas Egidijus Kūris, pasipiktinęs, jog Vilniuje beveik niekas nebekalba lietuviškai.

„Esu šokiruotas, kad Vilniuje visur kalbama rusiškai“, – sako jis. „Aš pagalvojau: Viešpatie, čia nebe Lietuva, čia nebe Lietuvos sostinė!“.

Mat E. Kūris į namus išsikvietė pavežėją – rusakalbį. Šis nesugebėjo rasti jo gatvės, nes nepažįsta lotyniškų rašmenų. Kelionė Egidijui nuėjo šuniui ant uodegos. Bet jo sąmonė tąkart patyrė nušvitimą. Jiedu su pavežėju susikivirčijo. Baigėsi tuo, kad pavežėjas Konstitucijos žinovą pasiuntė rusiškai tolyn į tą pusę, kur ukrainiečiai nusiuntė rusų laivą…

Tai buvo veiksminga valstybinės kalbos pamokėlė Konstitucijos žinovui. Jis viešai ėmė piktintis, kad rusų kalba įsigali viešosiose konsultacijose ir apskritai Vilniaus viešojoje erdvėje. Pagaliau, pavežėjo elgesyje įžvelgė netgi prieštaravimus Konstitucijai!

Pamanykite! O juk neseniai visi KT teisėjai vieningai džiūgavo, kad raidės Q, W ir X mūsų dokumentuose neprieštarauja Konstitucijai, kad asmenvardžių Lietuvos valstybės dokumentuose rašymas nelietuviškais rašmenimis taip pat neprieštarauja Konstitucijai!

Rusakalbio pavežėjo palinkėjimas  suveikė efektyviau

Pasirodo, vieno rusakalbio pavežėjo palinkėjimas „sekti paskui rusų laivą“ suveikė efektyviau nei dešimtys tūkstančių asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ surinktų piliečių parašų, reikalaujančių ginti konstitucinį lietuvių kalbos valstybinį statusą.

Matyt, metas ir kitiems Konstitucijos „dvasių“ aiškintojams suprasti, kad besaikis bendravimas su dvasiomis gali prisivilioti ne vien rusakalbius pavežėjus, bet ir visą „rusų laivyną“, kurį paskui išplukdyti gali prireikti visos Tautos pastangų. Bet Tauta plukdydama „laivyną“ tolyn, gali kartu išplukdyti ir patį Konstitucinį Teismą.

Turime pripažinti, kad kažkas negerai darosi politikų galvose, jei taip sparčiai, vos per kelis pastaruosius metus jie sugebėjo Lietuvos valstybės sostinę vėl paversti Rusijos imperijos provincijos miestu.

Jei ekspertai neklysta, valdžia neketina tuo apsiriboti. Ji ne tik neskatina mokytis valstybinės kalbos. Ji kuria sistemą, kurioje lietuvių kalbos išvis neturėtų būti.

Visai neseniai Švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) ministrė R. Popovienė inicijavo Vyriausybės nutarimą, leidžiantį laikinąją apsaugą turintiems užsieniečiams dirbti be jokio reikalavimo mokėti lietuvių kalbą. Valstybinė lietuvių kalba šiems asmenims neprivaloma nei įsidarbinant, nei dirbant savarankiškai. Palucko vadovaujama Vyriausybė tam linksmai pritarė.

Todėl būtų sąžininga, jei visuomenė pareikštų „gilią padėką“ visoms iki šiol dirbusioms valdžioms, o labiausiai – ŠMSM, už nuoseklią 35 metų „užsieniečių integravimo“ politiką, kuri realiai reiškia leidimą nesimokyti valstybinės kalbos.

Švietimo ministerijoje kultūriniai kairieji

Jau atvirai kalbama, kad Švietimo ministerijoje įsitvirtinę kultūriniai kairieji, kurie tiesiog nekenčia visko, kas tautiška. Jie neapkenčia ir lietuvių kalbos. Panašu, kad tai – ne prielaida. Ministerijos klerkų vizija paprasta: kuo mažiau lietuvių kalbos viešojoje erdvėje, tuo „progresyviau“.

Lietuva tapo vienintele Europos Sąjungos šalimi, kurioje galima patogiai gyventi, naudotis viešosiomis paslaugomis ir net dirbti – vien rusų kalba. Vienintelė ES valstybė, kuri vietoj vakarietiško integracijos modelio pasirinko… rusišką.

ES šalyse pabėgėliai mokosi vietinės kalbos. Tik ne Lietuvoje. Čia – „laisvė rinktis“, bet tik vienakryptė: Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, leidžiama mokyti pabėgėlių vaikus rusų kalba, dirbti klientų aptarnavimo srityje kalbant rusiškai, o kai kur – netgi baigti mokyklą taip ir nesusidūrus su lietuvių kalba.

Rezultatas – Vilnijos krašte susiformavo oazė, kur iš kitakalbių mokyklų išėję piliečiai balsuoja už atvirai prorusiškus kandidatus.

Rusų kalbos dominavimas atneša ir mentalitetą – atsilikimo, korupcijos, valstybinės atsakomybės stokos mentalitetą. Ne veltui Latvija ir Estija jau pradėjo šalinti rusų kalbą iš bankomatų, švietimo ir viešųjų paslaugų. Tik Lietuvoje rusų kalba vis dar klesti: bankomatai, informaciniai terminalai, savitarnos kasos, net valstybinės institucijos dažnai pirmiausia pasitinka rusų kalba. Vilniaus savivaldybė mielai komunikuoja rusų kalba. Pasekmė – atvykėliai nemato jokios būtinybės mokytis lietuviškai, o vietiniai jaunuoliai priversti kalbėti rusiškai. Taigi, rusifikacija tapo kasdienybe.

Įdomu, kaip jaučiasi Vokietijos brigados kariai Lietuvoje, panorę bankomatuose ar kasose matyti jiems suprantamą vokiečių kalbą – bet vietoj to jiems pasiūloma… rusų.

Tad kyla esminis klausimas: ar rusų kalba Lietuvoje yra svarbesnė nei mūsų NATO sąjungininkų poreikiai?

Valdančiųjų logika seniai peržengė sveiko proto ribas. Socialdemokratai ketina kelti mokesčius „gynybai“, o paskui lėšas skirti… nemokamiems abortams ir kontracepcijai. Po to vėl dejuoti dėl mažėjančio gimstamumo. O tai jau satyra.

Brandos egzaminai ne valstybine kalba

Kulminacija – kai ŠMSM kartu su Nacionaline švietimo agentūra (NŠA) Vilnijos krašte organizavo brandos egzaminus rusų ir lenkų kalbomis.

ŠMSM visuomenei kabina makaronus – esą neįmanoma organizuoti egzaminų valstybine kalba visiems moksleiviams, nes „egzaminų centrai užkrauti“. Nors iš tiesų jų užimtumas tesiekia vos 25 procentus.

„Tai ne klaida. Tai atviras pasityčiojimas iš Konstitucijos 14 straipsnio“, – sako Laisvės kovotojų sąjungos atstovas Jonas Burokas. „Šiame straipsnyje aiškiai pasakyta: Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Pagal galiojančius teisės aktus brandos egzaminai Lietuvoje privalo būti laikomi ir vertinami tik valstybine – lietuvių – kalba. Atsakymų vertinimas kitomis kalbomis neva „palengvina integraciją“, bet realiai – ardo valstybės kalbos tvarką.

Ar 2025 metais Lietuvos valstybėje, kurios valstybinė kalba yra lietuvių, galime toleruoti, kad egzaminų atsakymai būtų vertinami lenkų ar kita užsienio kalba?“ – klausia jis. Ir tęsia: „Mano žemietis mons. Alfonsas Svarinskas šiuo atveju būtų pasakęs trumpai: „GANA!“

Panašiai pasakytų ir akademikas Zigmas Zinkevičius – žmogus, visą gyvenimą paskyręs lietuvių kalbos istorijai. Būdamas švietimo ministru, jis pastatė Lietuvos Tūkstantmečio gimnaziją – simbolį, liudijantį apie lietuvių kančias ir pasipriešinimą. O ką pastatys jo ideologiniai paveldėtojai? Apgailestavimų ministeriją?

Šiedu šviesuliai – mons. Svarinskas ir akad. Zinkevičius – ilsisi amžinybėje. Atrodo, jie laukia: ar Pietryčių Lietuva atgims, ar bus paaukota nuosekliam sunykimui – su visais privalomais valdiškais apgailestavimais.

Tuo pat metu Krašto apsaugos ministrė D. Šakalienė Filipinuose aktyviai ieško darbo jėgos Lietuvai. O rusakalbiai, pajutę, kad Rusija įgyja pranašumą kare, Vilniaus gatvėse rusų kalba ima skambėti vis garsiau ir garsiau. Lietuva planuoja dar plačiau atverti duris imigrantams iš prorusiškų šalių – Zimbabvės, Vietnamo, Uzbekijos. Kodėl mes sąmoningai importuojame kultūrinę įtaką iš šalių, kurios atvirai priešiškos Vakarams?

Dar gerokai anksčiau buvęs VSD vadovas Gediminas Grina įspėjo apie nacionalinio saugumo grėsmes, kurias kelia gausios rusakalbių bendruomenės – jos gali tapti priešiškų valstybių įtakos instrumentu.

Bet nei šalies Prezidentui, nei Seimo pirmininkui tokios „smulkmenos“ nerūpi, nes jie užsiėmę globaliais reikalais.

Į Vilnijos krašte ŠMSM ir NŠA organizuotos brandos egzaminus rusų ir lenkų kalbomis sureagavo TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis. Jis pažymėjo, kad jau ne vieną kadenciją vyksta konstitucinės vertybės – lietuvių kalbos statuso menkinimas ir niekinimas, ir tai – jokia paslaptis.

Anot jo, tą patį galima pasakyti ir apie požiūrį į lituanistiką. Jedinstvos pasekėjai turi dėl ko džiaugtis, o nedideliam politikų – lietuvių kalbos palaikytojų būreliui, deja, tenka tik apmaudauti, – priduria jis.

Jiems apmaudu

Štai tokia mūsų išrinktųjų politikų laikysena. Toks jų požiūris į rusifikuotą Vilnių, į piliečių teisę gauti paslaugas valstybine lietuvių kalba, o plačiau – į pačią Lietuvos valstybę.

O tuo metu politikai apmaudauja. Gal jie ir nuoširdūs? Gal jiems tikrai apmaudu? Nepikta, ne nepriimtina, neskandalinga – tiesiog apmaudu. Gal net labai apmaudu. Ir… tiek.

Vienintelis niuansas: politikas Audronius Ažubalis turi įstatymų leidybos galią. Kaip Seimo narys, jis gali teikti įstatymų projektus, inicijuoti parlamentinę kontrolę, organizuoti tyrimus, reikalauti švietimo ministrės ataskaitų, drebinti komitetus ir tribūnas. Bet vietoj to jis apmaudauja. Su rūpesčiu. Galima sakyti su iškilmingu liūdesiu, kuris būdingas gedulo ceremonijose. Supraskite, jis kitoks, jis nepritaria tam, kas vyksta! Gink Dieve, nepainiokime jo su kitais, kurie gal taip pat nepritaria, bet bijo tai pasakyti. O jis išdrįso! Supratote – išdrįso kalbėti!

Taip funkcionuoja šiandienos politikos teatras. Pajuokaujant galima sakyti, kad Lietuvos valstybės herbe šiandien tinkamiausia būtų vietoj kalavijo vaizduoti mikrofoną, o vietoj skydo – užrašą „mums apmaudu“.

Daugelis politikų, tarsi opoziciniai poetai, mieliau renkasi taktiką – „apmaudu, bet nieko negaliu padaryti“, nei kažką realiai daryti, nes dalintis apmaudu yra saugiau nei veikti.

Apgailestavimai ir buvimas susirūpinusiu tapo naująja politine norma. Daug vilčių buvo siejama su Nacionalinio susivienijimo atstovu Seime. Bet, panašu, kad ir šis persimetė į valdžios neveiklumą konstatuojančių stovyklą. Dėl imigracijos politikos, dėl rusų kalbos plėtros jis irgi tik apgailestauja. Tai jau girdėta. Ir ne kartą.

Svarbu, kad vieni politikai atvirai demonstruoja antitautišką laikyseną: jie lietuvių kalbą laiko provincialumo ženklu, o tautinę tapatybę – gėdinga praeities liekana. Konstituciją jie supranta kaip patogų deklaracijų rinkinį, kurį galima ignoruoti, jei tik trukdo jų „progresyviems“ eksperimentams. Todėl jie neslepia noro „atverti langus“ svetimiems. Tik kažkodėl visada į Rytų pusę – į tą, iš kurios pučia karo vėjai.

Bet yra ir kita grupė Seimo narių – ne mažiau, o gal net labiau pavojinga. Jų laikysena – apsimestinė, bet tuo pavojingesnė, nes klaidinanti. Jie vaizduoja patriotiškumą, kalba apie „susirūpinimą“, apie pavojų kalbai, šeimai, apie būtinybę išsaugoti tapatybę. Ir tai daro rimtu veidu, bet visas šis „susirūpinusio Seimo nario“ šou baigiasi, vos tik prireikia veiksmo.

Pavojinga laikysena

Ar teko girdėti, kad kuris nors Seimo narys būtų teikęs įstatymo pataisą/projektą, sustabdantį valstybinės kalbos devalvaciją viešojoje erdvėje ar švietime? Ar buvo mėginimų peržiūrėti ir keisti egzaminų vykdymo tvarką, sustiprinti valstybinės kalbos vartojimo priežiūrą, skirti realų finansavimą lietuvių kalbos skatinimui tautinių mažumų aplinkoje, organizuoti informacines kampanijas, kurios aiškintų lietuvių kalbos, kaip valstybės pamato, svarbą? Kiek tokių projektų pateikta ir kiek jų yra atmesta? Ar pabandė bent kuris Seimo narys inicijuoti tyrimą dėl galimo Konstitucijos pažeidimo?

Atsakymas visiems žinomas.

Šiandien Seimo nario „susirūpinimas ir apgailestavimas“ tėra tuščias fonas jo konstituciniam neveiklumui pridengti. Turėdami visus įrankius, pradedant nuo įstatymų projektų iki parlamentinės kontrolės svertų, visi be išimties Seimo nariai pasirenka komentatorių, geriausiu atveju – apžvalgininkų vaidmenį.

Dalis jų, labiau išsimokslinusių, leidžia knygeles, pristatydami save didžiais Tautos laisvės šaukliais. Dėl to Seimo salė virto apgailestavimų ir nerimo studija, kurioje kiekvienas politikas atlieka savo vienaveidę rolę, reikšdamas savo „susirūpinimą“ ir „apgailestavimą“.

Taip kuriamas klasikinis veidmainiškumo modelis, kai žodžiais reiškiamas susirūpinimas, o veiksmais užtikrinamas agresoriaus gyvybingumas. Vakarai „smerkia karą“ ir „palaiko Ukrainą“, „reiškia gilų susirūpinimą“, bet tuo pačiu metu pildo Kremliaus karo biudžetą, pirkdami naftą, dujas ir kitas žaliavas.

Tokia ciniška dvigubų standartų sistema, kurioje vertybės deklaruojamos, bet ne ginamos, veikia ir Lietuvoje: politikai kalba apie „lietuvių kalbos išsaugojimą“, bet realybėje leidžia ją tyliai ir sistemiškai naikinti. Jie neva gedi, neva susirūpinę dėl kalbos būklės, bet neinicijuoja jokių pokyčių, nebando priešintis sisteminei nutautinimo politikai. Tariamas rūpestis lietuvių kalba supakuojamas į tais pačiais žodžiais kartojamus „apgailestavimų“ ir „susirūpinimų“ kalbinius štampus, po kuriais tyliai ir be ceremonijų laidojama kalba, o kartu – ir valstybė. Ir tai liečia ne tik lietuvių kalbą.

Neseniai Seime nuskambėjo iniciatyva teikti įstatymo projektą, kuriuo buvo siūlyta metams atidėti partnerystės instituto įsigaliojimą. Toks žingsnis buvo reakcija į Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą, esą iš Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima. Siūlomu įstatymo projektu buvo mėginama ne panaikinti, o tik atitolinti KT doktrinos įgyvendinimą per teismų sprendimus.

Projektas skubiai išbrauktas iš Seimo darbotvarkės, remiantis Teisės departamento išvada, kad jis galimai prieštarauja… Konstitucijai. Ir ratas užsidarė.

Visi Seimo nariai puikiai žino: pagal reprezentatyvias apklausas net 71 proc. šalies gyventojų nepritaria KT išaiškinimui, esą iš Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras pripažinti šeima. Jie taip pat žino, kad pačioje Konstitucijoje nėra nė menkiausios užuominos apie teisinį tos pačios lyties asmenų „šeimų“ kūrimą. Akivaizdu, kad toks „išaiškinimas“, grindžiamas vadinamomis Konstitucijos dvasiomis, tėra KT savavališkas teisės aktų kūrimas, neturintis nieko bendra su Konstitucijos tekstu.

Juk KT jau seniai ne tik aiškina Konstituciją, bet faktiškai kuria naujas jos reikšmes, neretai – visiškai priešingas pirminiam tekstui ir Tautos valiai. Tačiau ar bent vienas Seimo narys inicijavo parlamentinį tyrimą dėl galimo KT piktnaudžiavimo konstitucijos interpretavimu? Ar bent vienas Tautos išrinktasis kėlė klausimą, ar KT savo išaiškinimais neperžengia jam nustatytos kompetencijos ribų?

Žinoma, kad ne. Tokia elgsena labai daug pasako apie tikrąją išrinktų politikų politinę valią. Šiandien tarp dalies politinės klasės ir vadinamųjų „pažangiųjų“ teisininkų vyrauja tylus sutarimas: Konstitucija turi būti perrašyta ne referendumu, o „išaiškinimu“.

Kyla klausimas, kodėl Lietuvoje taip galima daryti?

Atsakymas paprastas: daugeliui Seimo narių patogiau tylėti, nei stoti prieš sistemą, kurios dalimi jie patys nori būti. Jie puikiai perprato ciniško pseudovertybių teatro modelį, kuriame svarbiausia – suvaidinti rūpestį, bet vengti atsakomybės. Jie žino: be jų tylėjimo, be jų neveiklumo nebūtų įmanoma nei sisteminė lietuvių kalbos devalvacija, nei šeimos instituto ardymas.

„Susirūpinimas“ dėl prigimtinės šeimos ar „lietuvių kalbos saugojimu“ virto tuščiomis ritualinėmis frazėmis, tinkamomis minėjimams, „feisbukams“ ir priešrinkiminiams lozungams. Jais dangstoma realybė – beveik niekas nekovoja su sistema, kuri ardo tautos gyvybingumą ir visi tik ją imituoja.

Menas kalbėti per saugų atstumą

Būti drąsiu politiku reiškia ne kalbėti populistiškai, o veikti – inicijuoti parlamentinę kontrolę, kvestionuoti galios peržengimus, kviesti rinkėjus prie parlamento į protesto mitingus, reikalauti atskaitomybės net iš tų institucijų, kurios įpratusios būti neliečiamos.

Daug politikų kalba apie imigraciją, apie Konstitucijos iškraipymą, apie valstybinės kalbos nykimą. Bet jie kalba nedrąsiai, saugiai ir patogiai, kad niekas neįsižeistų, o svarbiausia – kad nekiltų atsakomybė. Iš esmės šiandien „susirūpinęs politikas“ tapo naujuoju naftos pirkėju iš Kremliaus – žodžiais palaiko, bet veiksmais maitina tą pačią sistemą, kuri naikina tautiškumą ir valstybingumą.

Paradoksalu, tačiau ar mums kada nors teko rimtai susimąstyti, kodėl tuo metu, kai sistemingai griaunama šeima, naikinama lietuvių kalba, trinama mūsų laisvės kovų istorinė atmintis, tebėra populiarūs tie politikai, kurie nebalsuoja už svetimų raidžių įtvirtinimą lietuvių kalboje ir už vienalyčių „šeimų“ įteisinimą ir pan.?

Ogi todėl, kad jie demonstruoja drąsą – apgailestauti… Jie tai daro labai rimtai ir oriu tonu. Suprask, tai pasipriešinimas. Ir šią jų „narsą“ derėtų laikyti vos ne disidentine veikla demokratinėje, laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje!

Bet jei rimtai – valstybinės lietuvių kalbos statusas yra Tautos išlikimo klausimas. Seimo nariai, matydami šią grėsmę, galėtų imtis realių veiksmų. Ne „liūdnai konstatuoti“, o veikti. Bet tam reikia ne tik žinių. Tam reikia valios, kurios Seime, deja, kol kas neatsirado.

Todėl visuomenei pirmiausia būtina išsivaduoti iš apgailestaujančių politikų įtakos, atsiriboti nuo jų bejėgiško „susirūpinimo“, kuriuo šie politikai maskuoja savo neveiklumą ir bailumą. Reikia nuplėšti nuo jų patogios veidmainystės šydą, nes vertybių negali apginti nei jų kalbos, nei gražios frazės.

Kita vertus, ryžtingam politiniam veiksmui būtina ne tik politinė valia, bet ir visuomeninis spaudimas, kurio, deja, nėra. Politikų neveikimą maitina piliečių abejingumas, kuriems daug svarbesni yra atostogų planai, kelionės ir išvykos prie jūros, nei valstybės ateitis ir jos likimas.

Visiškai priešingas visuomenės paveikslas yra Lenkijoje. Šiomis dienomis, pačiame atostogų sezono įkarštyje, kai, regis, visos tautos mintys turėtų būti prie Baltijos jūros, per 100 Lenkijos miestų buvo surengtos protesto demonstracijos prieš nelegalią imigraciją. Šimtai tūkstančių lenkų išėjo į gatves, gindami savo valstybę nuo neteisėtos imigracijos grėsmių – lenkai, priešingai negu lietuviai, atranda laiko pasirūpinti savo tėvynės reikalais.

Todėl šiandien tikrasis klausimas kyla ne vien apie apmaudaujančius Seimo narius, bet ir apie mus pačius: ar esame pasirengę ginti savo valstybę ne vien žodžiais? Gal esame pajėgūs tik rūpintis savo atostogomis ir kaimo sodybos reikalais?

Būtų gerai rasti atsakymą kuo greičiau. Nes galima netikėtai pabusti svetimoje šalyje, vis dar formaliai vadinamoje Lietuva, bet jau be lietuvių.

Autorius – humanitarinių mokslų daktaras, filosofijos ir logikos specialistas, dėstęs įvairiose šalies aukštosiose mokyklose (Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete), yra partijos „Nacionalinis susivienijimas“ narys ir asociacijos „Tautos forumas“ vadovas.