Praėjusią savaitę, po tarpinstitucinių ginčų, Vyriausybė nusprendė netaikyti prievolės ukrainiečiams mokėti lietuvių kalbą, kol jie turės laikinosios apsaugos statusą.
Institucijos tokį sprendimą vadina kompromisiniu, nes už Vyriausybės nutarimo projekto parengimą atsakinga Švietimo ministerija iš pradžių siūlė ilgesniam laikui pratęsti išimtį dėl lietuvių kalbos mokėjimo besidarbinantiems pabėgėliams, tačiau Teisingumo, Vidaus reikalų, Socialinių reikalų ir darbo bei Kultūros ministerijos, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Lietuvių kalbos draugija ir Valstybinė kalbos inspekcija tam prieštaravo.
Iki liepos 10 d. posėdžio Vyriausybė jau buvo padariusi dvi pertraukas svarstydama šį klausimą.
Pagal Vyriausybės sprendimą, reikalavimas įsidarbinant mokėti lietuvių kalbą ukrainiečiams negalios tol, kol jie turės laikinosios apsaugos statusą. Šis statusas dabar jiems suteiktas iki kitų metų kovo 4 dienos.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis BNS anksčiau yra sakęs, kad reikalavimo atidėjimas nėra visiškai pagrįstas. Jo teigimu, valstybės institucijos „turėtų susiimti“ ir sudaryti galimybes ukrainiečiams mokytis lietuvių kalbos ir išlaikyti kvalifikacinius reikalavimus.
„Dabartinis siūlymas – balansas tarp būtinybės ir realių galimybių. Vis dėlto turime susitelkti ir pasistengti padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso“, – sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis.
„Lietuvių kalbos mokėjimas – esminis veiksnys sėkmingam įsitraukimui į Lietuvos visuomenę. Atidėjimai nespartina šio proceso, nesudaro sąlygų lengviau įsitraukti į darbo rinką, gauti pilnavertes paslaugas“, – teigė kultūros ministras.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija iš pradžių siūlė, kad reikalavimas užsieniečiams nebūtų taikomas ketverius metus nuo laikinosios apsaugos Lietuvoje suteikimo. Vėliau norėjo nustatyti galutinį išimties galiojimo terminą – 2028 metų pabaigą, tačiau ir šios minties atsisakė po institucijų pastabų.
Migracijos departamento duomenimis, Lietuvoje gyvena daugiau kaip 75 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, iš jų apie 38 tūkst. dirba įvairiose srityse.
silpnaprociai nuolankus baudziauninkai ,nesupranta pagarbos savo valstybei ir tautos islikimui…
Gerai kad uzjaucia ir padeda Rutenams…
bet butina iskelti savo salygas :Lietuviu kalba privaloma !!!! ir jokiu cia kompromisu neturetu buti !
rutenai tik dekingi bus kad dar viena kalba ismoko…
tokia musu silpnavaliu valdzia….
>juras
Matote, jurai, dirbantys ukrainiečiai, kai karas pasibaigs, grįš atstatinėti savo sugriautą tėvynę. Mūsų verslininkai su komandomis už Europos Sąjungos tam skirtus pinigus vyks kartu su jais padėt atstayt Ukrainą. Taigi, rusiškai mokančių kalbėt ukrainiečių nedera “laužt” mokytis lietuvių kalbą, nes jiems, grįžus į savo tėvynę, ateityje jos mokėt nereikės. Paprasta logika, jurai.
„Tai yra absoliučiai nedovanotina ir neleistina“ – ekspertas išklojo, kas vyksta su rusakalbiais Vilniuje.2025-07-08 11:00 / šaltinis: tv3.lt / aut. Augustina Kizelytė Lietuvoje, anot specialisto, vis dar trūksta kryptingo lietuvių kalbos vartojimo skatinimo – ne tik tarp atvykėlių, bet ir tarp pačių lietuvių. Kai kurie teigia, kad rusų kalba neva kelia nerimą ir rodo pagarbos stoką priimančiai šaliai. Pavyzdžiui, žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo feisbuke pasisakė, kad rusų kalbos kiekis Lietuvoje yra nebetoleruojamas, o tam pritarė dauguma žmonių. tv3.lt/naujiena/lietuva/tai-yra-absoliuciai-nedovanotina-ir-neleistina-ekspertas-isklojo-kas-vyksta-su-rusakalbiais-vilniuje-n1434164?priority=1
Tie visi kasdieniai dalykai dėl kalbos yra svarbūs, bet dar svarbiau nuolatiniai – strateginio pobūdžio veiksniai. Tuo strateginiu lietuvybės ir jos kalbos graužėju yra Lietuvos bendrumo su Lenkija 1994 m. sutartis. Tačiau yra ne kitaip, o, kad platesnis baudžiauninkų ir jų renkamos valdžios ratas, šitai nesupranta. Lietuva tą sutartį vienašališkai galėjo ir privalėjo kaip valstybingumą graužiančią nutraikti dar 2009 metais ir būtų šventa, bet iki šiol to nepadarė. Tačiau per tuos 15 metų nesirado nė vienos “baudžiauninkės” partijos, kuri jos nutaukimo klausimą įsitrauktų į savo rinkiminę programą. Štai čia tą tautos ir valdžių kapitalinį baudžiaviškumą turime.
Nieko čia naujo. Juk dar kažkuris Radvila sakė, kad esame lietuviai, bet kalbėti turime lenkiškai. Baltų, o vėliau jau lietuvių nuolatinis slavėjimas turi, matyt, labai tokias priežastis, kurios tą procesą daro neišvengiamu.
Ir tai vyksta kažkaip tiesiog savaime. Jei gyvena kaimynystėje lietuviai ir slavai, tai lietuviai tuoj pat išmoks slaviškai ir su jais bendraus slaviškai, o vėliau jau ir tarpusavyje vis daugiau slaviškai. Bet slavai tikrai lietuviškai neišmoks. Taip ir slinko slavėjimas, užgriebdamas ir prarydamas vis daugiau baltų.
Kažkas toje lietuvių kalboje užkoduota ir tas kodas nesiderina su tuo aplinkos kodu, kuris atsirado jau, matyt, I m.e. tūkst. apie vidurį. O gal ir dar anksčiau.
Manau, kartias vyko ( ir vyksta) atvirkščias procesas. Štai generolas Vladas Putvinskis, rašytoja Julija Žemaitė, gamtininkas Tadas Ivanauskas, visuomenės viekėja Sofija Chodakauskaitė Smetonienė savo protėvių lietuvišką kalbą išmoko tik jaunystėje, vaikystėje kalbėjo kitomis kalbomis. 1897 m. anot Rusijos valdžios vykdyto surašymo, tik 9 proc. Kauno gyventojų lietuvių kalba buvo gimtoji, tačiau Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jau 1923 m. 59 proc. Kauno gyventojų lietuvių kalbą laikė savo gimtąja kalba.
Taip buvo trumpu laikotarpiu, kuris nepaneigia bendros tendencijos. Jei tris žingsnius eini atgal, po to vieną pirmyn, bet po to vėl kelis atgal, tai, bendrai paėmus, eini atgal.
Baltą spalvą sumaišius su pilka, balta tampa pilka, o pilka ir lieka pilka, nors ir šviesesnė.