Gegužės 1-ąją minima Gegutės diena – proga prisiminti vieną žinomiausių pavasario pranašų. Paprastoji gegutė (lot. Cuculus canorus) išsiskiria ne tik savo elgsena, bet ir lengvai atpažįstamu kukavimu, kurį žino ne vienas.
Šiemet pirmoji gegutė Lietuvoje buvo pastebėta vėliau negu pernai. Lietuvos ornitologų draugijos paukščių stebėtojai balandžio viduryje gegutės kukavimą girdėjo Šalčininkų ir Trakų rajonuose. Šiuo metu dauguma gegučių jau yra sugrįžusių ir galima girdėti visoje Lietuvoje, bet dėl atšalimo kukuoja neintensyviai.
Lietuvoje gegutė gana dažnas ir įprastas paukštis
Nors pasaulyje žinoma daug gegučių rūšių, Lietuvoje gyvena tik viena. Europoje – dvi.
Išvaizda primenanti paukštvanagį, gegutė pasižymi smailiais sparnais ir dryžuota uodega. Gegutės unikalios tuo, kad pačios savo jauniklių neaugina. Vietoj to jos deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus – dažniausiai žemės paviršiuje perinčių giesmininkų, nendrinukių ar krakšlių. Kiekviena gegutės patelė specializuojasi tam tikrai rūšiai, todėl jos kiaušiniai spalva ir dydžiu atitinka priimančiojo paukščio dėtį.
Prieš padėdama savo kiaušinį, gegutė atidžiai stebi lizdą, laukdama, kol šeimininkai trumpam paliks vietą. Patekę į svetimą lizdą, jos dažnai pašalina vieną šeimininko kiaušinį, kad šis nepastebėtų įsibrovėlės apgavystės. Jei perintis paukštis pastebi svetimą kiaušinį, jis gali apskritai apleisti lizdą.
Ne tik klasta, bet ir nauda
„Evoliucijos eigoje gegutės pasirinko tokį unikalų veisimosi būdą – jos nesuka savo lizdų, bet vis tiek geba išauginti palikuonis. Todėl jos vadinamos lizdiniais parazitais“, – pasakoja Liutauras Raudonikis, Lietuvos ornitologų draugijos vadovas. Anot jo, kukuoja tik patinai, o patelės skleidžia savitą garsą, primenantį juoką.
Vos išsiritęs, plikas gegužiukas išstumia kitus kiaušinius ar jauniklius, likdamas vienas. Jis sparčiai auga, tampa toks stambus, kad net „įtėviai“ kartais jo baidosi – mažieji giesmininkai jį maitina net užšokdami ant nugaros, kad pasiektų snapą.
Nepaisant apgaulingo elgesio, gegutės laikomos naudingais paukščiais, nes minta žalingais vabzdžiais – ypač plaukuotais vikšrais, kurių vengia dauguma kitų paukščių. Šiuose vikšruose esančios nuodingos medžiagos gegutei nepavojingos dėl stiprios imuninės sistemos.
Deja, Europoje fiksuojamas gegučių skaičiaus mažėjimas, kuris, kaip manoma, susijęs su bendru žvirblinių paukščių nykimu. Be jų, gegutės neturi galimybės auginti jauniklių, todėl jų išlikimas tiesiogiai priklauso nuo kitų rūšių.
Gegutė – nuo seniausių laikų mylimas paukštis. Gegutė skaičiuoja laiką. Pavyzdžiui, knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) lietuvių kelioniniame epe “Eglė žalčių karalienė” ji kukuoja net 372 variantais. Čia, pačiame ilgiausiame ir knygos 12 p. įdėtame variante pasakojama, kad Eglutė prie jūros, norėdama atsikratyti į jos marškinių rankovę įlindusiu žalčiu, prižada už jo tekėti. Bet, žalčiui atsiuntus piršlius (o jie nežinojo kaip atrodo Eglutė), tėvai vietoj dukters atidavė jiems baltą žąsį. Keliaujant su ja netrukus “IŠGIRDO žalčiai berže gegutę kukuoja: “Kukū kukū, kukū kukū, apgavo jus: vietoj marčios davė jums baltą žąsį, kukū, kukū!”. Žalčiai grįžta, pikti išmeta žąsį ir reikalauja marčios. Tėvai, senosios kaimynės patarti, duoda jiems baltą avį. Pakelėje gegutė vėl jiems kukuoja: “Kukū, kukū, prigavo jus: – vietoj marčios davė jums baltą avį”. Grįžta žalčiai šnypšdami ir vėl reikalauja marčios. Dabar davė jiems baltą karvę. Bet gegutės perspėti, vėl grįžta dar labiau įtūžę, gąsdindami sausra, tvanu, badu už duotojo žodžio negerbimą. Namiškiai Eglę apverkė, o gegutė pakelėje kukuoja: “Važiuokite, skubėkite, vedys (suprask, žaltys – aut. pastaba) martelės laukia!”. TAIGI, gegutė kiek įmanydama kukavimu savo delsė šimtus ir tūkstančius metų laiką tam, kad Eglė, nuvežta prie Viduržemio jūros pajūrio, sutiktų iš žalčio į žmogų pavirtusį ten jaunikaitį, perplauktų su juo į netolimą salą (Afrikos žemynas, – aut. pastaba), nukeliautų su juo į “požemį” anapus pusiaujo, pasiektų jaunikaičio rūmus, iškeltų ten vestuves ir, susilaukusi trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo ir vienos dukrelės Drebulės, paprašė žaltį grįžti namo su vaikais prie Baltijos jūros. VISKAS APIE TAI IR TAI, KAS PARĖJUS NAMO NUTIKO TOLIAU, galite pasiskaityti knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (Patogupirkti.lt). Tad, jautraus skaitymo tamstoms, kukuojant gegutėms šį gražų pavasarį Lietuvoje.