Gausėjantys gervių būriai gali imti retėti?

Pilkosios gervės daugelyje Vakarų Europos šalių yra beveik išnykusios. Lietuvoje praėjusio amžiaus antroje pusėje plačiai sausinant pelkes šiems paukščiams taip pat grėsė išnykimas. Šiandien jų populiacija atsikūrusi, tačiau gamtininkai atsipūsti neskuba.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos pilkosios gervės gyvena pelkėse, miškų raistuose. Jos itin jautrios trikdymui, ypač intensyviai ūkinei veikla. „Tarybiniais laikais dėl ūkininkavimo, melioracijos darbų Lietuvoje šių paukščių buvo labai sumažėję. 1960–1970 m. jų buvo telikę apie 150 porų. Laimei, gervės lengviau nei kiti nykstantys paukščiai prisitaikė prie pasikeitusios aplinkos ir persikėlė gyventi į šlapias, užmirkusias miškų vietoves“, – sako gamtos fotografas, „Žurnalo apie gamtą“ redaktorius Romualdas Barauskas.

Visoje Europoje nykstančioms augalų ir gyvūnų rūšims, unikalioms gamtinėms bendrijoms, buveinėms saugoti sukurtas „Natura 2000“ teritorijų tinklas. Mūsų šalyje išskirtos 9 paukščių apsaugai svarbios teritorijos, kuriose peri arba migracijų metu telkiasi pilkosios gervės.

Lietuvoje gervių pradėjo gausėti apie 1990 m. Prieš gerą dešimtmetį perėjo iki 1 200 porų. Pilkosios gervės paplitusios beveik visoje šalies teritorijoje, tačiau daugiausia jų aptinkama drėgnuose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos lapuotynuose. Rudeniop, prieš išskrisdami žiemoti, paukščiai telkiasi į būrius, tuomet didžiules jų santalkas galima išvysti Žuvinto, Tyrulių, Sulinkių, Novaraisčio pelkių apylinkėse.

Anksčiau gervės perėdavo pasislėpusios pelkynuose. Išnaikinus šlapias pievas, žemapelkes, paukščiai pasitraukė į šlapius miškus, į žmogaus užlietus durpynus, raistus, kur rado tinkamas gyventi ir veistis vietas. Tada jų gerokai padaugėjo, gervės tapo įprasti, visiems pažįstami paukščiai. Šiandien jų populiacija yra palyginti gausi, šį paukštį gali išgirsti ar pastebėti skrendantį ir kaimo, ir miesto gyventojai.

Pavasario pranašas

Gervė – labai gražus, plastiškas, jaudinantis žmogų paukštis, tačiau vis dar per menkai pažįstamas. Pasak R. Barausko, pavasario simboliu esame įpratę laikyti vieversį, pempę ar gandrą ir visai nepelnytai pamirštame gerves.

„Pastaraisiais dešimtmečiais gervės į gimtinę grįžta kartu su pirmaisiais lauko sparnuočiais, o už gandrą – kiek anksčiau. Gervės savo trimitais, tuoktuviniais ritualais žmonėms kelia kur kas daugiau emocijų nei kiti paukščiai. Sakyčiau, tai gervės į Lietuvą ant savo sparnų parneša pavasarį“, – teigia gamtininkas.

Kartais į Lietuvą gervės parplasnoja dar vasarį. Šiemet pirmosios pilkosios paukštės pasirodė kovo pradžioje. Anksčiausiai į gimtinę sugrįžta perėti pasirengę sparnuočiai, kurie ieško lizdui tinkamos vietos ir apie savo teritoriją garsiai paskelbia gentainiams.

Elgseną lemia ir gausumas

Nors Lietuva – žemdirbių kraštas, tačiau mūsų kraštovaizdis dar pakankamai palankus pilkosioms gervėms. Per šalį driekiasi ir šių paukščių paplitimo arealas, todėl jų populiacijos būklė gana nebloga. Vakarų Europos šalyse, tokiose kaip Vokietija, Danija, gervėms nebūtų kur perėti – nėra šlapių miškų, kraštovaizdis per daug sukultūrintas. Be to, šių paukščių mitybai reikia pievų, balų, kuriose būtų ir smulkių gyvūnų.

Įprasta manyti, kad gervė – labai atsargus, baikštus, taikus paukštis, nemėgstantis artimos savo gentainių kaimynystės. Tačiau prieš 6–7 metus pastebėta, kad šių sparnuočių elgesys labai pakito.

„Dažniausiai atstumas tarp perinčių gervių lizdų būna apie 1 km. 2005–2008 m., rengdami knygą apie gerves, galima sakyti, gyvenome greta šių sparnuočių. Labai nustebome aptikę jų lizdų vos 200–300 m atstumu“, – pasakojo Renatas Jakaitis.

Anot R. Barausko, ko gero, tuo metu gervių populiacija buvo pasiekusi tam tikrą piką, jų tankumas buvo labai didelis, todėl paukščiai nebe taip baidėsi žmonių, tapo ne tokie atsargūs, pakantesni kitų gervių kaimynystei, tačiau pasidarė ir ne tokie taikūs. Kai kuriems gamtos fotografams pirmą kartą teko būti netgi žiaurių konfliktų tarp gervių liudininkais.

„Prieš kurį laiką nustebau, išvydęs atkaklias dviejų patinų peštynes dėl patelės ir teritorijos. Buvo sunku patikėti, kad taip gali peštis gervės. Kova buvo itin žiauri ir truko gerą valandą su pertraukomis“, – prisiminė R. Jakaitis, šiuos paukščius stebintis daug metų. Pasak gamtininko, gervės viena kitą kapojo snapais, draskė kojomis. Vienai buvo nuplėštas geras gabalas odos nuo kojos, o kitai išmušta akis. Vėliau kurį laiką kova kasdien vis atsinaujindavo, kol galiausiai vienas patinas pasitraukė.

Padaugėjo dėčių po vieną kiaušinį

Paprastai gervės peri balandžio mėnesį, deda po du kiaušinius. Jaunikliai išsirita gegužės pradžioje. Perintys ir jauniklius auginantys paukščiai labai atsargūs, tylūs ir iš savo slėptuvių pasirodo tik rudenį.

„Pastaruoju metu dažnai girdžiu kalbant, kad gervių labai daug, kad jos pastebimos nuo pavasario iki rudens. Tačiau gegužę ar birželį rėkauja, laukuose vaikščioja ar atvirai skraido dažniausiai tik neperinčios gervės. Būtent jas ir mato žmonės. Jeigu tokių paukščių pastebima daug, tai taip pat ženklas, kad jų populiacija pasiekė piką“, – teigia R. Barauskas, nepraleidžiantis progos įamžinti šiuos paukščius fotoaparatu.

Kai populiacija pernelyg padidėja, atsiranda daug neperinčių paukščių, daugiau jų žūsta, aptinkama daugiau lizdų, kuriuose vietoj įprastų dviejų padedama tik po vieną kiaušinį. Pasak Antano Aleknonio, daugiausiai iš Lietuvos gamtininkų aptikusių gervių gūžtų, vienas kiaušinis šio paukščio lizde – didžiulė retenybė, tačiau pastaruoju metu per perėjimo laikotarpį tokių dėčių jis randąs po dvi tris. Iki šiol daugiau nei pusę amžiaus gerves stebintis gamtininkas per visą gyvenimą buvo aptikęs gal tik du lizdus, kuriuose buvo vienas kiaušinis.

Taigi nors šiandien gervių yra palyginti daug, tačiau manyti, kad joms niekas negresia – negalima. Gamtininkų teigimu, gausi gervių populiacija kurį laiką turėtų mažėti. „Neperintys paukščiai ilgai negyvens, jie nepaliks palikuonių ir gervių ims mažėti“, – prognozuoja R. Barauskas. Tačiau toks gausumo svyravimas, pasak jo, yra natūralus gamtos vyksmas.

Populiacijos augimui įtakos turėjo ir padažnėję kirtimai

Vakarų Europoje neperinčios ir labai retos gervės mūsų šalyje paplitusios gana tolygiai, ypač šlapiuose Vidurio Lietuvos miškuose, užmirkusiose bebrų patvenktose kirtavietėse, natūraliose paežerėse, kur bent mėnesį išsilaiko balos. Gervės peri tik tokiose vietose, kuriose lizdą gali susikrauti ant kupsto, pūpsinčio vandenyje. Kiek mažiau gervių Pietų Lietuvoje, kur sausi pušynai.

Be perėjimo vietos, gervėms labai svarbu, kad netoliese būtų gera maitinimosi vieta. Tam ypač tinkamos biržės. Jeigu miškas nekirstas ir jame nėra kur maitintis, tokioje vietoje šių paukščių nebus arba jie perės miško pakraščiuose, o maitintis skris į laukus ar labai toli.
R. Barausko teigimu, gervių gausėjimui įtakos turėjo ir padidėjusios kirtimų apimtys. Palyginti su tarybiniais laikais, dabar kirtimų 2–3 kartus daugiau, daug biržių, kur paukščiams geros sąlygos maitintis.

Didžiausios gervių santalkos – Sulinkiuose

Kur kas svarbesnės nei perėjimo vietovės Lietuvoje gervėms yra migruojančių paukščių sankaupų vietos. Pasibaigus perėjimo laikotarpiui sparnuočiai telkiasi į didelius būrius ir mėnesį du gyvena kartu, kol išskrenda. Laikosi pelkėtose vietovėse, kur gali ramiai nakvoti, kur jiems saugu, o maitinasi laukuose, kuriuose nuimamas derlius, plyti arimai.
Tokių vietovių yra nedaug, ypač Vakarų Europoje. Jos yra paskelbtos paukščių apsaugai svarbiomis teritorijos. Lietuvoje tūkstantiniai gervių būriai rudenį susitelkia Sulinkių durpyne, Tyrulių pelkėje, Žuvinte. Sulinkių durpyne susirenka apie pustrečio tūkstančio paukščių. Būta metų, kai čia susitelkdavo iki trijų tūkstančių paukščių. Tai didžiausia migruojančių gervių susitelkimo vieta visoje Lietuvoje.

Gausiomis šių paukščių santalkomis anksčiau garsėjo ir Novaraistis, tačiau pastaruoju metu čia gervių gretos gerokai apretėjo. Novaraistyje gervės visais laikais telkdavosi iš aplinkinių miškų. Čia jas traukdavo dideli dirbami laukai, besidriekiantys Vilkaviškio link. Paukščiai aplink Novaraistį ne tik rasdavo maisto, bet ir jausdavosi saugūs, nes didžiuliuose atviruose plotuose gerai matoma aplinka. Pastaraisiais metais Novaraistis labai užžėlė, gerokai sumažėjo atvirų vietų, pakilo vandens lygis ir vietovė tapo nepatraukli migruojančioms gervėms. Šiandien Novaraistis tvarkomas pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vykdomą projektą. Iki šių metų kovo apie 60 ha teritorijoje pašalinti krūmai ir menkavertė sumedėjusi augalija, iškirsti krūmai ir nendrės iš 30 ha ploto.
Žuvinte pernai buvo suskaičiuota du tūkstančiai migruojančių gervių. Tai rekordinis šioje vietovėje apsistojančių gervių skaičius. Šiems paukščiams Žuvintas patrauklus tapo atlikus saugomų teritorijų tvarkymo darbus, iškirtus salas. Be to, rudenį čia gervės turi kur maitintis – aplink daug dirbamų laukų.