KPD paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė baigtus paskutinius Klaipėdos dujų gamyklos pastatų komplekso antros dujų saugyklos pastato tvarkybos darbus. Kultūros paveldo pastatas, prieš tai buvęs labai blogos būklės, pasikeitė neatpažįstamai.
Toliau tęsiami tvarkomieji statybos darbai, kuriais pastatas pritaikomas varpų parodai. Projekto vystytojo Augustino Jankevičius teigimu, tai bus muzikos erdvė, kurioje lankytojai ne tik galės pasiklausyti varpų skambesio, bet ir iš arti pamatyti, net paliesti atnaujintus istorinius varpus.
Jau anksčiau sutvarkytame pirmajame dujų saugyklos pastate įrengta senovinių automobilių paroda.
Keliomis dalimis vykę antrosios dujų saugyklos pastato tvarkybos darbai vykdyti pagal UAB „Klaipėdos projektas“ (projekto vadovas Juozapas Tilvikas) parengtą tvarkybos darbų projektą „Dujų gamyklos pastatų komplekso, dujų saugyklos pastato (u.k.22196) Liepų g. 47, Klaipėda, tvarkybos darbų (atnaujinimo, remonto) projektas“.
Iš istorijos
Klaipėdos miesto valdyba, paremta vietinių korporacijų, 1861 metais nutarė statyti dujų įmonę. Projektą paruošė Karaliaučiaus dujų gamyklos direktorius J. Hartmanas. 1861 metų spalį dujų stotis pradėjo veikti.
Atidarymo metu Klaipėdos gatvėse pirmą kartą įsižiebė 386 dujiniai žibintai ir 1086 lempos privačiuose butuose. Sklypo kampe buvo pastatytas architektūriniu požiūriu įdomiausias raudonų plytų vieno aukšto, aštuonkampio plano dujų saugyklos statinys – gazholderis.
Augant dujų paklausai, iškilo būtinumas statyti papildomą dujų rezervuarą. Jo projektą paruošė Klaipėdos architektas statybininkas Mejeris. 1867 metais nauja dujų saugykla buvo baigta. Ji taip pat buvo aštuonkampio plano, išmūryta iš raudonų plytų, stogą užbaigė nedidelis bokštelis su smaile.
Didelis įmonės atnaujinimas įvyko 1892–1894 metais. Atnaujinimo projektą paruošė inžinierius Šaras (Schar). Antrasis, statytas 1867 metais, gazholderis buvo paaukštintas iki dviejų aukštų. Tokiu būdu 710 m³ talpos buvusį rezervuarą buvo galima pripildyti iki 1600 m³ talpos.
Po atnaujinimo stoties gaminamos gamybos kiekis ėmė sparčiai augti. Dujos pradėtos naudoti jau ne tik gatvių apšvietimui, bet ir miestiečių butuose maisto gaminimui, vonių patalpų ir vandens šildymui bei pramoniniams reikalams.
Paaukštintas gazholderis tapo stambiausiu šio komplekso, kurį sudarė 14 statinių, pastatu. Į buitį vis plačiau diegiamos dujos reikalavo vėl plėsti dujų gamyklos patalpas. 1897–1898 metais senąjį, 1861 metais statytą gazholderį nuo gatvės pusės dalinai pridengė naujas priestatas.
Šiame priestate buvo įruošta paroda ir pardavinėjami dujiniai prietaisai. Tokia paroda-pardavimas čia išliko ilgai, ji veikė dar XX a. pirmoje pusėje.
Dujų poreikiui augant, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo paruoštas įmonės atnaujinimo projektas. Iš teritorijos buvo pašalintas gyvenamas meistrų namas ir atlaisvinta vieta naujų krosnių statybai.
Po karo sutriko akmens anglies tiekimas, pakilo kainos, todėl pradėta naudoti malkas ir durpes, dalis įrenginių turėjo būti atnaujinti. 1923 m. įkurta „Klaipėdos miesto įmonių bendrovė“, kuriai vadovavo R. Vilkė (Wilke) iš Frankfurto.
1923 m. senasis dujų saugyklos pastatas buvo perstatytas į administracijos namus, kuriuose sutilpo įvairių įmonių, dujų, vandentiekio, kanalizacijos ir elektros stoties administracijos.
Dujų gamykla vėl buvo plečiama, statomi nauji ūkiniai pastatai. 4 deš. pradžioje dujų suvartojimas ėmė mažėti, gatvės pradėtos apšviesti elektra. Plėsti įmonę nebebuvo prasmės.
Tuo laikotarpiu įmonę sudarė 31 pastatas. Dujų gamyklos veikla nutrūko po Antrojo pasaulinio karo. 1946 m. į išlikusius pastatus buvo įkelti gyventojai.
1961 m. ruošiantis statyti Klaipėdos miesto viešąją pirtį, buvusios dujų įmonės pastatai buvo nugriauti iki pamatų. Pirmajame dujų saugyklos pastate buvo įrengti butai, žmonės ten gyveno iki 1981 metų.
