Metai bėga ir skaitliukas nesustodamas rikiuoja skaičius. K. Donelaičiui šiemet sukako 310 m. Mažosios Lietuvos (Tilžės) aktui – 106 metai. Šiomis progomis Vilniuje, Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje įvyko šių datų paminėjimai, buvo pagerbti Mažąją Lietuvą garsinę mokdlininkai, publicistai, fotografai.
Šia proga sveikinimo žodį ir diskusijose dalyvavo LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys. Pranešimus skaitė K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas, LŽS narys Vytautas Šilas.
Renginio metu buvo pristatytas leidinys „Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ 6 – asis tomas.
Renginyje dalyvavo mūsų garbusis veteranas, Tolminkiemio bažnyčios atstatytojas, peržengęs devintąją dešimtį – habiltuotas dr. Napaleonas Kitkauskas. Jie kartu atvyko su bičiuliu ir globėju Edmundu Kulikausku nenuilstamai besidominčiu istorijos temomis, prieš daugelį metų įkūrusiu „Pilies“ draugiją.
Renginį vedė LGGRTC muziejininkas Gaudentas Aukštikalnis.
Vertinimai propagandos fone
Įvyko improvizuota diskusija apie artėjančias sukaktis susijusias su Mažąja Lietuva, arba Rytų Prūsija- taip šis kraštas vadinamas tarptautinėje erdvėje.
Ryšium su tuo, kad 2025 metais bus pažymimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos 80-metis ir Prūsijos karalystės 500 m. sukaktys, taip pat – Potsdamo konferencija, šioms temoms turi pasiruošti ir Lietuvos respublikos institucijos.
Europos Sąjungos ir pasaulinėje erdvėje šios temos neabejotinai bus aptariamos, diskutuojamos ir atitinkamai bus panaudotos ideologinėje propagandinėje kovoje.
Rytų Prūsija (taip pavadinta žvelgiant iš Berlyno pusės), o iš Lietuvos – Simono Grunau (1470–1530) XVI a. pirmąkart pavadinta Mažoji Lietuva (Klein Littaw) šiame sukakčių ir diskusijų kontekste – užims svarbią vietą.
Sunki lietuvininkų padėtis gimtinėje
Mažoji Lietuva, prūsų genčių žemė – per šimtmečius patyrė germanų ir sovietų genocidą.
Vien tik pažiūrėkime į vėliausius laikus: 1937 m. lietuviški, baltiški vietovių pavadinimai buvo pakeisti vokiškais. O 1946 m. – rusiškais. Po karo Stalino nurodymu visi vietiniai gyventojai iškeldinti arba žuvo.
Prūsijos karalystės valdymo laikotarpiu, nors ir skatinamas palaikomas lietuvių kalbos mokymas, pamaldos bažnyčiose, leidiniai lietuvių kalba, kurie tarnavo veiksmingesniam krašto valdymui, tolesniam germanizavimui.
O lietuvininkai palyginus su atvykėliais zalcburgiečiais tebuvo antrarūšiai juodadarbiai, dirbo sunkiausius darbus. Pvz.: kasė kastuvais ir karučiais kanalus, melioravo pelkes (Gilijos kanalas. /dab. rus. Matrosovka, nemažiau alinantis projektas negu stalininis – BelomorKanal)
Renginyje buvo pateiktas pasiūlymas surengti mokslinę konferenciją šiomis temomis ir ypač pasitinkant Prūsijos karalystės 500 m. sukaktį.
Pokalbyje dalyvavęs habil. dr. akad. Domas Kaunas apgailestavo, kad per trumpą laiką nepavyks surengti argumentuotos solidžios konferencijos, nes tai reikia iš anksto ruošti, teikiant vertinimus: teigiamus, ar neigiamus būtina pagrįsti archyviniais dokumentais, o tam reikia laiko.
Dr. Arūnas Bubnys pažymėjo, kad Vrublevskių bibliotekoje yra daug istorinės medžiagos apie Mažąją Lietuvą, kurią atvežė dar pokaryje dirbusi Pakarklio vadovaujama komanda, jis paragino susirinkusius šia medžiaga susidomėti.
Galbūt, čia reikėtų nukreipti VU ar kitų universiteto diplomantus, aspirantus, su palaikymu ir globa, kad ateityje jie apsigintų disertacijas, aktyviai įsijungtų į paveldo išsaugojimą.
Renginyje uždavinys deramai paminėti istorines datas, ir įvertinti pasekmės mūsų visuomenei.
Bičiuliai, apdovanoti medaliais „Širdings brolau“.
Renginio metu tradiciškai buvo įteikti apdovanojimai K. Donelaičio medaliai „Širdings brolau“ (taip Donelaitis kreipdavosi laiškuose į savo bičiulį Jordaną) tiems, kas ne tik šiais metais ir per visą kraštotyros veiklą rezultatyviai padirbėjo.
K. Donelaičio draugija, Lietuvos rašytojų sąjunga ir L. Kultūros ministerija medaliais „Širdings brolau“ apdovanojo: kultūros tyrinėtoją, habilituotą humanitarinių mokslų daktarą, prof. Domą Kauną – už ilgamečius Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus, mokslinę bei visuomeninę veiklą, knygų ir kitų leidinių bei straipsnių rengimą ir paskelbimą, bendradarbiavimą, jaunosios kartos ugdymą;
Leidėją, žurnalistą, www.mazojilietuva.lt redaktorių Valentiną Juraitį – už ilgametį Mažosios Lietuvos paveldo puoselėjimą ir sklaidą, pažintinių knygų ir turistinių vadovų, Kristijono Donelaičio ir Storostų (Vydūno) giminių genealoginių medžių sudarymą, leidybą ir sklaidą;
Visuomenininką, lektorių Kazį Balicką – už ilgametį darbą Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijoje, aktyvų dalyvavimą rengiant kasmetes konferencijas – skaitymus ir jų atnaujinimą, išvykų į Karaliaučiaus kraštą bei talkų Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose rengimą.
Renginio metu veikė Valentino Juraičio fotoparoda „Lietuvininkų paveldas Karaliaučiaus krašte“.
Vaizdus palydi trumpi komentarai, apie vietoves ir asmenybes, kurios čia paliko pėdsaką. Daugelis šių lietuvininkų paveldo vertybių yra kritinės būklės, išlikę bažnyčių, pilių mūro sienos byloja apie buvusią jų ir didybę, ir kuklumą
Dauguma krašto bažnyčių statytos Septynerių metų karo (1756-1763) metu. Tos bažnyčios panašios į paprastus ūkinius pastatus. Karo nepritekliai vertė taupyti.
„Iš šių bažnyčių lietuvių kultūros istorijai svarbi – Valtarkiemio (Olchovatka) bažnyčia. Ir taip pat Gerviškėnų (Prioziorskoje), čia tarnavęs K. Donelaičio bičiulis kunigas Fridrichas Hohfeldas išsaugojo poeto „Metų“ dalį dingusio rankraščio kopiją.
Poemos originalo dalis dingo. Tik jo dėka turime visą „Metų“ poemą. Galima tik pasidžiaugti, kad vietinai rusų ūkininkai yra uždengę, prižiūri šių bažnyčių stogus ir tai apsaugioja jas nuo griuvimo, – sako Valentinas Juraitis.
– Yra sukaupta Karaliaučiaus, Nadruvos, Labguvos ir kitų vietų fotografijų. Perteikiant pasakojimą buvusiose lietuvininkų apgyvendintose vietovėse, kur nieko neišliko, deja, belieka apsiriboti abstrakčiais vaizdais, užrašais griuvėsių sienose“.
Parodos autorius – Valentinas Juraitis žurnalistas, kraštotyrininkas, baigęs studijas Vilniaus universitete, meno kūrėjo statusas jam suteiktas 2005 m.
Jis yra surengęs fotoparodų šalyje ir užsienyje, išleidęs autorines knygas: gidą „Karaliaučiaus kraštas“, fotoalbumus „Nadruva“, „Plikomis akimis“, „Aukštaitijos kaimai“ ir kt.
Jis yra sukūręs fotografijų serijas apie iškeldinamą Skarulių kaimą Jonavos rajone, apie Sūduvos Gurbšilio vietovės žmonių kasdieninius rūpesčius. Žinomas kaip industrinių peizažų autorius apie ekologijos problemas bylojančius skaudulius.
V. Juraičio darbų yra įsigiję Europos muziejai ir privačios kolekcijos, taip pat saugomi Lietuvos muziejų rinkiniuose.
