Etninės kultūros puoselėtoja, garsintoja ir švietėja Marija Liugienė turi archyve išsaugojusi Jono Basanavičiaus fotografiją dar nuo tų laikų, kai artėjant jo gimtadieniui rengė „Basanavičiaus vakarus“, kuriuose būdavo pristatoma tautos patriarcho surinkta tautosaka.
Lapkričio 23 d., minėdami Jono Basanavičiaus gimimo dieną, Mariją Liugienę kalbiname jau kaip jo vardo nacionalinės premijos laimėtoją. Jos dėka apie šiaudinius sodus sužinojo visas pasaulis, šiems tapus UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo dalimi.
– Kaip sutikote žinią, kad Jums paskirta šiųmetė Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija?
– Na, žinia buvo šiek tiek laukta, bet kartu ir netikėta: buvau viena iš keturių rimtų pretendentų. Tai buvo trečias bandymas, pirmą kartą mano kandidatūrą šiai premijai siūlė Vilniaus etninės kultūros centro, kuriame pradirbau beveik 30 metų, direktorė Milda Ričkutė.
Man tai atrodė visiškai netikra, bet Milda manimi labai tikėjo ir drąsino. Tas jos tikėjimas mane palaikė ir šiemet, kai Lietuvių etninės kultūros draugijos paraginta ėmiausi kruopščiai rengti reikalingus dokumentus.
Aišku, kad tą rytą, kai iš Kultūros ministerijos paskambino Irena Kezienė ir pasveikino su premijos gavimu, pradžioje nepatikėjau, po to nudžiugau, dar vėliau apsiverkiau džiaugsmo ašaromis, pasidalinau ta naujiena su vyru, o po to puoliau skambinti savo genčiai, kuri ne tokia ir maža: dvi dukros, du sūnūs, dvi marčios, du žentai ir 11 anūkų – iš viso 21!
– Ar Jums kuo nors artima ši asmenybė – tautos patriarchas Jonas Basanavičius?
– Jonas Basanavičius man visą laiką buvo didelės pagarbos vertas Lietuvos didžiavyris. Turiu jo nuotrauką, išlikusią archyve dar nuo tų laikų, kai artėjant jo gimtadieniui rengiau „Basanavičiaus vakarus“.
Buvo kviečiami folkloro ansambliai ir pavieniai atlikėjai, kurie pristatydavo Jono Basanavičiaus surinktą tautosaką – pasakas, dainas, sakmes ir kt. Pasirinkti buvo iš ko, jo palikimą sudaro apie 7000 pasakų, sakmių, padavimų, dainų, raudų, mįslių, tikėjimų ir kitokios tautosakos.
Tautosakos rinkimas, paskelbimas ir tyrinėjimas buvo, mano manymu, labai reikšmingas jo veiklos baras. Dalis Jono Basanavičiaus sumanymu surinktos tautosakos buvo jo paties išleista, kita dalis tekstų beveik šimtmetį išgulėjo rankraščiuose, kol žymių tautosakininkų Leonardo Saukos ir Kosto Aleksyno pastangomis buvo sudaryta ir išleista 15 tomų „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka“.
Algirdas Julius Greimas laikė Basanavičių vieninteliu lietuvių antropologu. Be to, Basanavičius man, kaip ir visai Lietuvai, brangus ir kaip tautinio atgimimo lyderis.
Jis pagrįstai vadinamas tautos patriarchu. Ko vertas vien šis sakinys, iškaltas ant paminklo postamento Vilniuje: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras.“ Tai žodžiai iš pirmojo Jono Basanavičiaus leisto „Aušros“ numerio pratarmės.
– Šiuo garbingu apdovanojimu esate įvertinta už išskirtinę ilgametę veiklą etninės kultūros srityje ir šiaudinių sodų papročio atgaivinimą, puoselėjimą ir tarptautinį pripažinimą. Kada, kaip ir kodėl susidomėjote šiaudiniais sodais? Kas lėmė meilę ir atsidavimą šiam papročiui?
– Sodai yra vieni iš įspūdingiausių ir paslaptingiausių mūsų tautinių dirbinių. Ir juos mūsų protėviai kūrė ne vien dėl estetikos, kaip papuošimą ar kokią namų puošmeną.
Tai rodo jų ypatingas vaidmuo mūsų papročiuose. Tam tikri apeiginiai veiksmai, susiję su sodu, iškilminga jo paskirtis, itin savitas, sudėtingas dizainas rodo, kad jis yra tam tikras, sakralus, netgi magiškas dirbinys.
Sodas įprasmino tobulo pasaulio sukūrimo sumanymą ir siejosi su dangaus sodu – rojumi, jis yra tvarkingos Visatos modelis, kuriame susikerta žemės ir dangaus sferos, praeitis, dabartis ir ateitis. Iš to tobulumo ilgesio ir atsirado šitie dirbiniai valstiečio pirkioje, sodas juk – ne dvarų reliktas. Sodo kūrimo tradicija parodo aukštą protėvių suvokimą ir dvasines galias.
Susidomėjau sodais tada, kai prieš gerus keturiasdešimt metų pirmą kartą juos išvydau Mančiagiryje pas Malviną Česnulienę. Auksu švytėjo tos tamsios, žemos, su mažais langeliais trobelės lubos nuo besisukančių sodų, paukštelių, angelėlių, saulučių, žvaigždučių.
Užburiantis, tiesiog sukrečiantis vaizdas! Vėliau, pradėjus dirbti Vilniaus etninės kultūros centre, atsirado galimybė rengti užsiėmimus, parodas, stovyklas, šventes, leisti knygas, kurti filmus ir kitaip skleisti žinią apie sodus.
– Kuo apskritai ypatingi šiaudiniai sodai, kaip jie susiję su žmogaus gyvenimu?
– Sodas paprastai buvo kabinamas virš stalo, prie kurio susėsdavo šeima tris kartus per dieną. Kiekvieną kartą šeimai susėdus valgyti vykdavo kone apeiga – prasidėdavo taip rimtai, su žegnone, su padėka tam, iš kurio rankų gaunamos visos gėrybės, su didžiausia pagarba imant motinos keptą duoną iš tėvo raikančių rankų.
Kiek daug šiuose veiksmuose apeiginio, švento dėmens. Ir visa ta, sakyčiau, misterija vykdavo po sodu, kuris tarsi pratęsdavo tą šventą erdvę, kreipdavo akis į aukštesnius dalykus.
Sodas, lydėjęs žmogų per visą jo gyvenimą, buvo rišamas didžiosioms kalendorinėms šventėms – Kalėdoms, Velykoms, taip pat ir asmeninėms – krikštynoms, vestuvėms.
Ne ką mažiau pagarbos nei pats grūdas ar sodas pelnydavo šiaudai. Į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamą gyvybės simbolį, nes jis išsūpuoja, subrandina grūdą, kurį pasėjus jis sudygsta – prasideda naujas gyvenimo ratas. Kitąmet jis pakyla iš žemės, kurioje palaidoti mūsų protėviai, išauga naujas daigas, kuris maitina žmones.
Taip šiaudas jungia požemį ir dangų. Šiaudas buvo plačiai naudotas lietuvio buityje ir būtyje. Seniau žmogus gimdavo ir mirdavo ant šiaudų – jais būdavo iškimšti čiužiniai. Ką tik gimusį naujagimį guldydavo ant paskleistų šiaudų. Kūčių vakarienė ir jos burtai taip pat neapsieidavo be šiaudų.
– Ar pastaruoju metu pastebite didesnį susidomėjimą šiaudiniais sodais?
– Kai 2023 metų pabaigoje sodų rišimo paprotys buvo įtrauktas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, šis įvykis itin paskatino susidomėjimą šiaudiniais sodais, žinomumas apie šį tautodailės meną gerokai išaugo.
Didžiuojamės savo aukso fondu – gerai žinomomis rišėjomis Brone Griciene, Vida Sniečkuviene, Zita Kumpeliene, Vitene Repšiene ir kitomis. Vyresnių rišėjų bendruomenę nuolat papildo ateinantys jauni, kūrybingi žmonės, pavyzdžiui, vilnietis Raimundas Rotkevičius ar šiaulietė Raimonda Kiminaitė.
Jie skatina vyresniąją rišėjų kartą tobulėti. Šiandien rengiama labai daug sodų parodų, mokymų, leidžiami rinkiniai su aprašymais, kaip susirišti nedidelį sodą ar žaisliuką, pateikiama medžiagos ir priemonės. Beje, tokį pirmą rinkinuką ir išleidome man dirbant Vilniaus etninės kultūros centre.
– Subūrėte asociaciją „Dangaus sodai“, gal galite plačiau pristatyti jos veiklą, tikslus?
– Asociacija „Dangaus sodai“, įkurta 2020 m. birželį, yra ne pelno siekianti organizacija, kuri vienija jau daugiau nei 70 sodų rišėjų. Ši asociacija skatina šiaudinių sodų, kaip vienos iš Lietuvos paprotinės liaudies dailės rūšių, išsaugojimą, puoselėjimą ir dalijimąsi patirtimi.
„Dangaus sodai“ taip pat jungia Lietuvoje veikiančias organizacijas ir fizinius asmenis, susijusius su šiaudinių sodų papročio palaikymu, atstovauja asociacijos narių viešiesiems interesams rengiant kultūrinius renginius bei puoselėjant bendradarbiavimo papročius, garsina lietuvių liaudies kultūrą bei papročius, skatina tarptautinį bendradarbiavimą amatų ir verslumo ugdymo srityse, o, svarbiausia, buria ir vienija šiaudinių sodų rišėjus.
Asociacija „Dangaus sodai“ buvo viena iš sumanytojų ir ženkliai prisidėjo prie šiaudinių sodų papročio įtraukimo į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
– Kas labiausiai džiugina Jūsų veikloje, kas suteikia didžiausią prasmę?
– Didžiausią džiaugsmą man teikia ir savo darbo prasmę matau tada, kai praeityje tautos sukurtos ir iki šių dienų išlikusios etninės kultūros vertybės randa atgarsį šios dienos gyvenime, padeda išlaikyti tautinį tapatumą ir savimonę.
Kaip džiugu, kad atgyja tarmės, kaip miela girdėti ir matyti Dėdienytės ir Agotėlės aukštaitiškus mintijimus, Roko Kašėtos Dzūkodeliką, Lauritos Peleniūtės, Sauliaus Petreikio žemaitišką dainavimą ar Deimanto Narkevičiaus filmą „Čiulbanti siela“.
Džiugina, kai profesionalūs menininkai savo kūryboje remiasi liaudies meno principais, juos naujoviškai interpretuodami. Tradicijos ir naujoviškumas kartu formuoja unikalų Lietuvos kultūrinį tapatumą.
Džiugina vis dažnesnės, vis įdomesnės sodų parodos, apskritai sakant, augantis sodų papročio klestėjimas. Tikiu, kad sodas taps vienu pagrindinių Lietuvos identiteto atpažinimo simbolių.
Šiuolaikiniam pasauliui labai trūksta harmonijos ir pusiausvyros. Per nuolatinį skubėjimą žmonės praranda gyvenimo pojūtį. Manyčiau, kad, jei sodas kabotų kiekvienuose namuose, mokyklų klasėse, ligonių palatose, kalėjimų kamerose, valdžios įstaigose, gal tuomet mūsų gyvenimuose atsirastų daugiau pusiausvyros ir harmonijos.
Gal tai ir yra sodų misija dabarčiai, protėvių pagalba šiuolaikiniam žmogui, mus palaikanti ranka. Jis ramiai kabo ir lėtai sukasi, skleisdamas savo palaiminimus.
Bet turiu dar vieną sumanymą, kurią brandinu seniai, tik nežinau, ar spėsiu ją įgyvendinti. Svajoju, kad Lietuvoje būtų įkurtas Sodų muziejus specialiai tam suprojektuotame pastate, galbūt piramidės formos.
Tas muziejus turėtų būti vaizdingame gamtos kampelyje, ant upės ar ežero aukšto kranto, kad dieną į jį plūstų žmonės iš viso pasaulio tolimiausių kraštų, o naktį per stiklo lubas ir langus į sodus žvelgtų dangaus šviesuliai. Juk greičiausiai į juos žiūrėdami mūsų protėviai ir pradėjo rišti sodus. Amžinas dėkingumas Jiems!
