Lapkričio 12 d., antradienį, 9.30 val. Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) bus atverta Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta fotografijų paroda, skirta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato deputatui ir Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, advokato Kazimiero Motiekos 95-osioms gimimo metinėms paminėti.
Dėl reikšmingo indėlio atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, bendražygių vertinto Kazimiero darbštumo ir gebėjimų, tvirtos valios ir ryžto, drąsos sakyti tiesą ir konstruktyvaus politinio rezultato siekimo Kazimieras Motieka laikomas viena iš labiausiai nusipelniusių istorinių asmenybių dabartinėje Lietuvoje.
Paroda parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubu. Parodą atvers Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Žiemelis.
Po parodos pristatymo 10 val. signataro Kazimiero Motiekos atminimas bus paminėtas Seimo posėdyje. Paroda rodoma lapkričio 11–29 d.
Kazimieras Motieka – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto absolventas. 1954–1961 metais jis dirbo Lietuvos SSR prokuratūroje, 1961–1990 metais – Lietuvos advokatūroje. Išgarsėjo, kai 1961–1962 m. teisme gynė kunigą Bronislovą Burneikį ano meto rezonansinėje byloje dėl Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčios statybų.
Už principingą laikyseną tą kartą advokatas K. Motieka buvo pašalintas iš komunistų partijos, laikinai neteko darbo.
Atgimimo metais Kazimieras Motieka anksti įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą.
1988 m. birželio 29 d. Vilniaus pirmojoje juridinėje konsultacijoje įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio teisinę rėmimo grupę, 1988 m. rugsėjo 15 d. tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus tarybos nariu.
Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime jis išrinktas į Sąjūdžio Seimo tarybą ir buvo vienintelis teisininkas joje.
1989 m. buvo išrinktas į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą ir Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimą delegatu nuo Lietuvos.
1989 m. gruodžio 22 d. suvažiavime pasakyta drąsi Kazimiero Motiekos kalba, kuria reikalaujama nepriklausomybės Lietuvai, sukrėtė visą suvažiavimą.
1990–1992 m. Kazimieras Motieka atsidėjo profesionalaus politiko, parlamentaro karjerai.
1990 m. vasario 24 d. vykusiuose pirmuosiuose laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą K. Motieka buvo išrinktas Raseinių rinkimų apygardoje Nr. 84. 1990 m. kovo 11 d. jis balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą.
1990 m. kovo 11-ąją, būdamas 60 metų amžiaus, jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotoju, tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu.
Apie pasirinktą parlamentaro darbą Kazimieras Motieka yra sakęs: „Aukščiausiosios Tarybos nariu tapau laimėjęs rinkimus. O apskritai pasukti į politiką mane paskatino laisvės siekis, noras, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe. Kitokių tikslų neturėjau. Supratau, kad yra tribūna ir galimybė ja pasinaudoti. Tai ir buvo pagrindinis dalykas, kodėl sutikau kandidatuoti rinkimuose. Galvojau: „Kiek čia galima tylėti? Reikia kalbėti ir tai daryti kuo atviriau.“
1993 m. Kazimieras Motieka grįžo prie profesinės veiklos – advokato darbo, įkūrė ir vadovavo privačiai advokatų kontorai. Kazimiero Motiekos profesinė advokato darbo patirtis ir autoritetas tarp kolegų lėmė, kad 1999 m. gegužės 21 d. jis buvo išrinktas Lietuvos advokatų tarybos pirmininku.
Šias svarbias pareigas jis ėjo 1999–2002 metais. Nuo 2003 m. – advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ vyresnysis partneris.
Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta paroda vaizdiniu pasakojimu pristato Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Kazimiero Motiekos gyvenimo kelią; jo giminės ir šeimos istoriją; teisės studijas Vilniaus universitete; profesinę advokato veiklą; Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir parlamentinio darbo Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje metus; reikšmingas visuomenines pareigas Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete; vadovavimą Vilniaus universiteto tarybai ir kita.
Parodoje rodomos nuotraukos yra saugomos Advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ archyve; Lietuvos centriniame valstybės archyve; Lietuvos ypatingajame archyve; Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve; Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje; Lietuvos Respublikos Seimo archyve; Lietuvos valstybės naujajame archyve; Antano Buračo; Kazimiero Motiekos; Justo Vinco Paleckio asmeniniuose archyvuose.
Daugelis šių nuotraukų rodomos pirmą kartą.
Nuotraukų autoriai: Džoja Gunda Barysaitė; Romualdas Damulis; Larisa Dmuchovskaja; Vytautas Gutauskas; Vladimiras Gulevičius; Čipas Hiresas; Vilius Jasinevičius; Jonas Juknevičius; Aleksandras Juozapaitis; Romualdas Jurgaitis; Viktoras Kapočius; Juozas Kazlauskas; Paulius Lileikis; Gintaras Mačiulis; Valdas Malinauskas; Vidas Naujikas; Albertas Petronis; Andrius Petrulevičius; Domantas Pipas; V. Puškinas; Olga Posaškova; Algirdas Sabaliauskas; Kęstutis Svėrys; Gediminas Talutis; Lina Žilytė; Algimantas Žižiūnas.
Į TSKP du kartus įstojo Motieka, matyt labai jam ten patiko, o okupacijos metais (Antano Sniečkaus valdymo laiku) dirbo LTSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytoju, Tardymo skyriaus viršininku. Nejaučiu simpatijos tokiems žmonėms..
Išeina, kad pats – už Lietuvą be lietuvių, nes tas vietas būtų užėmę iš Rusijos atsiųsti kadrai. Tas pats ir dėl stojimo į partiją. Nesant partijoje negalėjai užimti jokių vadovaujančių pareigų. Žodžiu, nesusivoki buvusiame sovietiniame gyvenime arba esi už Suslovo kurtą Lietuvą be lietuvių.
Gerai, kad protingi lietuviai, latviai, kiti……stojo į Lenino partiją. Susirinkimuose kalbėjo tarybiškai, gi elgėsi ir mąstė tautiškai.Priešingu atveju nebūtų padarę didžiojo sabotažo—-nebūtų atskyrę LKP nuo TSKP.
Tikrieji bolševikai išryškėjo su Jedinstvo/Vienybė/Jiednošč .
Prieš ~110 metų juk beveik visi mūsų vadovai, karininkai buvo baigę rusiškas mokyklas; kai kurie priklausė imperijos partijoms—–bet paskui parodė špygas Peterburgui. Kūrė Lietuvą iš naujo.
Pažymime svarbų dalyką: inžinieriniams techniniams darbuotojams (ITD), turintiems aukštąjį arba spec. vidurinį išsilavinimą, stojimo į partiją reikale “maskvietiškai” buvo daromos kliūtys santykiu 1:3. Tai yra, jei priimami kokie 2 “proletarai”, tai tik tada buvo leidžiama priimti į partiją kokį 1 inžinierių ar ekonomistą. Išsisukinėta įvairiai. Pavyzdžiui, perspektyvūs vyrukai būdavo pervedami dirbti šaltkalviais, merginos, pavyzdžiui, brigadininkėmis kur siuvimo ar avalynės cechuose bei pan. Tuomet pavirsti “proletaru” ir jau gali būti priimtas į Lenino partiją – susirinkimuose kalbi tarybiškai, bet mąstai tautiškai. Taip kad teisus esate, gerb. Kažin, “įkarštį” kiek prigesindamas ne mažiau gerbiamam Tomui Jakučiui. O Šnipas – irgi tautietis. Būkime draugiški.
Šnekat kaip stribai, baisiuosi jūsų kalbomis.
Kam tada paaiškinkit Baudžiamąjame Kodekse 120-as straipsnis? Apie kolaboravimą.