Į namus įsiveržė ankstų rytą, atstatė šautuvus ir įsakė visai šeimai skubiai susiruošti tolimai kelionei. Po kelių valandų įgrūdo į gyvulinį vagoną ir traukinys nudunksėjo į Sibirą – į šaltį, badą ir katorgą. O žemė, pastatai bei viskas, ką spėjo užgyventi, buvo atimta.
Tokia lemtis prieš kelias dešimtis metų teko tūkstančiams Lietuvos šeimų, tarp jų ir Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaimo gyventojams Zigmui ir Apolonijai Petrėčiams. Tai apie juos šis pasakojimas.
Svarbiausias Vaitiekūnų namas
Mes, Vaitiekūnų kaimo vaikai, kiną anuomet rinkdavomės žiūrėti šio kaimo pakraštyje dunksančiame dideliame geltoname name. Kainavo tas malonumas 20 kapeikų. Prigužėdavo mūsų pilna „salė“ – didžiausias to namo kambarys, už sienos dūgzdavo kino projektorius, pro kvadratinį langiuką nutįsdavo šviesos pluoštas, rodantis kiną.
Kai filmas nutrūkdavo, o tai atsitikdavo neretai, stodavo tamsa, už langiuko keikdavosi kino mechanikas ir mums būdavo juoko. Prunkšdavome negarsiai, kad mechanikas seanso nenutrauktų.
Kai dar paaugome, į tą namą eidavome šokti, nes buvome nebe beveidžiai vaikai, o – jau vaikinai ir merginos. Apie vaikinus nežinau, o tarp merginų būdavo oi kokių gražių ir vylingų. Neveltui visos mano anais laikais žinotos Vaitiekūnų panelės seniausiai yra ištekėję ir jau anūkus popina.
Daug kam šitie šokiai padovanojo pirmųjų šypsenų, prisiglaudimų ir pažadų. Jau vien todėl mums tai buvo svarbiausias Vaitiekūnų namas. Visai ne koks sandėlis, ferma ar kolūkio kontora, kaip joje sėdintys ponai gal manė.
Kartais numindavome į šokius kaimyniniuose Kairėnuose, Ažytėnuose ar net Grinkiškyje ir Vosiliškyje, bet gražiausios panelės būdavo savos.
Pavasariais greta to namo skambėdavo beržiukais apkaišytos gegužinės, o kokios Joninės Šušvės lankoje netoliese vykdavo! Dabar jos po vandeniu, dabartinės Vaitiekūnų šventės būna parkelyje prie Tarailio upelio. Aišku, geriau negu nieko.
O dar tame įžymiajame name – greta kino mechaniko kambariuko – buvo biblioteka, kur galėjai gauti knygų ir jas atsivertęs atsidurti neregėtuose kraštuose ir patirti baisiausių nuotykių. Net Mėnulio šviesoje skaitydavau, juk žibalą žibalinėje lempoje reikėdavo taupyti.
Kitapus šokių salės buvo pradinė mokykla, kur mokėsi Vaitiekūnų pypliai. Žinoma, mes į juos dėmesio nekreipdavom, betgi ir jiems tas geltonas namas buvo svarbus.
Erdvaus jo kiemo pakraštyje stūksojo didelis svirnas, tolėliau – dar didesnis klojimas ir (ano meto akimis) didžiulis tvartas.
O prie jo glaudėsi mažulytė grytelė ir joje gyveno – tarsi kokie pasakų personažai – senelis ir senelė. Mūsų, vaikų, akimis.
Kai buvome maži, nelabai rūpėjo, kas tie seneliai; tik vėliau sužinojome – tėvai papasakojo ir liepė garsiai apie tai nekalbėti – jog tai Zigmas Petrėtis ir Apolonija Petrėtienė ir jog jie šio didelio ūkio – geltono namo, svirno, klojimo, tvarto ir erdvių laukų aplink savininkai!
Tremtinių neatsiprašinėdavo
Rusiškieji trėmimai vaitiekūniškių Petrėčių, Daukšų, Kranauskų, kaimyniniame Pyplių kaime gyvenusių Mėžinių šeimas užgriuvo 1948 metų pavasarį. Kaip ir tūkstančius kitų šeimų visoje Lietuvoje. Pagrindinė šių žmonių „kaltė“ – esą turėjo per daug žemės, buvo, rusų valdžios akimis žiūrint, perdaug turtingi. Buožės, kaip tada sakyta (Petrėčiai turėjo 42 ha).
Todėl ir ištrėmė į Rusijos Krasnojarsko kraštą visą jų šeimą: Zigmą Petrėtį (62 metų), jo žmoną Apoloniją Pranaitytę-Petrėtienę (48), vaikus Oną (18), Joną (15) ir Eleną (6). Kartu ir jų globojamą senutę giminaitę Uršulę Švėgždaitę (83).
Tremtyje jiems, išskyrus Uršulę, išgyventi pavyko ir Petrėčiai 1958 metais sugrįžo į Vaitiekūnus, tačiau valdžia atsisakė sugrąžinti jiems jų turtą. Daug tremtinių tokiais atvejais nusivylę išvyko gyventi kitur ar net grįžo į Sibirą, tačiau Petrėčiai tėviškės nepaliko – įsikūrė minėtame namelyje prie buvusio jų tvarto. Tas namelis buvo suręstas pieno bidonams ir kitiems reikmenims sudėti. Čia ir susispaudė penkių asmenų šeima.
Tik praėjus dar beveik dviems dešimtmečiams, kai „Spindulio“ kolūkyje buvo pastatyta nauja pradinė mokykla ir administracinis kolūkio pastatas, kuriame buvo patalpos ir kultūros namams, – tik tuomet Petrėčiams buvo leista apsigyventi savo didžiajame gyvenamajame name. Ir tai ne veltui – jie turėjo už tai sumokėti kolūkiui.
Ir niekas neatsiprašė. Nei kolūkio pirmininkas, nei rajono viršininkai. Tremtinių tais laikais neatsiprašinėta, jie tada valdžiai buvo tarsi šuniui penkta koja. Ne tik jai, bet ir juos įskundusiems, po ištrėmimo likusį tremtinių turtą išsidalinusiems žmonėms.
O laikas ėjo. Praėjus 17 metų nuo grįžimo iš tremties, 1975-aisiais, Zigmas Petrėtis mirė. Jam tada buvo 89 metai. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir pasikeitusio valdžios požiūrio į tremtinius jis nespėjo sulaukti, nuoskaudą nusinešė į kapus.
Jo žmona Apolonija Pranaitytė-Petrėtienė (g. 1900) mirė 1994 metų lapkritį. Lietuva tada jau buvo laisva ir kaip tik pradėjo grąžinti žemes buvusiems jų savininkams. Kaip sekėsi atgauti savo žemę A. Petrėtienei ir jos vaikams, netrukus sužinosime.
Vyriausioji Petrėčių duktė Ona Petrėtytė (g. 1930) po tremties daug metų dirbo „Spindulio“ kolūkyje karvių melžėja, prižiūrėjo tėvų namus. Kai sveikata pablogėjo, įsikūrė pas savo seserį Eleną Petrėtytę-Šulskienę.
Juolab kad pastaroji jau gyveno viena – jos vyras Pranas Šulskis mirė 2013 metais, o judviejų vaikai Dalia ir Arvydas jau buvo suaugę ir sukūrę savo šeimas. 2023 metų pavasarį nebeliko ir Onos Petrėtytės.
Onos ir Elenos brolis Jonas Petrėtis (g. 1933) grįžęs iš tremties daug metų buvo kalvis „Spindulio“ kolūkio mechanizacijos dirbtuvėse. Aš per mokyklines vasaros atostogas dirbau kombainininko Sotaro Mėžinio padėjėju, tad matydavau, kaip kūju mosuoja Jonas Petrėtis; man tada atrodė, jog kalvis – nepaprastai stiprus žmogus.
Tai dabar žinau, jog tame darbe reikia ne tiek jėgos, kiek rankų miklumo ir kūrybiškumo, o anuomet kalvis atrodė stipruolis. J. Petrėtis Anapilin išėjo 2014 metais. Visi Vaitiekūnų Petrėčiai palaidoti Vosiliškio kapinėse.
Galėjo pasislėpti, bet nesitikėjo
Šiuo metu, 2024 metų vasarą, dar gyvena tik jauniausioji Zigmo ir Apolonijos Petrėčių duktė – Elena Petrėtytė-Šulskienė, kaip vietos žmonės ją vadina – Alytė. Tad ir paklebenau jos kiemo Vaitiekūnuose vartelių skląstį.
Pirmieji atkurnėjo du šuneliai, kaip paaiškėjo, visiškai nepikti, prasivėrė ir Šulskių namo durys. Privaišintas dešra ir arbata, pro Elenos Šulskienės mezginiais nuklotą jos kambarėlį einu į svetainę. Mezgimas – Elenos Šulskienės silpnybė nuo jaunystės.
„Randu laisvesnę minutę – ir mezgu, – prisipažįsta šeimininkė. – O sesė Ona mėgo siuvinėti”. Apie auksarankių seserų iš Vaitiekūnų kaimo Elenos ir Onos kūrybą rašoma monografijoje „Grinkiškio kraštas“ (p. 408 ir 409).
Elena iš tremties grįžo dar beveik vaikas – 16 metų. Tokiuose metuose tik mokykis, studijuok. „Daug kas, pavyzdžiui, ir kaimynas Vytautas Šlinkšė, įkalbinėjo mokytis, žadėjo paremti finansiškai. Tačiau man būtų reikėję pradėti beveik nuo nulio – net lietuviškai kalbėti buvau pamiršusi. Nesiryžau mokslams ir likau dirbti kolūkio laukininkystėje“, – apgailestauja šiandien Elena, mat darbas buvo ir labai sunkus, ir menkai apmokamas.
Elena gimė 1942 metais, per ištrėmimą jai buvo tik 6 metai, todėl prisimena tik tos baisios dienos nuotrupas.
„Tėvai žinojo, kad taip gali atsitikti, nes kalbos sklido, kad žmones veš. Mama dar gerokai prieš tą dieną sakė tėtei: „Žinok, šneka, kad trėmimai ateina“. Bet tėtė ranka numojo: „O ką aš padariau? Aš nieko blogo nepadariau“.
Galėjome pabėgti, pasislėpti, kaip daug kas padarė. Bet tėtė nebėgo ir mes nebėgom. O ankstų rytą girdim – į duris beldžia…
– Gal jus kas nors paskundė?
– Aišku, kad paskundė. Žinojo tėvai, kas paskundė.
– Ką dar prisimenate?
– Tik tiek, kad didelėje mūsų virtuvėje buvo daug doklų (pintinių), kuriuose mama laikė viščiukus, žąsiukus, kalakučiukus. Galvojau – kas dabar su jais bus? Tą tai prisimenu. O kaip vežė, mažai prisimenu.
Vežė gal mėnesį. Skylė grindyse (vagono) buvo padaryta žmonėms nusituštint, nes į lauką neišleido, ojėzus, ar vyras, ar moteris – visi atsitūpę savo reikalus daro, o jėzusmarija, oi oi, baisu prisiminti. Tik biškį langiukas pradarytas.
– Ką leido įsidėti?
– Mažai ką. Laimei, tėtė dar prieš išvežimą nuvežė lašinių kaimynams ir giminėms, tai tie paskui po truputį jų atsiųsdavo. Mama dar spėjo visokių skurlių įsidėti, tai paskui eidavo per kalnus (Sajanų kalnus – F.Ž.) į miestelio turgų ir mainydavo juos į maistą – bulvių, miltų truputį parnešdavo. Bet ką ten daug ant kupros parneši.
– Kur gyvenote?
– Barakuose taigoje, prie Manos upės. Po 12 žmonių. Gyvenvietė vadinosi Biriusuk. Barakai jau buvo kitų tremtinių pastatyti. Tokia Petrauskienė iš Kairėnų su mumis gyveno (jau mirusi).
Aš buvau dar maža, tai eidavau į to kaimo mokyklą, o brolis su seserim medžius taigoje kirsdavo. Mamai leido būti namie, o tėtę išvežė nežinia kur, jį paskui sesuo Ona rado.
Ji pasakojo: „Atplaukėm su sieliais į kaimą tokį ant upės kranto ir žiūriu – tėtė ar ne tėtė? Pas rusus malkas kapoja“. Tai Ona atsiklaupusi prieš tuos rusus verkė, rankas jiems bučiavo: „Atiduokite mums mūsų tėvelį, jis jau senas“.
Tai paskui stovyklos komendantas ir išleido jį, parvažiavo mūsų tėtė. Jį buvo ten išvežę rusų šeimai dirbti.
Skendo upėje du kartus
Ponia Elena atsineša knygą, atverčia: „Tremtis prie Manos upės“. Čia užrašyti tremtinių, kurie buvo su mumis, prisiminimai. Štai nuotraukoje mūsų gyvenvietė, va kelias iš jos, va čia kultūros namai, rodė juose kiną, šokiai vyko…
– Tai argi nesunkus buvo ten gyvenimas?
– Iš pradžių tai Dieve, Dieve. Būdavo, duoda 200 gramų forminės duonos, o ta duona tai neiškepta tešla. Aš suvalgau, o jie būdavo alkani. Daug labai žmonių mirė nuo bado, vargo, utėlės užpuolė, blakės, tarakonai, ojei ojei. O paskui, jau po kažkiek metų, po Stalino mirties, pradėjom geriau gyventi, pastatė mums, lietuviams, namus, gyvenom ten su kita šeima.
– Ką reikėjo dirbti?
– Visi darbingi žiemą pjaudavo medžius taigoje. Rankiniais pjūklais. Nugenėdavo, supjaustydavo rąstais, sukraudavo į krūvas. Kai ateidavo pavasaris ir Manos upėje ištirpdavo ledas, nuleisdavo į upę tuos rąstus, surišdavo į sielius, pastatydavo ant jų nedidelius barakus ir visi darbingi žmonės išplukdydavo tuos rąstus upe žemyn. Gyvenvietėje likdavo tik seniai ir vaikai. Oi kaip liūdna, kaip nesmagu būdavo tada, vajėzus. Ligi spalio mėnesio nuvarydavo tuos rąstus į Krasnojarską ir tada pareidavo mūsiškiai krantais su daina – oi kaip būdavo tada mums džiaugsmo (pravirksta).
– Ar sunku buvo plukdyti tuos rąstus?
– Gal ne tiek sunku, kiek pavojinga. Daug žmonių nuskęsdavo. Du sykius skendo ir Onutė, bet Jonas ją spėjo išgelbėti. Jis vis stengdavosi būti netoliese, labai dabojo savo sesę. Mat rąstai dažnai upėje susigrūsdavo, lipdavo vieni ant kitų ir plukdytojams reikdavo tokiomis ilgomis kartimis juos išskirstyti. Tada žmonės dažnai ir nusprūsdavo į vandenį. Kai kurie turėjo guminius batus ligi juosmens, bet ką tie batai, kai gilu, tik prie kranto jie praverčia. O Manos upė didelė, plati ir gili.
Žiemą vėl tas pats – kirtimai taigoje, rąstų štabeliavimas prie upės.
– Kaip elgėsi prižiūrėtojai rusai?
– Iš pradžių stovyklos komendantas nešiojosi šautuvą, bet kai pamatė, kad lietuviai normalūs žmonės ir nebėga, buvo jau be šautuvo. O kaip tu pabėgsi, kai tėviškė taip toli. Iš pradžių vietiniai rusai sakydavo: litovcy bandity (lietuviai banditai). Bet vėliau jau taip nekalbėjo, nes iš mūsų daug ko išmoko. Ligi tol daug ko nemokėjo – suknelės jų žiemą būdavo baltos, vailokai (veltiniai) tokie sunkūs ir nesilanksto, kad paeiti sunku, mėsos nemoka sutvarkyti, todėl papjauna kuris kiaulę, tai susirenka visas kaimas ir suvalgo, o čiastuškos būna tada, šokiai ligi ryto.
Nemokėjo išrūkyti mėsos, pasidaryti dešrų. Daug ko išmoko, pasižiūrėję į mus. Tiesa, kaimo kepykloje labai skanią baltą duoną iškepdavo – oi oi, kokia skani būdavo. Mūsų mama susidraugavo su ta kepykla, tai miltų truputį gaudavo.
– Ar sirgdavote?
– Oi dar ir kaip. Mane visur buvo votys išbėrę, nes organizmas buvo nusilpęs. Nuo tų vočių temperatūra buvo pakilusi ir jau blūdijau. Bet gavo tėvai šiaip taip mielių tablečių ir išgyvenau. Ir tėtė, ir mama sirgo.
– Laimei, likote gyvi.
– Taip, tik mūsų Uršulė mirė. Jau senutė ji buvo. Ten ją ir palaidojo.
Kai baigiau mūsų kaime 4 klases, toliau mokytis ėjau per Sajanų kalnus į didesnį miestuką Koželak. Jėzusmarija – miškai didžiausi, taiga neišmatuojama, o dar ir kalnai.
Paskui tėvai su tokiais tremtiniais iš Kairėnų kaimo susidėję pinigų nusipirko karvę, jos pienas buvo labai riebus. Tada jau buvo lengviau gyventi. O kiek grybų, riešutų, uogų ten buvo! Kokia ten žemė gera – juodžemis, kokios bulvės didelės užauga! Prisiaugindavome jų.
Rąstai būdavo stori, didžiuliai – ir rankomis, rankiniais pjūklais, reikėdavo tokius perpjauti. Mano sesė labai gerai pjaudavo, vienas vyras, Petravičius, sakydavo „ji ir mane patraukia“. Vienodai dirbo vyrai ir moterys.
– Buvo kas ir pasiliko ten gyventi?
– Buvo. Bet nedaug. Po Stalino mirties dauguma sujudo važiuot namo. O dar nebūtų paleidę. Iš mūsų pažįstamų ten liko gyventi tokia Pranutė. Ji buvo grįžusi į Lietuvą, bet brolis jos nepriėmė, tai ji vėl išvažiavo į Biriusuką. Toks Kazimieras, mūsų Jono draugas, po tremties nuvažiuodavo į tą Biriusuką, kelis sykius ten buvo, tai jis pasakojo – laikė toji Pranutė arklį, šunį, turėjo šautuvą, užsiaugindavo daržovių, prisimedžiodavo mėsos ir viena gyveno. Buvo kieta, geležinė mergaitė. Labai gražiai piešdavo, eidavom pažiūrėt jos piešinių. Ir paskui rado ją medžiotojai negyvą. Priepuolis ar kas – ką žinai, kai viena gyveno.
Savo namą teko išsipirkti
– Kada grįžote iš tremties?
– 1958 metų pavasarį. Susitaupė tėvai pinigų tai kelionei.
– Kur pirmiausia parvažiavote?
– Pas Brazauskienę Stefą, Algio Brazausko žmoną. Nes ji mums buvo giminė – mano mamos Apolonijos Pranaitytės sesuo buvo Pletkuvienė, o Stefa buvo Pletkuvienės dukra. Ji dažniausiai ir siųsdavo mums į Sibirą siuntinių.
Atvažiavę žiūrim – grindų nėra, sienos laikraščiais išklijuotos… Tada visi kaimuose sunkiai gyveno, tik vėliau prakuto.
Po kurio laiko buvo kolūkio ataskaitinis susirinkimas, tai ir mes nuėjome pažiūrėti. Mane mama tokiu ploščium apvilko. Žmonės į mus žiūri, pirštais rodo „Va Petrėčiai grįžo“.
Paskui įstojom į kolūkį, Macinavičius tada buvo pirmininkas. Po to perėmė vadovavimą kolūkiui Kazakevičius, tas tai geriau jį prižiūrėjo, net labai prižiūrėjo. Jis pas Šlinkšienę gyveno ant buto (nuomojo butą).
– Prašė jūsų tėtis sugrąžinti namą, sodybą?
– Tėtis mūsų lėtas buvo, mama viską reguliavo, ji greitesnė. Į kontorą ji ėjo prašyti. Bet vis tiek į namą mūsų neįleido – tremtiniai tada buvo niekam nereikalingi.
– O toji maža trobelė kiemo pakraštyje kas buvo?
– Ten buvo namelis fermos melžėjoms – bidonai ir kiti ūkiniai daiktai. Tiktai ten ir leido gyventi.
– Kaip visa šeima sutilpo?
– Tėtė su mama ir Jonu miegojo toje trobelėje, o mudvi su sese Ona miegojome svirne. Žiemą taip pat. Ojėzus, o Dievuliau, kaip buvo šalta – skariukės mūsų apšerkšnydavo. Tai laimė, kad mama dar turėjo ir mums davė tokią iš kailio pasiūtą kaldrą. Pakol įlendam, tai šalta, o paskui miegot jau būdavo gerai. Bet kai reikėdavo atsikelt – oi oi … O trečią valandą nakties reikdavo keltis karves melžti.
– Tai jūsų tėtis ten, toje grytelėje, ir mirė?
– Ne. Paskui – dar negreitai – pagaliau įleido mus gyventi į savo namą, į tą jo pusę, kur buvo mokykla, o kultūros namai dar liko kitoje pusėje. Tėtis tada dar buvo gyvas. O kai jis mirė, tai kolūkis dūdų orkestrą iškvietė, sakiau – Jėzau, kam tas orkestras reikalingas? Bet jau mada buvo kita.
– Tai tėvai gyvendami šalia matė linksmybes, šventes jų name?
– O ką jie padarys. Pyk nepykęs, kitaip nepadarysi. Vėliau berods Kazakevičius į dalį namo įleido. Ir tai reikėjo pinigus mokėt, tik tada įleido. Tokia tvarka, dar tarybiniai laikai buvo.
Grįžus iš Sibiro tėveliai kolūkyje jau nebedirbo, nes jau seni jie buvo. Sesuo Ona išėjo karvių milžti, brolis Jonas kalviauti į dirbtuves, aš – į laukininkystę. Kiekvieną rytą varydavo į darbą griežtai. Pildavome beicus į grūdus ir rankomis maišydavome, o juk beicas labai nuodingas. Vagonus trąšų, plytų mums, moterims, reikdavo iškrauti, Dieve, Dieve.
Paskui jau pradėjo man skrandį skaudėti nuo tokio darbo, tai išgelbėjo Volskienė (mokytoja Birutė Volskienė) – atėjo ji pas mane ir sako: „Ateik į mokyklą dirbti valytoja“. Tai kai nuėjau ten dirbti, tai man rojus atsidarė – kurortai, ne darbas: nei dulka, nei tampytis reikia, šilumoje… 18 metų išdirbau taip mokykloje, o iš viso „Spindulyje“ mano darbo stažas – 48 metai.
– O kiek mokyklos klasių baigėte tremtyje?
– Biriusuke – 4 klases. Po to Koželako miestelyje mokiausi, bet aštuntos klasės nebaigiau, nes grįžome čia. Būdama šešiolikos čia parvažiavau ir nebemokėjau kalbėti lietuviškai! O dabar rusiškai jau nebemoku, jau pamiršau. Skaityti rusiškai dar moku, turiu rusiškų knygų, bet kalbėti jau pamiršau. Nors – čia netoli gyvena ukrainietis, su juo truputį pasikalbėjome, tai pagyrė, kad mano graži rusiška kalba, sakė „niekas kitas čia taip gerai rusiškai nekalba“. Vadinasi, truputį prisiminiau.
Mano tėvai buvo labai tikintys, ypač mama. Gal todėl ilgai gyveno? Onutė irgi buvo labai tikinti, į Grinkiškio bažnyčią važinėdavo. Su Levano Jane jos buvo didelės draugės nuo mažens, sykiu į mokyklą ėjo, vienam suole sėdėjo.
– Kaip pavyko jūsų tėveliams taip prasigyventi – turėti nemažai žemės, pasistatyti tokią didelę sodybą?
– Mūsų tėtis Zigmas Petrėtis buvo išvažiavęs į Ameriką, ten gavo pelningą darbą ir neblogai užsidirbo. Susitaupęs nemenką sumą, grįžo į Vaitiekūnus, čia vedė, o dar gavo tolimų giminaičių Švėgždų palikimą. Tėtis negėrė, buvo labai stiprus vyras. Tai ir pasistatė namą, ūkinius trobesius. Aišku, ne vienas. Turėk pinigų ir pasistatysi. O kiek pinigų jis tada aplinkiniams žmonėms paskolino! Mama pasakojo, kad mūsų tėčio skolintais pinigais buvo pastatytas Kvedaro malūnas prie Šušvės ir t.t. Daug kas tų pinigų taip ir negrąžino.
Tėvai turėjo 12 karvių, augino labai gražius arklius, o eržilas koks buvo didelis! Mačiau nuotrauką – tėtė šalia jo atrodo kaip vaikas. Turėjo tarnų, jie už bendro mūsų stalo sėdėdavo ir jiems sakydavo: nevalgykit sriubos, o valgykit mėsos, tai būsite stiprūs.
Žemę valdžia išdalino kitiems
– Kaip susipažinote su savo vyru Pranu Šulskiu?
– Šokiuose – mano tėvų name. Praniukas tada jau buvo iš tarnybos armijoje parėjęs. Visos Vaitiekūnų panos norėjo Prano, nes jis buvo labai fainas, labai linksmas, geras, dainininkas, gražų balsą turėjo. Pasakys ką nors ir juokiasi. Prano visur buvo pilna – giedodavo laidotuvėse, metinėse, keturnedėliuose, dainuodavo baliuose, koncertuose. Jo balsas buvo labai geras. Labai gaila, kad jo neįrašėme.
– Nuo ko jis mirė?
– Pranui kimšdavosi kraujagyslės. Kauno klinikose operavo kraujagysles. Parvažiavo iš ten Pranas toks jau nei šioks, nei toks. Paskui vėl koja užsikišo, vėl operavo. Po to širdies operacija Kaune… Nuvažiavau aplankyti – guli kaip nabašninkas. Iš po tos operacijos pagyveno dar 10 metų, o tada insultas. Po jo pavargo dar porą metų ir mirė. Namie. 2013 metų sausį, per pačius šalčius.
Geras labai žmogus buvo, ir man linksma ir gera buvo gyventi su juo – juokias mano Pranelis ir juokias. Su kaimynu Liudu Poška labai sutardavo, eidavo jiedu sykiu pas žmones giedot. Kolūkio, bendrovės vadai labai jį mėgo, vis kur buvę nebuvę atlekia: Pranuk, ar galėtum šen, ar galėtum ten… O Pranas, gali ar negali, lekia – paslaugus buvo.
– Jūsų tėvai turėjo 42 hektarus žemės. Turbūt susigrąžinote ją, kaip daugelis kitų tremtinių, kuriems buvo atimta žemė tarybiniais laikais?
– Išdalino mūsų žemę kitiems. Aš gavau 3 hektarus, brolis ir sesuo po tiek pat. O kitą mūsų žemę išdalino tiems, kurie atėjo gyventi į Vaitiekūnus iš Dirgaičių ir kitų kaimų. Sakė tada tuometinis vadovas – tegul žemė būna tiems, kurie eina į darbą. Tai ir davė svetimiems, iš kitur atėjusiems, o mums savo žemės atsiimti neleido. Mano šeimai davė 3 ha pakely važiuojant link Grinkiškio, šalia broliui davė 3 ha, sesei kitoj vietoj. O tėveliams jau neteko, jų jau nebebuvo. O už Šušvės upės lanką, kurią užtvenkė vandeniu, sesė ir brolis gavo truputį pinigų, o mes dar gavom truputį žemės.
Paskui kai kurie iš tų iš kitų kaimų atėjusių, kuriems buvo padalinta mūsų žemė, pardavė savo sklypus kitiems, tie – dar kitiems svetimiems.
– Tad viską susumavus – kada geriau buvo gyventi?
– Nežinau, ką pasakyt. Man gal geriau dabar, nes dirbti nebereikia, pensiją gaunu – kad tik tos sveikatos būtų. Aišku, nedidelė ta pensija – 500. Kaip tremtinė prie jos gaunu 68 eurų priedą, dar Pranelio dalelę gaunu. Jeigu mieste už tiek reiktų gyventi, būtų riesta. Mano spaudimas aukštas, vaistus tenka gerti kiekvieną dieną.
O vaikai mano sako, kad anksčiau gyventi buvo geriau: viskas buvo pigiau, darbo buvo vietoje. Kai kolūkiai iširo, kaimo žmonių vaikai išsilakstė, nes darbo nebeliko.
Anksčiau būdavo – dainos, dainuodavo visur. O dabar dainų neliko, tyku, ramu. Kad ir biednai gyvendami, išeidavom pabaliavoti, o dabar niekas nebaliavoja.
– Kas dabar gyvena jūsų tėvų sodyboje?
– Nieko. Stovi tuščia, o parduoti mano vaikai nenori. Gaila namo – kas iš jo liks. Vyresnioji mano dukra Dalia kiek gali prižiūri tą sodybą, bet ji gyvena kitur, Baisogaloje, jos vyras ten ūkininkauja. Antrasis mūsų vaikas – Arvydas – apsigyveno kitame – Juodelių kaime, važinėja iš ten dirbti į Vilnių, savaitgaliais parvažiuoja. Jau suaugę ir mūsų anūkai, bet ir jie gyvena ne Vaitiekūnuose, anūkas jau 16 metų Airijoje. Sakė, uždarbis ten daug didesnis negu čia. Jaunimas dabar nori prabangos, jiems reikia visko ir tuoj, ne taip, kaip kad mes ilgai taupydavom.
– O Biriusuko, kur buvote ištremti, nenorėjote aplankyti?
– Labai norėjau. Bet mūsų mama nemėgo keliauti, ji sakydavo – kam tuščiai leisti pinigus. Be to, ką gali žinoti, kaip dabar ten pasitiktų. Gal vėl kaip po karo, kai dabar politika tokia? Kai mes, lietuviai tremtiniai, 1958 metais susiruošėme važiuoti namo, vietiniai rusai įkalbinėjo: „Nevažiuokit, likite čia, jūs tokie geri žmonės, esat kaip mūsų broliai ir seserys“. O kaip dabar būtų – gal jau vėl sakytų kaip anuomet po karo: „Litovcy – bandity“?
Išlydi ponia Elena mane kaip ir pasitiko – drauge su savo šuneliais. Kaipmat mane pamiršę, jie puola glaustytis prie jos, šokinėja ir laižo rankas. Išvargintas skaudžių prisiminimų Elenos veidas pragiedrėja – tokią ir padarau jos nuotrauką.
Žinau, kad plytų siena fone nėra labai gražu, kad reikėtų Eleną pakviesti fotografuotis į sodą ar darželį, kurį ji labai puoselėja, tačiau tai jau būtų pozavimas; tad tebūnie daugiau tiesos.
* * *
1948 m. trėmimų operacija, koduotai pavadinta „Vesna“, vyko gegužės 22-23 d. Iki gegužės 23 d. ešelonuose jau buvo sugrūsta 10665 šeimos, t.y. 36952 žmonės, tarp kurių buvo 10615 vaikų. Gyvuliniuose vagonuose sugrūsti tremtiniai pradėjo mirti - pirmiausia vaikai, senukai, nėščios moterys, ešelonuose gimdavę kūdikiai. Pagal susiklosčiusią tremtinių paskirstymo tvarką daugiausia jų patekdavo į miško kirtavietes ir medienos apdirbimo įmones. Į Krasnojarsko kraštą buvo atitremta tūkstančiai lietuvių, daugiausia ūkininkų, šeimų. Tai buvo masiškiausia deportacija iš Lietuvos. Biriusuk - gyvenvietė Krasnojarsko krašte, Partizansko rajone, Manos upės kairiajame krante. 1948 m. birželį į Biriusuką buvo atitremtos 44 ūkininkų šeimos. Visi lietuviai buvo apgyvendinti barakuose. Žiemą moterys ir vyrai taigoje kirto mišką. Nukirstus ir nugenėtus medžius vežė prie Manos upės ir krovė į rietuves, pavasarį, prasidėjus ledonešiui, plukdė iki Jenisiejaus. Rąstų plukdytojai visą dieną mirkdavo vandenyje ardydami rąstų sangrūdas. Biriusuke laisvos dirbamos žemės nebuvo. Tremtiniams teko rauti krūmus ir kelmus, kad galėtų įsirengti daržus. Taupydami žemę, kartu su bulvės skiltele į tą pačią duobutę dėjo ir žirnį, ir pupą. Susisiekti su kitomis gyvenvietėmis buvo įmanoma tik upe arba persikėlus į kitą krantą ir perėjus Sajanų kalnus. Duonos atveždavo vien dirbantiems miške. Nuo bado išsekę vaikai ankstyvą pavasarį iš po tirpstančio sniego rovė ir valgė vos prasikalusius kiškio kopūstus, laukinius česnakus. Po Stalino mirties, panaikinus komendanto priežiūrą, gyventi pasidarė lengviau - jau buvo galima eiti į kitus kaimus nusipirkti miltų, bulvių, paršelių. 1957 m. tremtiniai pradėjo grįžti į Lietuvą. Biriusuke palaidota 19 lietuvių. Dabar gyvenvietė sunaikinta.
Iš knygos „Tremtis prie Manos upės“. Sudarytoja Vida Genovaitė Nacickaitė. – Lietuvos nacionalinis muziejus, 2008 m., 206 p.
