Rugpjūčio 23 d., penktadienį, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio Prano Gudyno restauravimo centro renginiais prasidės kultūros erdvių šventė „16“. Šis centras tądien kviečia į tris temines ekskursijas.
Ekskursijos jau yra tapusios savita šio centro veiklos dalimi: pernai po rekonstrukcijos atidarytas Prano Gudyno restauravimo centras ne tik atnaujino restauravimo ir tyrimų įrangą, bet ir atsivėrė lankytojams: jie čia gali pamatyti, kaip restauruojami, konservuojami ir tiriami meno kūriniai.
Apie tai kalbamės su šio centro vadove dr. Jūrate Senvaitiene.
– Prašom trumpai pristatyti, ko gali tikėtis ketinantieji pas jus apsilankyti per kultūros erdvių šventę „16“?
– Prano Gudyno restauravimo centre lankytojus ketiname supažindinti su tekstilės ir molbertinės tapybos restauravimo specifika, atskleisti, ką ir kodėl tyrinėja Mokslinių tyrimų skyriaus chemijos, biologijos ir fizikos žinovai.
Besidomintiesiems istorine tekstile papasakosime apie šiuo metu užsiėmimuose restauruojamas vertybes.
Tai – praėjusio amžiaus stilingiausios Kauno poros, Marijonos Rakauskaitės (1892–1975) ir Liudo Truikio (1904–1987), namuose (dabar – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai-muziejus) saugomi sceniniai drabužiai, papuošalai bei rytietiški kilimai; taip pat garsių XX a. Lietuvos teatro dailininkų sukurti teatriniai drabužiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių; XIX a. liturginė tekstilė ir prabangus XVI a. Flandrijos meistrų gobelenas „Odisėjo atsisveikinimas su žmona“ iš Lietuvos nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų rinkinio.
Be to, restauravimo laukia ir dabar tyrinėjami Lietuvos istorijos reliktai – Raseinių krašto knygnešių daiktai, Biržuose gyvenusių žydų apavas, staltiesė iš kunigaikštienės Marijos Oginskienės (1857–1945) buduaro.
Molbertinės tapybos restauratoriai atskleis, kokie požymiai rodo, kad paveikslą būtina nedelsiant restauruoti. Taip pat papasakos, kokius būdus ir medžiagas naudoja, kokie procesai taikomi, kad kūrinys vėl galėtų būti rodomas.
Lankytojams bus komentuojamas įvairių epochų ir mokyklų kūrinių, kurie netrukus grįš į parodas, restauravimas.
Mokslinių tyrimų skyriuje lankytojai sužinos, kad išsami kūrinio sandaros ir jį sudarančių medžiagų analizė yra ne tik būtina optimalių restauravimo ir saugojimo būdų parinkimo sąlyga, bet ir svarbūs duomenys, leidžiantys datuoti kultūros vertybes, nustatyti jų kilmę ir autorystę, taip pat nustatyti ankstesnius restauravimus.
Komentuodami tyrimų būdus, tyrėjai pabrėš nedestruktyvių instrumentinių tyrimo būdų svarbą, leidžiančių nepažeidžiant kūrinio detaliai charakterizuoti jo sandarą, būklę, suirimo laipsnį, atskleisti subtiliausius technologinius ypatumus.
– Pernai po rekonstrukcijos duris atvėręs centras ne tik atnaujino restauravimo ir tyrimų įrangą, bet ir tapo atviras visuomenei. Kuo dar šis centras išskirtinis?
– Prano Gudyno restauravimo centras – nacionalinės reikšmės Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, restauravimo ir konservavimo institucija. Dabar čia dirba daugiau kaip 60 didžiulę patirtį turinčių restauratorių ir tyrėjų, stažuojasi Lietuvos ir užsienio muziejų, bibliotekų restauratoriai.
Centre kompleksiškai tyrinėjami ir restauruojami tapybos, skulptūros, grafikos kūriniai, keramikos, tekstilės, metalo dirbiniai, istoriniai baldai ir archeologiniai radiniai iš Lietuvos muziejų ir užsienio meno rinkinių.
Kaskart restauravimo žinovai lankytojams pasakoja apie vis kitus eksponatus, sprendžiamas problemas ir naujausius atradimus.
– Vasaros pradžioje Vilniuje buvo surengta tarptautinė konferencija „Ukrainos kultūros sektoriaus atkūrimo link“, kurioje dalyvavo daugiau kaip 30 šalių delegacijos, ne tik iš Europos. Renginio programoje buvo ir apsilankymas Prano Gudyno restauravimo centre. Kokius aspektus norėtumėte išskirti tarptautinio bendradarbiavimo srityje?
– Centro žinovai yra sukaupę didžiulę patirtį visose muziejinių vertybių apsaugos srityse – tyrinėjant, restauruojant, eksponuojant ir saugant artefaktus.
Šia patirtimi prasminga dalintis įvairiose tarptautinio bendradarbiavimo veiklose, plečiant seminarų, konferencijų, restauratorių individualių stažuočių apimtis, dalyvaujant naujoviškuose projektuose ir programose.
Šie bruožai, kaip tarptautinio bendradarbiavimo galimybės, ir buvo pabrėžti.
– Jūsų restauravimo centre daugiausiai darbuojasi restauratoriai ir restauravimo technologai – tai specialybės, reikalaujančios išsamių profesinių žinių, patirties ir net, galima sakyti, meninės nuovokos. Kokią matote šių specialybių galimybę Lietuvoje?
– Šiandien restauratoriaus veikla vertinama kaip kultūros teorijos dalis.
Šiuolaikinis restauratorius turi būti ir menininkas, ir istorikas, taip pat išmanyti gamtos mokslus, savo sprendimus jis grindžia moksliniais tyrimais ir restauravimo teorijos principais, visada įvertindamas, kiek jo veiksmai padės, o gal pakenks restauruojamai vertybei, todėl vengia kraštutinumų ir nepasverto pavojaus.
Pagrindinė nuostata, leidžianti restauratoriui išvengti klaidų ir verčianti tobulėti, – pagarba kultūros vertybei.
Neabejoju, kad Lietuvos aukštosios mokyklos, rengiančios restauravimo žinovus, šiuos pagrindinius reikalavimus perteikia jaunajai kartai.
Jaunimui linkėčiau drąsiau rinktis restauratoriaus specialybę, ne tik reikalaujančią kruopštaus darbo ir įvairių mokslo sričių išmanymo, bet ir lydimą nuolatinių atradimų, magiško kūrinių prakalbinimo ir kerinčių slėpinių išaiškinimo.
