G.Juršėnaitė. Paprastai apie nepaprastus dalykus

Tarsi ledai tirpsta paskutinės vasaros dienos. Į kambarį įskriejęs vėjelis atneša pirmuosius rudenėjančio oro kvapus. O dar taip norėtųsi pabūti gamtoje…

Staiga tarsi burtininkui mostelėjus lazdele norai pradeda pildytis. Ta stebukladarė – mano mama. Ji, gavusi mano ir pusseserės priesaikas, jog būsime kantrios ir ištvermingos, pažada parodyti tokias vietas, kurios yra ypatingos savo… paprastumu. Jos visai netoli nuo mano gimtosios Ignalinos ir jas garsina ypatingi medžiai.

Apsišarvojusios kantrybe ir gera nuotaika, šviečiant šiltai rudeniškai saulei, dviračiais patraukėme Palūšės link. Kelionė tetruko keliolika minučių ir buvo tikras malonumas – net nereikėjo minti pedalų, nes visą kelią lėkėm nuo kalvų su vėjeliu.

Atvykusios pasukome ant kalvos, kur stovi Šv. Juozapo Palūšės bažnyčia. Ji kalną puošia jau du šimtus penkiasdešimt ketverius metus ir tai ypatinga Lietuvos bažnyčia, nes pastatyta be vinių! Dauguma, užkopę į šią kalvą, apsilanko garsiojoje bažnyčioje, bet retas kuris, įeidamas į ją, pakelia galvą, kur parašytas pamokantis ir prasmingas posakis: „Atėjai geras, išeik geresnis.“ Ir man topteli mintis, kaip būtų nuostabu, jog šiuo posakiu visi vadovautųsi vaikščiodami ir po mišką.

Pasigrožėjusios nepakartojamu kaimelio peizažu, aptarusios tolimesnį maršrutą, vėl sėdome ant dviračių ir nurūkome į Kaltanėnų pusę. Tiesa, trumpam dar stabtelėjome Palūšės miške, pasimėgavome paukščių čiulbėjimu, atsigaivinome vandeniu, kurio neseniai buvom parsivežusios iš Vaišniūnų miško šaltinio ir dabar  įsidėjusios į kelionę.

Trupučiuką ilgėliau teko važiuoti, kol pamatėme ženklą  Obelų ragas,  tada pasukome į kairę, nes buvo labai smalsu, koks gi čia kaimas su tokiu įdomiu pavadinimu. O nuvažiavusios pamatėme, kad šis kaimas garsus ne ypatingomis obelų veislėmis, o įžymiuoju kadagiu. Tai seniausias Lietuvoje kadagys! Jis turi net trylika kamienų, o jo aukštis net  dvylika metrų. Atsistojusios prie jo jautėmės it skruzdėlytės. Pūstelėjus vėjui kadagys pradėjo siūbuoti į visas puses. Atrodė, jog tuoj tuoj nulūš, bet, kaip sakė vietinis gyventojas, ne vieną audrą krūmas buvo jau išgyvenęs.

Nusipaveikslavusios atsisveikinome su ypatinguoju kadagiu, kadangi laukė dar ilga kelionė. Greit šokome ant dviračių ir grįžome atgal į Palūšę, o po to pasukome į Meironų kaimą.

Meironys – tai gatvinis kaimas, įsikūręs Lūšių ežero pakrantėje. Kaimas turi unikalią tradiciją: pavasarį, kai tik sušyla Lūšių ežero vanduo, per Sekmines, vietiniai gyventojai plukdo karves į pusiasalį, nes šalia kaimo trūksta ganyklų. Į namus jos grįžta tik rudeniop. Beje, karvės labai geros plaukikės! Ta diena meironiškiams tampa  ypatinga švente.

Riedant pro kaimelį akis patraukė sodyba, kurioje augančios obelys lūžo nuo vaisių. Kieme buvusi šeimininkė pakvietė pasivaišinti raudonšoniais obuoliukais. Kol juos rinkome, močiutė papasakojo  apie mums jau žinomą senąjį jų kaimo paprotį. Įdomu buvo klausytis jos pasakojimo apie tai, kaip kiekvienais metais plukdo savo margę į pusiasalį ir iš baimės drebančia širdimi iriasi valtele jos melžti per audrą.

Pailsėjusios ir pasistiprinusios tęsėme kelionę. Dabar traukėme Asalnų pušies link.

Keliukas iki jos buvo tikras iššūkis, nes taką užtvėrė daug nulūžusių medžių šakų. Važiavome labai arti skardžio, buvo baugu, bet kai pasiekėme tikslą – vaizdas tikrai atpirko patirtą stresą. Pušis augo pusiasalyje, siaurame ir ilgame it prancūziškas batonas. Ją supo Asalnų ir Lūšių ežerai. Todėl užmerkus akis ausis kuteno raminantis garsas. Klestelėjome ant žemės ir atsirėmėme į senosios pušies kamieną. Pailsėjusios traukėme Puziniškio pusėn, nes norėjome  aplankyti paskutinįjį objektą mūsų kelionėje – šimtametę liepą ir penkis šimtus metų švenčiantį ąžuolą.

Kelias iki ten buvo nors ir trumpas, bet alinantis, nes labai smėlingas ir kalvotas. Juk ir Puziniškio kaimelis įsikūręs ant kalvos. Važiuodamos matėme, kaip saulė atsispindi samanų paklodėse, aukštaūgių medžių viršūnėse. Vaizdas buvo tikrai nuostabus ir įkvėpė tolimesnei kelionei. Atvykusios į Puziniškio kaimelį vietinio vyro pasiklausėme, kur auga šie įspūdingi medžiai. Pasirodo, kad liepa ir ąžuolas puikuojasi jų namo kieme, ant kalvos šlaito. Nuvažiavome iki jų sodybos ir prisėdome. Prieš mus atsivėrė didingas Asalnų ir Lūšių ežerų grožis. Iš aukščiau ežerai atrodė lyg būtų jūros: kai kuriose vietose tamsiau, kai kur šviesiau, o netoli krantų skaidru.

Atsikvėpusios nuėjome apžiūrėti medžių. Pabandėme apglėbti ąžuolą, na o jis tikras dičkis. Trise, nors ir labai stengėmės, nesugebėjome jo apimti, o liepa, nors ir nedidukė palyginus su anuo gigantu, bet nė kiek ne prastesnė. Besėdint prie mūsų pribėgo medžioklinės veislės šuo Tora. Ji buvo labai žaisminga. Vos pavyko išvažiuoti, nes vijosi mus, norėjo žaisti ir bandydavo „apkabinti“.

Kokia sunki buvo kelionė, gali ,,papasakoti“ tik mano kojos, mynusios dviračio pedalus. Kalnai, nuo kurių pirma lėkėme kaip su sparnais, tapo tikra kankyne, bet džiaugiausi dar kartą naujai pažinusi Aukštaitijos nacionalinį parką ir pamačiusi jame paprastus, bet neprastus dalykus.

Šį rašinį skiriu Aukštaitijos nacionalinio parko dvidešimtmečiui ir Medžių metams. Žinoma, labai noriu padėkoti mamai, kad padėjo man pamatyti šiuos stebuklus! Tiek metų gyvenau šalia jų, o tik dabar atradau. Esu kudabietė, tad noriu atrasti dar daug gražių vietų Lietuvoje, bet pirmiausia savo gimtajame rajone.

Goda Juršėnaitė, 5 a klasė, Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinė mokykla

Šis rašinys dalyvavo geografinio rašinio konkurse „Mano atrasta Lietuva“