Gegužės 16 d. sukanka 70 metų, kai prasidėjo vienas iš didžiausių politinių kalinių sukilimų GULAG‘o lageriuose – Kengyro sukilimas.
Kazachstano stepėse, viename iš ypatingųjų GULAG‘o sistemos lagerių Nr. 4, Steplage, 1954 m. buvo kalinama virš 20 tūkst. politinių kalinių iš visos Sovietų Sąjungos. Didžiąją daugumą kalinių sudarė ukrainiečiai (apie 9 tūkst.) ir lietuviai (apie 3 tūkst.).
Jie buvo kalinami labai griežtomis ir alinančiomis sąlygomis, statė būsimą Džezkazgano miestą, dirbo sunkius kalnakasybos darbus vario rūdos kasyklose, plytinėse.
Lageryje veikė politinių kalinių pogrindinės pasipriešinimo organizacijos, sudarytos tautiniu principu. Labai aktyvūs buvo ukrainiečiai ir lietuviai.
1954 m. gegužės 16 d. į Steplago Kengyro lagerio punktą atvežti kriminaliniai kaliniai išgriovė tvorą skyrusią lagerio punktus ir ėmė veržtis į moterų zoną. Paskui juos ginti moterų puolė politiniai kaliniai.
Gegužės 17 d. į moterų zoną besiveržiančius kalinius sargyba paleido ugnį. Žuvo 18 kalinių, buvo sužeista 70. Žuvo du lietuviai Povilas Seikalis ir Kazimieras Šiugždinis.
Kaliniai atsisakė išeiti į darbą ir pareikalavo komisijos iš Maskvos ištirti šaunamojo ginklo prieš kalinius panaudojimo atvejį. Sukilimui ėmėsi vadovauti vienas iš kalinių, rusas papulkininkis Kapitonas Kuznecovas.
Buvo sukurtas sukilimo komitetas su kariniu (pirmininkas G. Kelleris), saugumo (E. Slučenkovas), propagandos (J. Knopmusas) ir skundų dėl administracijos piktnaudžiavimo nagrinėjimo skyriumi. Pastarajam pirmininkavo lietuvis teisininkas Juozas Kondratas.
Gegužės 27 d. deryboms su kaliniais iš Maskvos atvyko SSRS VRM pavaduotojas S. Jegorovas, GULAG‘o viršininkas I. Dolgichas ir kalinimo vietų valdybos prie SSRS prokuratūros viršininkas A. Vavilovas.
K. Kuznecovas išdėstė kalinių reikalavimus: panaikinti ypatingąjį lagerio režimą, ištirti neteisėtus šaunamojo ginklo panaudojimo prieš kalinius atvejus; sumažinti bausmę kaliniams nuteistiems 25 m. lagerio, paleisti iš tremties jų šeimas; sutrumpinti darbo dieną iki 8 val., už darbą mokėti tokį patį atlyginimą kaip ir laisvai samdomiems darbuotojams, peržiūrėti užskaitų sistemą, apriboti lagerio administracijos galimybes skirti drausmines nuobaudas; į lagerį pakviesti atvykti SSKP CK prezidiumo narį arba CK sekretorių.
Komisija sutiko su dalinėmis nuolaidomis: panaikinti ypatingąjį režimą, peržiūrėti užskaitų sistemą, sutrumpinti darbo dieną. Kalinių tai netenkino.
Sukilimo komitetas rengė lagerio valdymą ir pasiruošimą galimam puolimui. Lageris išsikėlė vėliavą su raudonu kryžiumi ir pusmėnuliu baltame fone, paskelbė šūkį – „Laisvė arba mirtis“.
Kiekvienam lagerio punktui buvo paskirti pasipriešinimo štabo viršininkai, atsakingi barakų, sekcijų ir brigadų vadai. Nustatyti kontroliniai postai ir budėjimo grafikai. Rengta ginklų gamyba.
Iš turimų lageryje medžiagų, darbo įrankių buvo gaminamos ietys, peiliai, kirviai, savadarbiai pistoletai, granatos. Propagandos skyrius ruošė skrajutes, jas platino ne tik lagerio viduje, bet ir stengėsi išplatinti už lagerio ribų.
Sukonstravo radijo mazgą, nutraukus elektros tiekimą lageriui, kaliniai pasigamino generatorių. Lietuviai aktyviai dalyvavo sukilime.
Daugiausia ėjo sargybą budėdami paskirtuose postuose, gamino ginklus, barikadas, dirbo propagandos skyriuje rašydami skrajutes, ėjo K. Kuznecovo asmens sargybinių pareigas, buvo ryšininkai tarp tautinių grupių.
Tai Kostas Masiulionis, Henrikas Jatautis, Bronius Valaitis, Antanas Maziliauskas, Stasys Mačiulis, Jonas Vabalas, Mikas Klusas, Vytautas Kriščiūnas, Pranas Vaičaitis, Antanas Petrikonis ir kt.
42 dienas Kengyro kaliniai turėjo savo savivaldą, laikė lagerio teritoriją neįsileisdama lagerio administracijos ir gyveno, kaip jie patys vadino, „laisvoje respublikoje“. Solidarizuodamiesi su Kengyro kaliniais, birželio mėnesį streiką paskelbė kitas Steplago lagerio punktas – Džezkazgan – Rudnikas.
Naktį iš birželio 25 į 26 d. į lagerio zoną įvažiavo 5 tankai T-34, 3 gaisrinės mašinos, įvesta 1600 karių, 98 tarnybiniai šunys. Tankai važiavo traiškydami viską pakeliui – barikadas, barakus, žmones.
Kaliniai gynėsi atkakliai – šaltais aštriaisiais ginklais, mėtė akmenis, plytas, savadarbes granatas. Bet kova buvo nelygiavertė. Sukilimas buvo numalšintas. Oficialiais duomenimis iš karto žuvo 37 kaliniai, vėliau dar 9 nuo sužeidimų mirė, sužeisti 106.
Žuvo lietuviai Balys Leipus, Stasys Daraškevičius, Kazys Rindeika, Vytautas Markevičius. Po tanko vikšrais papuolė Vlada Miliūtė, kurią per stebuklą išgelbėjo lagerio daktarai. Sukilimo komiteto nariai buvo areštuoti ir teisiami.
K. Kuznecovas nuteistas mirties bausme, vėliau už bendradarbiavimą su tardytojais nuosprendis pakeistas į 25 m. lagerio.
Kitiems sukilimo vadovams E. Slučenkovui, J. Knopmusui, G. Kelleriui, V. Riabovui, V. Ivaščenkai, V. Skirukui paskirta mirties bausmė. J. Kondratas nuteistas papildoma 10 m. lagerio bausme. 400 aktyviausių sukilimo dalyvių išvežti į uždaros rūšies kalėjimus, apie 1000 kalinių etapuoti į Magadano sr. ir Irkutsko sr. lagerius.
Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, kaliniai parodė, kad net ir sunkiomis sąlygomis jie sugebėjo pasipriešinti. Tai buvo politinių kalinių laisvėje pradėtos kovos prieš okupaciją ir totalitarizmą tąsa. Jie sudrebino GULAG‘o sistemą iš pamatų.
Po sukilimo buvo panaikinti ypatingieji lageriai, sušvelnintas kalinimo režimas, pagerintos darbo ir kalinimo sąlygos. Imta peržiūrėti politinių kalinių bylas. 1956 m. pradėta masiškai paleisti politinius kalinius iš lagerio.
Kengyro lagerio politinių kalinių sukilimo 70-mečio minėjimo-konferencijos dienotvarkė
Gegužės 16 d., ketvirtadienis, 13 val.Vytauto Didžiojo karo muziejus (K. Donelaičio g. 64, Kaunas)
13.00–13.30 val.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorės Ritos Malinauskienės sveikinimo žodis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio sveikinimo žodis.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko dr. Gvido Rutkausko sveikinimo žodis.
13.30–15.00 val.
„Steplago sukilimo istorijos istoriografijos ir šaltinių tyrimo klausimai“ prof. T. Alanijazovas, Žezkazgano O. A. Baikonurovo universitetas, Kazachstanas.
„Ukrainiečiai Kengyre: 1954 m. sukilimo rengėjai ir dalyviai“ Larysa Bondaruk, Ukrainos nacionalinės atminties instituto Vakarų tarpregioninio skyriaus vyriausioji žinovė.
„Kengyro istorija: ką prisimename ir ko norime?“ prof. Algis Vyšniūnas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus vyresnysis patarėjas.
„Aš – Kengyro sukilimo dalyvis“ Henrikas Jatautis, politinis kalinys, 1954 m. Kengyro sukilimo dalyvis.
„Lietuviai Kengyro sukilime. 1954 m. gegužės 16–birželio 26 d.“ Ramunė Driaučiūnaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė.
