Balandžio 27 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių salėje įvyko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) suvažiavimas.
LLKS turi savo istoriją. Šiek tiek žvilgterėkime į ją. Ji susijusi su Lietuvoje vykusiu partizaniniu karu, siekusiu atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Kovos sąjūdis tuomet jungė Tauro, Dainavos, Prisikėlimo, Didžiosios kovos, Kęstučio ir Vyties partizanų apygardas. Pats „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio“ pavadinimas buvo patvirtintas Minaičiuose 1949 m. vasario mėn. vykusiame pirmame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime.
Suvažiavimas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku vienbalsiai išrinko Lietuvos kariuomenės karininką Joną Žemaitį-Vytautą, ėjusį šias pareigas iki jo suėmimo 1953 m.
Prisimintina, kad šio suvažiavimo metu – vasario 16 dienos posėdyje buvo priimta garsioji Deklaracija, kuri sudarė teisinį ir politinį ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupantui pagrindą.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdis atkurtas atgavus Lietuvos nepriklausomybę – 1990 metais. 1995 m. Sąjūdžio Prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Vyčio kryžiaus kavalierius, šaulys ir ateitininkas, buvęs Tauro apygardos partizanas dim. pulkininkas Jonas Čeponis-Vaidevutis.
Štabo viršininku išrinktas taip pat buvęs partizanas, Vyčio kryžiaus kavalierius, dim. mjr. Vytautas Balsys-Uosis. 2004 metais jo pavaduotoju tapo Lietuvos laisvės kovų dalyvis, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius dim. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas.
2019 m. mirus Vytautui Balsiui, LLKS štabo viršininko pareigas ėjo Lietuvos kariuomenės kūrėjas, karys savanoris dim. mjr. Gediminas Reutas.
LLKS Prezidiumo pirmininkas Jonas Čeponis dėl sunkios ligos negalėdamas eiti savo pareigų, 2019 m. paprašė jį pavaduoti Giedrių Gatavecką, įpareigodamas šį rūpintis monsinjoro Alfonso Svarinsko idėjos įgyvendinimu – Lietuvos partizanų memorialo statyba Kryžkalnyje.
Dabartinio LLKS gretos gerokai susiaurėjusios, daugelis iš jo aktyvių narių jau ilsisi Viešpaties namų buveinėje.
Tačiau LLKS tikslas išliko: saugoti Lietuvos nepriklausomybę, saugoti ir puoselėti jos istorinę Atmintį, mūsų tautos dvasines ir materialines vertybes, laisvės kovotojų atminimą, žadinti ir palaikyti žmonių širdyse patriotinę nuostatą, skatini vis geresnį savo Tėvynės pažinimą, laisvės kovų istoriją. Sąjūdį šiek tiek papildo nauji nariai, pripažįstantys LLKS įstatus ir jo rėmėjai.
Praėjusį šeštadienį vykusio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio suvažiavimo salė pasipuošė įneštomis mūsų valstybės ir LLKS vėliavomis. Pagarbiai sugiedotas Lietuvos himnas.
Suvažiavimui pirmininkauti išrinkti dim. mjr. Gediminas Reutas ir vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas. Ataskaitinį pranešimą padarė ėjęs LLKS pirmininko pareigas Giedrius Gataveckas, pažymėjęs sėkmingą Lietuvos partizanų memorialo Kryžkalnyje dalinį užbaigimą, apgailestaudamas likusios memorialo dalies – žinių centro įrengimo stabtelėjimą dėl lėšų nebuvimo ir valdžioje esančių abejingumo, pagyrė štabo veiksmingą darbą.
Vykusiose diskusijose aktyviai dalyvavo Vida Narmontienė, Martyna Bikuličienė, Danguolė Urbonienė, Saulius Černa ir kiti suvažiavimo dalyviai.
Kalbėjęs Saulius Černa kritikavo Seimą už nenorą pasmerkti, kaip nusikalstamą, komunistų partiją, pažymėjęs esamas jėgas, norinčias suniekinti, nesant tikrų įrodymų, kai kuriuos tikrus Lietuvos patriotus – laisvės kovų dalyvius, kritikavo Pasvalio rajono valdžią už Jakūbonių kaimo kapinaitėse esančius apleistus partizanų, žuvusių 1945 metais Ažagų – Eimuliškių kautynėse su sovietų kariauna, kapus.
Gediminas Reutas pasidžiaugė, kad dalyvauta rastų užkastų partizanų palaikų palaidojimo iškilmėse, pageidavo, kad LLKS veikloje dalyvautų daugiau jaunimo, kad vietų savivaldybės geriau prižiūrėtų laisvės kovotojų kapus, jų atminimui pastatytus paminklus, kad čia ryškiau pasireikštų ir mokyklų bendruomenės.
Zigmas Tamakauskas kalbėjo apie jaunimo patriotinį ugdymą, prisimindamas savo buvusio dėstytojo universitete akademiko Zigmo Zinkevičiaus žodžius, kad prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje mokiniai buvo ugdomi patriotine dvasia, pakėlusią jaunimą vėliau priešintis ir į mūsų kraštą įsiveržusiems okupantams, dabar – mokyklose daugiausiai kalbama tik apie pilietiškumą…
Šiuos įžymaus akademiko pasakytus žodžius turėtų išgirsti ir šiandieniniai valdžios žmonės, nustatydami jaunimo auklėjimo ir ugdymo gaires.
Kai kurie vadinami Lietuvos piliečiai neturi jokios patriotinės dvasios, palaikydami net mūsų valstybei priešiškas jėgas. Dažnai patriotizmo ar tautinės savimonės turėjimo, kaip ir valstybinės kalbos vartojimo reikiamybė, nustumiama į pakraštį.
Patriotizmo sumanymų maža arba visai nėra istorijos vadovėliuose. Jas užgožia vadinamo „kritinio mąstymo“ ugdymas su geroka saviplakos bei liberalaus kosmopolitinio mišinio doze.
Neseniai per žiniasklaidą reklamuota Kalbos diena, diktanto rašymas. Tačiau tikrovėje kaskart siaurėja valstybinės kalbos vartojimo erdvė mūsų valstybėje. Kai kuriose viešojo aptarnavimo įstaigose jau negalima susikalbėti lietuviškai.
Reklaminėse iškabose vis labiau mirga nelietuviški žodžiai, per radiją ir televiziją vis labiau sklinda mums visiems suprantamų gražių lietuviškų žodžių pakaitalai – vadinamieji „tarptautiniai“ žodžiai ar tiesiog nebūdingi mūsų kalbai taršalai, mažinamos lėšos lietuviškai skaitmenizacijai įdiegti, užsienietiški asmenvardžiai ir vietovardžiai įvairaus pobūdžio leidiniuose, rodant savo „išsimokslinimą“, rašomi ne pagal tarimą, bet pagal jų „autentišką“ išvaizdą, griaunančią lietuvių kalbos tarseną.
Seime Laisvės frakcijos atstovė pasiūlė leisti moteriškų pavardžių galūnes rašyti su raide „a“. Tai prieštarautų įprastiniams moterų pavardžių darybos principams.
Dar siūloma įteisinti diakritinius ženklus asmenvardžių rašymo dokumentuose. Toks įteisinimas sukeltų pavojų bendrinei lietuvių kalbai, pačiam lietuvių kalbos savitumui.
Apie mūsų kalbos skurdinimą ne sykį rašyta bei kreiptasi į valdančiuosius ir kalbos oficialius saugotojus bei tvarkytojus. Atsakydama į tai – Valstybinės kalbos inspekcija ir komisija rodo savo bejėgiškumą… – pabrėžė baigdamas savo kalbą Z. Tamakauskas.
Pasibaigus diskusijoms, pirmininkaujantis susirinkimui Zigmas Tamakauskas pateikė projektinę rezoliuciją dėl valstybinės kalbos vartojimo ir siūlymą dėl Vilniaus S. Nėries gimnazijos vardo ir gatvių pavadinimo pakeitimo.
Visi suvažiavimo dalyviai rezoliucijai ir siūlymui pritarė. Vida Narmontienė, atstovavusi ir Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjungai, patarė rezoliuciją bei siūlymą nusiųsti tarp kitų, ir Respublikos Prezidentui. Pakilusios rankos šiam pasiūlymui pritarė.
Vienbalsiu suvažiavimo dalyvių pritarimu Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininku buvo išrinktas Giedrius Gataveckas, štabo viršininku – dim. mjr. Gediminas Reutas, jo pavaduotoju – dim. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas.
Į LLKS tarybą vietoj atsistatydinusios LRS narės Angelės Jakavonytės išrinkta žinomo partizano, Laisvės premijos laimėtojo Bronislovo Juospaičio – Direktoriaus, mirusio 2021 metais, dukra panevėžietė Danguolė Urbonienė.
Palinkėta suvažiavimo dalyviams aktyviai dalyvauti gegužės 12 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose ir referendume dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo.
LLKS Suvažiavimo pasiūlyma, 2024-04-27. III(1) ir LLKS Suvažiavimo kreipimasis dėl kalbos, 24-04-27. (1)
Keista, kad, kaip matyti, iš informacijos, LLKS nerūpi 1941 m. Birželio 23-osios Tautos sukilimo dokumentų, paskelbiant jais suverenios Lietuvos valstybės atkūrimą de jure ir de fakto, pripažinimo Seime Lietuvos valstybės statuso teisės aktais, klausimas. Tas rodo, kad vis dar dėl kažkokių asmeninių ambicijų nėra vieningumo vekiant Lietuvos labui. Taip pat matosi, kad sąmoningai vengiama pasisakyti prieš Lietuvos visų rangų valdžių akivaizdžiai vykdomą lenkybės sąmonės skiepijimo politiką lietuvių galvose. To “nepastebint”, nesirūpinant, partizaninei kovai garbės kaip ir nedarytų.