Artėjant tarptautinei Žemės dienai daugelis atsigręžia į mūsų planetą ir stengiasi suvokti jai daromą žalą, kuri paveiks ateinančias kartas.
Vienas geriausių alpinistų Aleksas Honoldas (Alex Honnold) siekia ne tik įveikti vieną aukščiausių neįkoptų uolų planetoje, bet ir pranešti žinią visam pasauliui apie klimato kaitą dokumentiniame filme „Įkopimas į Arktį su Alexu Honnoldu“ (Arctic Ascent with Alex Honnold).
Honoldo šlovė išaugo po jo istorinio įkopimo į 900 m aukščio El Kapitaną Josemičio nacionaliniame parke, kuris buvo ekranizuotas ir 2018 m. pelnė „Oskarą“ už geriausią dokumentinį filmą.
Šįkart jis kopė į 1 145 m jūros uolos Grenlandijoje viršūnę Ingmikortilaq, kuri visu tūkstančiu pėdų aukštesnė už El Kapitaną, ir, regis, klastingesnė.
„National Geographic“ dokumentiniame seriale „Įkopimas į Arktį su Aleksu Honoldu“ prie Honoldo prisijungia alpinistai Heizelė Findlėja (Hazel Findlay) ir Maikas Šaferis (Mikey Schaefer) bei glaciologė Heidė Sevestrė (Heidi Sevestre), kuri šioje kelionėje atlieka įvairius bandymus ir paima mėginių, kurie padės mokslininkams suprasti, kaip greitai paskutinio ledynmečio pabaigoje atsitraukė ledo danga, o taip pat parengti prognozes, susijusias su būsimu jūros lygio kilimu tirpstant Grenlandijos ledo dangai.
Komandos laukia sunkus 160 km šešias savaites truksiantis žygis į Ingmikortilaqą.
„Tai baisiausia uola, kokią esu matęs“
Filme „Įkopimas į Arktį su Aleksu Honoldu“ (Arctic Ascent with Alex Honnold), kuris transliuojamas per „Disney+“ balandžio 17 d., rodomas ne tik pavojingiausias, techniškai sudėtingiausias ir pavojingas žygis, bet ir komandos įveikti psichologiniai iššūkiai, kai mirtis yra visiškai tikėtina: sekundės dalimis trunkantys sprendimai, nuojautos, su kuriomis tenka kovoti, o kartais jų nepaisyti, komandos narių tarpusavio pasitikėjimas ir spaudimas, kurį patiria filmuojant ekstremaliose, atokiose vietose.
Honoldas ir jo komanda pakeliui į pagrindinę 1 145 metrų aukščio jūros uolą susiduria su įvairiais gamtos išbandymais – nuo nusileidimo lynais į tirpstančio ledyno žiotis iki 65 km žygio slidėmis per nepaliestą ledo kepurę.
Alpinistas prisipažino, kad tai buvo baisiausia uola, kokią yra matęs. Ingmikortilaqas yra bauginantis gamtos objektas, kyšantis tiesiai iš ledinių Nordvestfjordo vandenų Scoresby Sound, bet kartu ir fantastiškai graži vieta, kurią supa ledu padengti vandenys ir kausto stingdantys lediniai vėjai.
Pažvelgti į praeitį, kad numatytų ateitį
„National Geographic“ seriale „Įkopimas į Arktį su Aleksu Honoldu“ pasakojama daugiau nei tik apie įkopimą į Ingmikortilaqą. Vien tik nuvykti į bazę buvo nepaprastai sunki užduotis.
Pirmiausia komanda turėjo pasiekti Renlando ledo kepurę, kur Arkties jūros ledo judėjimas daro didelę įtaką klimato sąlygoms.
Mokslininkai, naudodami Renlando ledo kepurės ledo šerdis, gali pažvelgti apie 100 000 metų atgal. Kadangi tai palyginti sekli ledo kepurė, kurioje nėra trapaus ledo zonos, kaip, tarkime, Grenlandijos ledo skyde, mokslininkai gali geriau pažvelgti į praeitį ir numatyti ateitį.
Tačiau, kad ten patektų, Honoldas ir komanda pirmiausia turėjo įveikti 450 m pakilimą į vadinamąją Baseino sieną, tada kirsti didžiulę negyvenamą Renlando ledo kepurę, didžiąją dalį atsargų velkant paskui save ir realiuoju laiku matuojant sniego gylį ir tankį.
Per tas dienas, kai keliavo per Renlando ledo kepurę, Honoldas ir kiti komandos nariai įvairiais būdais tikrino Grenlandijos būklę.
Jie įrengė temperatūros jutiklius, 3D lazeriais skenavo ledynus ir net paleido į fiordą NASA sukurtą plūdurą, kad per ateinančius dvejus metus rinktų žinias apie vandens temperatūrą ir druskingumą, kuriems įtakos turi tirpstantis ledas.
Gyvename trapiame pasaulyje
Pasak mokslininkų, beveik niekas nesusimąsto apie tai, kad Arktis šyla maždaug penkis kartus greičiau nei visas likęs pasaulis. Lengva į tai nekreipti dėmesio, nes mėgaujamės gyvenimo teikiamais patogumais, tačiau nuo pokyčių priklauso būsimų kartų gyvenimas.
„Įkopimas į Arktį su Aleksu Honoldu“ yra svarbus dokumentinis filmas, kviečiantis susirūpinti tuo, kas vyksta Arktyje. Jei ledas ištirps, jūros lygis teoriškai pakils iki 12 metrų, o tai labai svarbu keliems šimtams milijonų žmonių, gyvenančių pakrantėse visame pasaulyje.
Kad galėtume pradėti vykdyti būtinus pokyčius, pirmiausia turime suvokti, kokia žala daroma planetai.
Filmo treileris: čia.
