Ką garantuoja socialinės teisės piliečiams? Ar šiuolaikinės socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros sistemos užtikrina socialinių teisių laikymąsi? Kokia yra faktinė socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros būklė? Šie klausimai, susiję su piliečių socialiniu gyvenimu, šiandieninėje visuomenėje, pirmiausia – europietiškoje visuomenėje, yra bene aktualiausi.
Besiaiškinant šiuos klausimus, verta atkreipti dėmesį į gerovės valstybės supratimą. Jis pradėjo formuotis dar pramoninės revoliucijos laikais, XIX amžiuje. Taip ši revoliucija sukėlė didelius socialinius ir ekonominius pokyčius, kurie padidino socialinę atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų, o socialinis nestabilumas skatino poreikį valstybės įsikišimui sprendžiant socialinius ir ekonominius iššūkius.
Darbuotojus vienijančios profesinės sąjungos pradėjo siekti geresnių darbo sąlygų, didesnio atlyginimo ir socialinės apsaugos garantijų. Tai skatino vyriausybes formuoti socialinę politiką, siekiant užtikrinti darbuotojų gerovę ir stabilų darbo jėgos pasiūlymą. Didėjantis piliečių sąmoningumas ir politinių reikalavimų dėl socialinio teisingumo ir lygybės intensyvumas skatino vyriausybes imtis veiksmų socialinės gerovės srityje.
Modernioje visuomenėje tapo svarbi ne tik pagrindinis gerovės valstybės elementas – socialinė apsauga, bet ir sveikatos priežiūra bei švietimas, todėl valstybės pradėjo kurti ir plėtoti sveikatos priežiūros ir švietimo sistemas, kurios būtų prieinamos visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų socialinės ar finansinės padėties.
Socialinės teisės garantuoja asmenims socialinius išteklius ir paslaugas, kurie yra būtini jų oriam pragyvenimui. Šios teisės siekia užtikrinti socialinį teisingumą ir santykinę lygybę. Socialinės teisės ir socialinės apsaugos sistemos tarsi papildo vienos kitą. Socialinės teisės suteikia teisinį pagrindą socialinėms apsaugos sistemoms.
Tai yra įstatymų ir teisės aktų nustatyti standartai, kurie garantuoja piliečiams jų socialines teises: teisę į sveikatos priežiūrą, pensijas, socialinį būstą ir kita. Socialinės apsaugos sistemos yra būdas, kaip valstybė įgyvendina socialines teises ir užtikrina, kad jos būtų prieinamos visiems piliečiams. Tai apima įvairias socialines programas, paslaugas ir išmokas (pavyzdžiui, bedarbio išmoka, „vaiko pinigai“).
Socialinės apsaugos sistemos padeda piliečiams pasinaudoti savo teisėmis. Pavyzdžiui, sveikatos draudimo sistema gali užtikrinti, kad visi piliečiai turėtų prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų, kaip tai numatyta socialinėse teisėse.
Socialinės apsaugos sistemos prisideda prie socialinio saugumo ir stabilumo visuomenėje, kai jos užtikrina, kad piliečiai yra apsaugoti nuo socialinės atskirties, skurdo ir kitų socialinių pavojų. Tai padeda sukurti teisingesnę ir solidaresnę visuomenę.
Lietuvoje egzistuoja įvairių lygių institucijos, kurios prisideda prie socialinių teisių užtikrinimo. Valstybiniu lygiu dirbančios institucijos, tokios kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), yra atsakinga už socialinės politikos formavimą, įgyvendinimą, valstybės biudžeto lėšų paskirstymą socialinėms programoms, o Nacionalinė sveikatos draudimo tarnyba (NSDT) yra atsakinga už sveikatos draudimo sistemą.
Taip pat vietos savivaldybės yra atsakingos už socialinių paslaugų teikimą savo teritorijoje. Yra suteikiama parama bedarbiams, daugiavaikėms šeimoms, karo pabėgėliams. Medicinos paslaugas įgyvendina poliklinikos, ligoninės, skubios pagalbos punktai ir kitos sveikatos priežiūros įstaigos.
Nevyriausybinės organizacijos dažnai bendradarbiauja su socialiai pažeidžiamomis grupėmis, tokiomis kaip nukentėję vaikai, skurdžiai gyvenančios šeimos, senjorai, neįgalieji. Paskutinėmis žiniomis, privatūs verslai ėmėsi iniciatyvos bei teikė pagalbą nuo karo pabėgusiems kitataučiams: dauguma prisidėjo finansine parama reikiamai įrangai įsigyti, suteikė nemokamą apgyvendinimą, transportą, maisto davinius, aukojo drabužius.
Socialinės teisės ir jų garantijos yra labai svarbios kaip Lietuvoje, taip ir bet kurioje kitoje šalyje, siekiant užtikrinti socialinį teisingumą, lygybę ir gerovę visuomenėje.
Tačiau pasaulyje egzistuoja ir tokios besivystančios valstybės (pvz. Pusiaujo Afrikoje, Centrinėje Amerikoje, Pietų Azijoje), kuriose socialinės apsaugos sistemos tik kuriasi, o sveikatos priežiūra yra teikiama gana ribotu mastu. Susiduriama su tokiais iššūkiais kaip finansavimo trūkumas, riboti personalo resursai, administraciniai sunkumai. Todėl yra būtina tobulinti ir pritaikyti socialinės apsaugos bei sveikatos priežiūros sistemas prie iškylančių iššūkių ir kintančių gyventojų poreikių.
Autorė yra Mykolo Romerio universiteto 3-o kurso studentė