G. Jakavonis. Lietuvos palaimintieji, palaiminę patys save

Kiekvienais metais Vasario 16-ąją ir Liepos 6-ąją mūsų šalies Prezidentas ordinais ir medaliais apdovanoja nusipelniusius Lietuvos valstybei žmones.

Šie apdovanojimai puikiai atspindi piliečio ir valstybės santykį, o taip pat parodo valdžios požiūrį į savo šalies žmones.

Suomijos, kurios gyventojų skaičius vos du kartus didesnis nei Lietuvos, valdžia kasmet valstybinius apdovanojimus įteikia maždaug penkiems tūkstančiams savo šalies piliečių, o mūsuose tokių atsiranda vos keli šimtai.

Kitas klausimas – kas tie žmonės ir už ką jiems tie apdovanojimai skiriami, bet vienareikšmiškai galima konstatuoti, kad suomių valdžios santykiai su savo tautiečiais yra dvidešimt kartų geresni nei lietuvių požiūris į savo valdančiuosius.

Lietuvos valdžia įsitikinus, kad valstybė yra tik jie, o eiliniai Suomijos piliečiai supranta, kad tai jie sudaro savo valstybę.

Bet pradėkime nuo Rusijos, kurios letena prispausti gyvenom ilgą laiką ir, man atrodo, kad kai kuriuos papročius mūsų valdantieji perėmė ir prisitaikė sau.

Jeigu skaitėte Aleksandro Buškovo knygą „Rusija, kurios nebuvo“, tai žinote, kad Ivano Susanino žygdarbis, kuriam įamžinti Michailas Glinka net operą sukūrė, yra išgalvotas. Kaip ir vieno sovietinio politruko išgalvotas, nei Raudonosios armijos, nei Vermachto kariniuose dokumentuose neužfiksuotas, dvidešimt šešių panfiloviečių žygdarbis.

Kai didvyriškai kaudamiesi, kazachų kariai molotovo kokteiliais sustabdė Maskvos kryptimi puolančius vokiečių tankus. Apie tai dabar „liudija“ buvusioje Kazachstano sostinėje Alma-Atoje stovintis milžiniško dydžio monumentas ir Rusijoje sukurti kino filmai.

Sovietinis maršalas Georgijus Žukovas neįsivaizduojamas be daugybės ant krūtinės prisegtų apdovanojimų, kurių turėjo daugiau už patį Josefą Staliną. Esmė ta, kad šis, dažnai be reikalo į beprasmišką mirtį šimtus tūkstančių savo karių pasiuntęs karvedys, ordinais apdovanodavo ir pats save, ir savo draugus.

Karo metais sovietiniai apdovanojimai buvo griežtai reglamentuojami. Pavyzdžiui, Tėvynės karo II laipsnio ordinas buvo skiriamas už numuštą priešo lėktuvą, už iš mūšio lauko evakuotus du pamuštus tankus, o G. Žukovas juo apdovanojo savo karininkų „bordelio“ išlaikytoją L. Ruslanovą.

Bet grįžkim į Lietuvą. Deklaruojame, kad perėmėme prieškarinės savo valstybės tradicijas, nors valstybinių apdovanojimą srityje daug labiau panašėjame į sovietinį brežnevinį laikotarpį.

Negaliu nepacituoti vieno mūsų tarpukario šviesuolio, aukščiausiais to meto apdovanojimais įvertinto, vieno iš Lietuvos valstybės kūrėjų, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto žodžių: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai xxx tie lietuviai, bet mano broliai. Lietuvos istorija tedavė mums legendą, o kultūrą paliko mums patiems po pusės tūkstančio metų inicijuoti, bet ta istorija – mano!“.

O dabar žodžiai iš dabartinės Lietuvos kūrėjo, apdovanoto aukščiausiais mūsų valstybės ordinais, lūpų, kuriais apibūdinami lietuviai: „Šunauja, kirmėlynas, kgbynas, jedinstveninkai, vatnikai, kremliniai…“. Dar tęsti? Na, o kito valstybės kūrėjo, kurį taip pakrikštijo Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės vadovaujama LRT – Olego Šurajevo necituosiu, nes liežuvis neapsiverčia. Turim, ką turim…

Mūsų ištisą dešimtmetį trukusi partizaninė kova, pokario tremtys galėjo tapti Lietuvos identifikavimo ženklu, kokiu pasaulyje armėnams tapo jų tautos genocidas ar žydams – holokaustas.

Būtent todėl ir atstatant istorinį teisingumą, visada vertinau mūsų pokario partizanų veiklos tyrinėjimus, pamirštų to meto didvyrių pagerbimą, po mirties jiems skiriant Lietuvos valstybinius apdovanojimus.

Negali nesižavėti ir nesididžiuoti legendiniais partizanų vadais Jonu Žemaičiu-Vytautu, Adolfu Ramanausku-Vanagu, kuriems po mirties suteikti Lietuvos kariuomenės generolų laipsniai ir atitinkami valstybiniai apdovanojimai. Šie, be jokios abejonės Lietuvos didžiavyriai, dabartinių mūsų politikierių buvo paskelbti šalies prezidentais!?

Visiškai nevykęs, su jokiu teisiniu ir istorijos mokslu nesusijęs, sprendimas. Nemanau, kad tokių titulų būtų reikėję Dzūkijos partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui ar J. Žemaičiui-Vytautui, bet tokio precedento reikėjo konservatoriams, kad jų vadovaujama valdančioji dauguma, pažeisdama Konstituciją, galėtų prezidentu skelbti niekad juo nebuvusį Vytautą Landsbergį.

Politinė konjunktūra, kur visada pirmuoju smuiku griežia Tėvynės Sąjungos grupuotė, priėmė sprendimą, labai primenantį vieną Raimondo Vabalo komedijos „Marš, marš, tra-ta-ta“ epizodą. Ten visi apdovanojimai už tautiečių atliktus žygdarbius turi būti skiriami tik tautos vadui.

Čia kalbame ne apie požiūrį į buvusį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, o apie tai, kad Lietuvos Prezidentui įteikiama ir V. Landsbergiui įteikta aukso grandinė – jiems nepriklauso. Paradoksas ir įdomiausia, kad pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, ji turėjo būti įteikta laikinai valstybės vadovo pareigas ėjusiam Artūrui Paulauskui, kurios jis negavo iki šiol.

A. Paulauskas – pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos generalinis prokuroras, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo pirmininku, kai mes stojome į NATO ir Europos Sąjungą, kaip ir pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, kurio pastangomis iš Lietuvos išvesta Rusijos kariuomenė, apskritai neturi jokių valstybinių apdovanojimų.

O štai V. Landsbergio „portfelio nešiotojas“, kaip Andrių Tučkų už akių vadina patys konservatoriai, yra patriarcho apdovanotas Vyčio kryžiumi. Sovietmečiu dirbęs prekyboje, jis, pasirodo, vertas tokio pat apdovanojimo kaip ir to meto disidentai, politkaliniai Stays Stungurys ir Liudas Dambrauskas…

Be valstybinių apdovanojimų liko jau anapilin išėję, šviesios atminties signatarai Kazimieras Antanavičius ir Valerijonas Šadreika, kurie buvo ypač matomi 1991 m.  sausio įvykių, rugpjūčio pučo metu.

Nors šiaip jau galioja nuostata, kad einantys pareigas politikai nėra apdovanojami, bet tai negaliojo prezidentaujant Daliai Grybauskaitei.

Tada net jos patarėjai gaudavo Lietuvos valstybinius apdovanojimus.

Taip Lietuvoje pamažu ordinai ir medaliai iš moralinio akto tapo valdančiųjų despotizmo, politinės korupcijos ir visuomenės kiršinimo priemone. Niekas nepasikeitė ir prezidentu tapus Gitanui Nausėdai, kuris, stengdamasis įgyti konservatorių palankumą, jau vienoje oficialių savo kalbų į V. Landsbergį kreipėsi žodžiu „prezidente“.

Naujojo šalies vadovo tai nuo konservatorius aptarnaujančios žiniasklaidos puolimo neišgelbėjo, o iš visų jėgų dirbti jį išrinkusiems Lietuvos žmonėms jis taip ir neišmoko.

Pasižiūrėkit, ką G. Nausėda valstybiniais apdovanojimais pamalonino pernai per Mindaugines, Liepos 6-ąją.

Prezidento dekrete išvardintos užsienio valstybių vadovų, politikų pavardės, didelis Lenkijos Respublikos piliečių sąrašas. Atlanto vandenyne irkline valtimi perplaukusiam ir visų pasaulio lietuvių didvyriu tapusiam Aurimui Valujavičiui buvo įteiktas tik pats žemiausias „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

Prezidente, tu mūsų prezidente, ar ne gėda buvo vėliau su Aurimu Neryje irkluojant baidare kelti sau reitingus?

Ne visada priimant sprendimus reikia savo žmonos Dianos ar nelabai kompetentingų patarėjų klausyti. Šalies vadovas, ne taip kaip Seimo pirmininkas, turi unikalią galimybę į savo komandą pasikviesti geriausius Lietuvoje savo srities specialistus, savotišką Lietuvos rinktinę, kuri dirbtų valstybės labui.

Kadangi kalbam apie valstybinius apdovanojimus, todėl man ir kyla klausimas, kokie „klounai“ Lietuvoje skirsto ordinus, medalius ir formuoja iš to politiką.

Kodėl Lietuvos prezidentūroje nėra paties kvalifikuočiausio šios srities specialisto Viliaus Kavaliausko, kurio paraginti Lietuvos žmonės patys savo miesteliuose stato paminklus savanoriams ir Vyčios kryžiaus ordino kavalieriams?

Iš istorijos klaidų mokytis nepavyksta. Kažkada medaliais apsikarstęs, švenčių progomis tribūnose stovėjęs elitas, atidavė priešams Lietuvą be šūvio.

Su tėvynės okupantais kovėsi tie, kurie paradų metu nepastebimi stovėdavo minioje.

Ar neatsitiks taip ir šį kartą?