Strateginės aplinkybės
JAV – Meksikos sieną praėjusių metų gruodį kirtus 225 000 migrantų, Kongresas reikalauja sugriežtinti prieglobsčio ir migracijos įstatymus. JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Maikas Džonsonas (Mike Johnson) sako, kad pagalba Ukrainai būtų teikiama tik su sąlyga, kad bus išspręsta sienos problema.
Vašingtonui rodant dėmesį migrantams, demokratai stoja piestu prieš prezidentą Džo Baideną, kuris neva nuolaidžiauja ir vykdo Donaldo Trampo politiką. Žodžiu, įsismarkauja vidinės JAV politinės rietenos, o Ukrainoje toliau žūva žmonės. Visa tai vyksta vadovaujantis šūkiu „negalime rūpintis svetimos valstybės siena, neapsaugoję savosios“.
Savos sienos saugumas yra daug svarbiau nei tūkstančiai gyvybių kažkur Afrikoje ar Ukrainoje.
Ir jei Amerika iš tiesų toli, tai Europoje tvyranti abejingumo žiema yra labai apmaudi. Matydami tiek Lenkijos, tiek Vokietijos ūkininkus, kuriems savas tvartas, mėšlas ir grūdai daug svarbesni, nei be namų likę milijonai Europoje gyvenančių kaimynų, esame labai nusivylę.
Noromis – nenoromis prisimename lietuvių rašytojo Česlovo Milošo „Pavergtą protą“, kuriame aprašoma, kaip karo mašina naikina miestus, kaimus, ūkius ir didžiules gamyklas, o vakarykščiai turtuoliai sėdi pasimetę savo pilių griuvėsiuose.
Kai kurie šaltiniai skelbia, jog stringa „Patriot“ sistemoms skirtų raketų tiekimas į Ukrainą. Egzistuoja pavojus, kad artimiausiomis savaitėmis Ukraina gali išeikvoti turimas priešlėktuvinės gynybos šaudmenų atsargas. Tai gali būti priežastis, dėl kurios atidėtas daugiafunkcinių lėktuvų F-16 integravimas į Ukrainos gynybos pajėgų sistemą.
Pranešama, jog Ukraina įvertino aerodromų saugumą ir šiuo metu rengia atitinkamą infrastruktūrą, kad galėtų priimti Vakarų naikintuvus.
Be jokios abejonės, Ukrainos kariuomenės vadovybė turi būti užtikrinta, jog naikintuvai, atkeliavę į Ukrainos teritoriją, nebus sunaikinti.
Tai, jog Rusijos žvalgyba aktyviai dirba, žymėdama vietas, į kurias skrenda teroristinio mordoro raketos, verčia ukrainiečius elgtis žymiai atsargiau.
Reikšmingi postūmiai
Leidinys NYT skelbia interviu su Ukrainos kovotojais, kurie teigia, jog yra pervargę ir išsekę. Ukrainiečių kariams netrūksta tikėjimo, pakanka ginklų, sumanumo, tačiau beveik visi šiuo metu apkasuose esantys vyrai vienaip ar kitaip yra sužeisti. Svarbiausia, ko trūksta Ukrainos kariuomenei – tai žmonės.
Mūsų nuomonė šiuo klausimu žiauri ir paprasta: jei Vakarai dar ilgiau dels tiekti Ukrainai priešakinę ginkluotę, šaudmenis ir lėšas, netrukus teks tiekti karius. Karas ateis į sočiai rytinę kavą su šviežiai spaustų apelsinų sultimis ir kruasanu siurbčiojančio klerko šeimą.
Vakar fronto linijoje įvyko 67 susirėmimai. Teroristai surengė 55 raketų atakas ir 22 oro smūgius į Ukrainos karių pozicijas bei gyvenvietes. Buvo nužudyti žmonės, sugriauta civilinė infrastruktūra.
Ukrainos priešlėktuvinės gynybos pajėgos ir priemonės numušė 18 Kh-101 / Kh-555 / Kh-55 valdomų raketų.
Raketinės pajėgos sunaikino 2 okupantų amunicijos sandėlius.
Trumpai
Vokietija po penkerius metus trukusio embargo panaikino draudimą parduoti naikintuvus „Eurofighter Typhoon“ Saudo Arabijai. Politinis sprendimas priimtas Izraelyje apsilankius Vokietijos užsienio reikalų ministrei A. Berbok.
Tokiu Berlyno sprendimu ėmė piktintis Vokietijos žurnalistai ir kai kurie politikai, teigdami, jog vyriausybė atsisakė dalyvauti vadinamojoje „aviacijos koalicijoje“ ir padėti Ukrainai lakūnų mokymuose, nekalbant apie lėktuvų tiekimą.
Kiekvienam kaimo ūkiui svarbu savas tvartas, ūkis ir gyvuliai. Kiekvienas nori gyventi geriau už kitą. Visi nori gyventi geriau. Putinas irgi. Klausimas, kokios priemonės pasirenkamos .
Ta pati A. Berbok ragina Izraelį apsaugoti Vakarų Kranto palestiniečius nuo naujakurių išpuolių. Panašu, jog Vakarų spaudimas daro vis didesnę įtaką Izraelio vyriausybei, nes šalies ginkluotosios pajėgos mažina kovos veiksmų intensyvumą Gazoje.
Tuo tarp mažinti išpuolių nežada Irano, Rusijos, o dabar jau ir Šė Korėjos remiama teroristinė „Hamas“. Pietų Korėjos nacionalinė žvalgybos tarnyba praneša, jog „Hamas“ kare prieš Izraelį naudoja Šė Korėjoje pagamintus ginklus.
Lietuvoje
Vėl laužomos ietys dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto.
Vieni dėsto, kad Vilnius niekuomet nebuvo lietuviškas, kiti atsišaudo, jog Lietuvos sostinė visada priklausė lietuviams. Ant tariamos žaizdos sąmoningai pipirų beria Kremliuje išgalvoti „licvinai“ – gudai, aiškindami, kad Vilnius esą irgi yra jų.
Kieno gi Vilnius – lietuvių, lenkų, gudų, žydų ar dar keliolikos čia gyvenusių tautų?
Jei atvirai – šių nesutarimų priežastis yra siauras tunelinis mąstymas. Privalome suvokti, jog neįmanoma Vilniaus matyti ir vertinti iš nūdienos kaimuko istoriko ar politpatologo pozicijų. Vilnius buvo milžiniškos imperijos sostinė, kurios valdovai, tokie, kaip Algirdas, Kęstutis, Vytautas savo plačios šalies tapatybę matė teritorijose ir tautinės grupėse, gyvenančiose ir prie Azovo jūros, ir prie Brąstos, ir net visai netoli Muskovijos.
LDK vietininkai valdė Kijevą 350 metų, siekdami kontroliuoti pietinį prekybos kelią ir saugoti imperiją nuo Osmanų invazijų.
Natūralu, jog didžiulės valstybės sostinės ir didieji miestai, tokie, kaip Vilnius buvo daugiataučiai. Tai tęsėsi šimtmečius. Lietuvių tauta kalbos pagrindu pradėjo formuotis tik devynioliktame amžiuje. Ilgą laiką mūsų krašte buvo populiari dviguba „gente polonus, natione lituanus“ pilietybė. Kaunas ir Vilnius nekalbėjo lietuviškai, kol nebuvo imtasi lietuvinimo politikos.
Tad mėgindami praeitį vertinti iš dabarties pozicijų, nuolat slidinėsime ir kritinėsime ant ledo. Tai būtų lygiai tas pats, jei kas nors penkiakalbių 1918-tųjų miestų tarybų nariams būtų pareiškęs, jog valstybinė kalba bus lietuvių. Vietos politikai būtų pasukioję pirštą prie smilkinio ir skaniai nusijuokę.
Lygiai taip pat mes, civilizuotos, šiuolaikinės Lietuvos piliečiai negalime vertinti Antano Smetonos ir vadinti jį antikonstituciniu diktatoriumi, kai tuo tarpu anuometinė mūsų Tėvynė iš viso neturėjo kanceliarinės kalbos.
A. Smetona ir būrys Lietuvos kalbininkų kūrė lietuvių kalbą, įstatymus, sulietuvino valstybę ir visa tai darė „nuo nulio“.
Tada buvo vienoks pasaulio matymas, suvokimas, dabar – visiškai kitoks.
Jei slavų įtaką Vilniui ir Lietuvai imsime narstyti iš baltistikos varpinės, rasime, jog slavų kadaise šiuose kraštuose nebuvo nė kvapo. Nuo Baltijos jūros iki Smolensko, Brąstos, Gomelio ir net Rovnės, jau nekalbant apie Minską, Lydą ar Oršą. Slavai atsirado tik gerokai vėliau, galimai iš periferinių baltų. Viskas kito, keitėsi, vystėsi, tekėjo, kaip upe vanduo. Negi dabar Lietuva turėtų reikšti pretenzijas į Gardiną ar Lucką?
Ką mes norime čia visu tuo pasakyti? Mes norime pasakyti, jog gyvenimas nėra dviejų spalvų. Yra sudėtingas, daugialypis, daugiaspalvis procesas, kurio neįmanoma sudėlioti į taip norimas lentynėles ir stalčiukus.
Remiantis praeitimi dabarties konstruoti negalima. Negalima ir nereikia. Istoriją reikia žinoti, suprasti ir blaiviai, objektyviai vertinti bei matyti, kas yra dabar.
Istorinio revanšizmo projekcijos yra labai pavojingos. Tuo užsiima Putino Rusija, o rezultatus matome visi.
Dėkojame nuolatiniam rėmėjui DT Artelė, UAB ir visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti
