Lapkričio 19 d., sekmadienį, 13.30 val. per INFO TV, dokumentikos TV laidų cikle „Priešaušrio Lietuva“ bus parodytas nauja dokumentinė apybraiža „Kai baltas Vytis pakils“. Šis filmas skirtas poetės partizanės Dianos Glemžaitės (1925–1949) 100-osioms gimimo metinėms, kurias minėsime 2025-aisiais.
Prieš 74-erius metus Diana Glemžaitė – viena ryškiausių pokario partizaninės poezijos kūrėjų – gūdų lapkritį išeidama žiemoti į bunkerį su mylimu vyru partizanu Juozu Bulovu paskutiniame laiške rašė: Jei negrįščiau, kaip justi, neminėkit labai blogai. Einam ten, kur nebus išsigelbėjimo, jei rusai užpuls, bet ten tikrai niekam mes nepakenksim.
„Tiktai Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mes sužinojom apie kūrybą tų, kurie savo noru okupantų užgrobtoje šalyje nepasirinko viešumos“ – tarsi paslaptį atskleis filmo kūrėjams literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, sklaidydamas autentiškus Dianos rankraščius, saugomus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne.
Filme „Kai baltas Vytis pakils“ Dianą Glemžaitę įkūnijo Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Vigita Rudytė, jos mylimąjį partizaną Juozą Bulovą – rekonstruktorių klubo „Miško broliai“ narys Eimantas Gelūnas. Filmo scenarijaus autorė ir režisierė žurnalistė Danguolė Bunikienė.
Svarbiausiu šios apybraižos įvykiu tapo filmavimo metu viename iš archyvų atrasti originalūs Dianos gimimo metrikai. Būtent šis dokumentas ir patvirtina tikslią poetės gimimo dieną, kuri anksčiau daug kur buvo skelbiama klaidinga.
„Dianos kaip poetės talentas pradėjo skleistis dar gimnazijoje ir tam įtakos, be abejo, turėjo Kupiškio gimnazijoje literatūrą dėsčiusios vienuolės“, – į karo laikmečio gimnazistų pamokas filme nukels itin ryškūs Dianos bendramokslio Jono Minkevičiaus atsiminimai.
„Nors tuomet buvo nacių okupuota Lietuva, tačiau atmosfera gimnazijoje vyravo itin patriotinė, o D. Glemžaitė visiems gimnazistams buvusi sektinu pavyzdžiu“, – savo jaunystės bandymų kurti poeziją ir prozą tarpsnį prisimins 94-erių senolis.
Dokumentinėje apybraižoje žiūrovai išvys ir kitą poetei labai artimą asmenį, vyro Juozo brolį Adolfą Bulovą, kuris su broliene bendravo bolševikų išvarytas iš tėvų namų, faktiškai būdamas dar vaiko amžiaus.
„Ji tokia linksma buvo, kartu praeidavom iš vieno kaimo į kitą, kartais ir du kartus per savaitę susitikdavom“, – filme pasakos A. Bulovas, ne kartą tapęs Glemžaitės kūrybos minčių liudininku, jos geriausiu bičiuliu, kuris vėliau šiek tiek ūgtelėjęs partizaniniame kare ryšininkavo.
Adolfas mena, kaip Diana partizaniškomis sąlygomis prisiekusi meilę savo išrinktajam Juozui, svajojo apie gražų šeimyninį gyvenimą, bet laisvę atgavusioje Lietuvoje…
Abu gimę nepriklausomos Lietuvos laikais, darbščių ir turtingų ūkininkų vaikai, žinoma, galėję pasitraukti į vakarus, tačiau sovietams reokupavus Lietuvą, Juozas Bulovas sakęs: „Kas bus, jeigu visi iš Lietuvos išbėgsime?“
Renkant medžiagą šiam filmui jo kųrėjai turėjo galimybę pakeliauti partizanės Dianos takais po Pandėlio, Kupiškio, Rokiškio rajonų ribose esančius kaimus ir apylinkes, kur neramiais pokario metais kaimo žmonių sodybose slapstydavosi Diana ir jos mylimasis Juozas Bulovas-Iksas.
Diana Glemžaitė 1947 metais užvėrusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto duris tapo Algimanto apygardos Margio rinktinės partizane, tačiau pogrindyje ji veikė tik dvejus metus iki pat savo žūties. Tuomet vien tik Algimanto apygardoje galėjo kovoti apie 50 partizanių moterų, tapusių ryšininkėmis, partizanėmis, kurios su vyrais gyvendavo bunkerių žeminėse.
„Moterims moralinis įsipareigojimas – neišduoti bendražygių – prieš kovos draugus tapdavo šventu dalyku. Ir sulaužyti šitą priesaiką joms buvo daug baisiau, negu žūti“, – apybraižoje atskleis moterų psichologinės tvirtybės paslaptį istorikė Ramona Staveckaitė-Notari. Įdomiausia tai, kad tame laikmetyje gyvenusios moterys nesijautė jokiomis herojėmis.
Jaunos poetės, kovojusios ir žuvusios už Lietuvos laisvę, tragiškos lemties istoriją, likimas buvo nugramzdinęs į užmarštį penkiems dešimtmečiams. Bolševikai labai stengėsi Glemžų pavardę ir Dianos eiles, pranašavusias Lietuvos laisvę, ištrinti iš žmonių atminties.
Tačiau net ir gūdžiame sovietmetyje Ina Pilkauskienė, tuomet dar būdama maža mergaitė, Dianos rankraščius matė savo tetos sodyboje.
„Tai buvo nepaprastas sąsiuvinis, o iliustruotas, mums vaikams jis buvo labai gražus, nors tuo metu mes, vaikai, nežinojome kieno jis“ – jausmingai pasakos įspūdžius Ina.
Arčiausiai Dianos Glemžaitės šeimos tragišką likimą liudijančių artefaktų ir dabar yra Pandėlio gimnazijoje besimokantys mokiniai. Jie nuo pat pirmųjų gimnazijos klasių žino apie šią didvyrę, gali pamatyti ir paliesti poetės šeimai priklausiusius daiktus, skaityti autentiškas, atrodo, lyg vakar parašytas eiles, netgi tyrinėti Dianos braižą, o pamokose su mokytoja nagrinėti jos kūrybą.
Kokią vertę Dianos eilėraščiai sukuria XXI amžiaus jaunuoliams dabartiniame Ukrainos karo kontekste?
Apie okupantų sugniuždytą, tik pradėjusį skleistis talentą, poetės pasirinkimus, atskleidžiančius jos charakterį ir tėvų auklėjimą, to laikmečio kaimo žmonių nuoširdumą ir bendrystę, pscihologinę stiprybę ir partizaninio karo rykštę – išdavystębus atskleista dokumentikos laidoje „Priešaušrio Lietuva“ – jau lapkričio 19 d., sekmadienį, 13.30. val. per INFO TV. Po transliacijos, video apybraižą „Kai baltas Vytis pakils“ galėsite peržiūrėti jums patogiu metu LNK.LT mediatekoje. 
Filmo sukūrimą dalinai rėmė Rokiškio, Kupiškio ir Zarasų rajonų savivaldybės, taip pat Kupiškio ir Rokiškio rajonų įmonės.
Filmo transliacijos rėmėjai: Avizo – rūgštus sveikatos skonis ir Aukštaitijos profesinio rengimo centras – kiekvienas turi savo talentą.
„Kai baltas vytis pakils“ čia anti schematizmas , ar tik kažkas ?
kiek godžių rankų tiesėsi jį pagrobti…
Kokia baisi jaunystė teko mano kartos tėveliams, kokia nepakeliama našta seneliams!