Kultūros paveldo departamentui 2021 m. paskelbus Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, šis procesas įsibėgėjo ir jau dabar Inventoriuje yra 1254 vertybės, galimai turinčios vertingųjų savybių, bet neįtrauktos į Kultūros vertybių registrą.

Paveldosaugininkai, kviesdami į šį procesą įsijungti ir visuomenę, ragino atidžiau apsidairyti aplink, gal keliaujant, gal visai šalia gyvenamosios vietos yra dėmesio verto paveldo, kurį būtina inventorizuoti.

Užpildytos anketos byloja, kad tarp Inventoriaus vertybių yra ir tokių, kurių istorijos priverčia aiktelėti.

Dvaro biblioteka su 5 000 knygų

Štai, kad ir toks Ignacogradas. Ką apie jį žinome? Tikėtina, beveik nieko.

Tačiau aistringi keliautojai, kraštotyrininkai, keliautojo žinynų leidėjai Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė, pernai išleidę knygą „Apytalaukio, Lančiūnavos ir Šventybrasčio apylinkės“, tarsi pirštu pabaksnojo į įspūdingus, bet labai jau apleistus ir nykstančius griuvėsius Kėdainių rajone, susijusius su labai žymia asmenybe – Jokūbu Geištoru (1827–1897), vienu iš 1863-ųjų sukilimo rengėjų.

Jokios aprašymo lentelės, jokių nuorodų.

Tai tik dar kartą įrodo, kiek baltų dėmių turime savojo krašto pažinime.

Rašydami knygas Almonaičiai nuodugniai viską patikrina ir apeina savo kojomis. Tad netrukus jau džiaugėsi suradę, apie ką buvo daug skaitę – tai Ignacogrado dvaro bibliotekos griuvėsiai.

Istorikas V. Almonaitis, pasirausęs nuo žygeiviškų studijų metų kaupiamoje savo kraštotyrinės literatūros bibliotekoje (straipsnių, iškarpų, kopijų, nuorašų, žemėlapių archyve – ko internete nerasite), šią vertybę aprašė ne tik naujame minėtame leidinyje, bet pasiūlė įtraukti ir į Inventorių.

J. Geištoras – aukštesnis pareigūnas už Z. Sierakauską ir K. Kalinauską

„Kad šie griuvėsiai Kėdainių rajone, Šlaitkalnio kaime, netoli Šventybrasčio, yra Jokūbo Geištoro dvaro, kadaise pavadinto Ignacogradu, liekanos, galutinai įsitikinau perskaitęs knygą „Jokūbo Geištoro atsiminimai 1857–1865“ (2022, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras).

Visi taškai susidėliojo, – sakė istorikas. – Ši vertybė būtinai turi keliauti į Inventorių, o paskui gal ir į Kultūros vertybių registrą.

Jis reikšmingas istorine, memorialine prasme, jis byloja apie svarbią istorinę asmenybę.

Kuo nusipelnęs J. Geištoras? Visi pamename, kaip iškilmingai 2019 m. Rasų kapinių koplyčioje buvo perlaidoti 2017 m. Gedimino kalne rasti 1863-ųjų sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko, Konstantino Kalinausko palaikai.

O Jokūbas Geištoras, formaliai žiūrint, buvo net aukštesnis pareigūnas už juos – ėjo Lietuvos sukilėlių vyriausybės pirmininko pareigas.

Būtent čia, Kėdainių rajone, jis po studijų Petrapilyje grįžo į paveldėtą dvarą. Dabar iš jo, galima sakyti, likusi dvarvietė. Tačiau joje dar yra buvusios bibliotekos griuvėsiai, senų liepų eilė“.

Po biblioteka – vyno rūsys

Apie gyvenimą mirus motinai ir sugrįžimą ūkininkauti į Ignacogradą J. Geištoras minėtoje prisiminimų knygoje, kuri pernai pirmąkart išleista lietuviškai (lenkiškai Vilniuje pasirodė 1913 m.), rašė: „Nebuvau pavyzdingas ūkininkas tikrąja visuotinai vartojama to žodžio prasme, nes nemokėjau sukaupti pinigų, tačiau mano dvaro reikalai gerėjo, pajamos augo, taip pat ir dvaro vertė, nes ūkininkavau galvodamas apie ateitį.

Be didesnių išlaidų bibliotekai ir gyvenimo visiems atviromis namų durimis, nors kukliai (nei baldų, nei karietos neįsigijau), be išlaidautojo reputacijos, nieko daugiau sau negaliu prikišti“.

J. Geištoras daug laiko praleisdavo savo dvaro bibliotekoje, kurią, atokiau nuo dvaro, pastatė dar jo senelis Ignacas Zaviša (1774–1833). Virš durų buvęs užrašas „Mokslui“ byloja apie didelius užmojus.

Kaip dabar matyti iš išlikusių griuvėsių, knygoms dvare buvo teikiamas ypatingas dėmesys.

Maždaug 7,5X7,5 m kvadrato plano pastatas stovėjo atokiau nuo paties dvaro, kad čia atėjus būtų galima tarsi pasinerti į kitą pasaulį.

Apie 70 cm storio sienos mūrytos iš plytų ir akmenų, dekoruotos į tinką įspraustais įvairiaspalviais skaldytais akmenukais.

Po biblioteka būta vyno rūsio. Įjungus fantaziją galima įsivaizduoti puikų derinį: vyno taurė ir atversta knyga, už lango ošiantis parkas…

O knygų čia būta net 5 tūkstančiai. Tiek jų prikaupė didelis knygų mylėtojas, rinkėjas J. Geištoras. Ši biblioteka buvo pagarsėjusi krašte, dvarininkas ne vien pats užsidaręs jas skaitė, o buvo atvėręs ir kitiems.

Matyt, galima teigti, jog čia veikė pirmoji Kėdainių krašte viešoji skaitykla.

Apie savo potraukį knygoms J. Geištoras yra rašęs 1882 m. išleistame savo senųjų leidinių katalogo įžangoje: „Nuo 1849 metų, būdamas trylikos, įsigijau du Niemcevičiaus tomus ir Bielskio kroniką, taip prasidėjo mano rinkiniai. Galiu drąsiai pasakyti, tai buvo vienintelė prabanga, kurią sau leidau.

Knygų rinkinys kasmet didėjo. Sankt Peterburge susiformavo naujas skyrius, tačiau apsigyvenus kaime per penkiolika metų, tarpininkaujant Vilniaus antikvarams Kinkulkinams ir garbingajam Zoruchui, ne viena reta knyga praturtino mano rinkinį.

Per 5 tūkstančius kūrinių ir brošiūrų drauge su dideliu archyvu, įsigytu iš menko bajoro turto, buvo nemažas rinkinys“. („Jokūbo Geištoro atsiminimai 1857–1865”, 2022, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022, p. 20).

Kiekvienoje troboje – po krikštasūnį

Kaip rašoma minėtos knygos įžangoje, J. Geištoro santykiai su valstiečiais buvo draugiški. Tad nieko keisto, kad beveik kiekvienoje troboje jis turėjo po krikštasūnį.

Savo prisiminimuose J. Geištoras pasakoja, kaip lažą pakeitė činču (tokia reforma Kėdainių apylinkėse buvo pirmoji): „Dar mokantis universitete dovanoti žemės valstiečiams atrodė žingsnis klaidingas, nukreipiantis valstiečius nuo teisingo prievolių suvokimo kelio, tačiau visada mačiau ir savo sąžine jaučiau, kad jie privalo tą žemę gauti kaip nuosavybę, o mes esame įpareigoti jiems tai palengvinti“ (…)

Atvažiavęs į Ignacogradą iškart panaikinau nemokamą darbą, duokles; baudžiava ir visos jos pasekmės tuokart dar kuriam laikui liko.

Ir taip netrūko kaimynų patyčių ir neapykantos, tačiau šitaip buvo neilgai, netikėtai ėmiau daryti įtaką ir pelniau net meilę.

Žengiau apgraibomis, dažnai manyje pabusdavo bajoras ir erzino, kaip man atrodė, valstiečio kvailumas ir nekantrumas, nepaisydamas to žengiau savo keliu: atskyriau valstiečių žemes, stengiausi juos palenkti pereiti prie činčo“ (ten pat, p. 21).

Baltieji ir raudonieji sukilėliai

Prieš 1863-ųjų sukilimą ir Lietuvoje, ir Lenkijoje veikė baltųjų ir raudonųjų politinės srovės. J. Geištoras priklausė baltiesiems, vadovavo Lietuvos baltiesiems.

Pagrindinis baltųjų tikslas buvo Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas (su 1772 m. sienomis), o raudonieji svarbiausiu tikslu laikė socialinius ir žemės klausimus.

Dar 1862 m. J. Geištoras susipažino ir su Z. Sierakausku, kuris liepos mėnesį Kėdainiuose susituokė su Apolonija Dalevskyte. Galima numanyti, kad Z. Sierakauskas lankėsi ir J. Geištoro bibliotekoje.

1863 m. vasarį prasidėjo sukilimui, o kovo mėnesį Varšuvoje įvyko baltųjų perversmas. Baltųjų grupuotės vadovaujamas Lietuvos provincijų valdymo skyrius (pirmininkas – J. Geištoras) perėmė vadovavimą ir Lietuvos sukilėliams.

Pirmiausia baltieji iš sukilimo vadovybės pašalino aktyviuosius raudonųjų veikėjus (K. Kalinauską ir kitus).

J. Geištoro vadovaujamas Lietuvos provincijų valdymo skyrius kovo mėnesį paskelbė dekretą, kuriuo Lietuvos ir Baltarusijos gyventojus kvietė į sukilimą. Tačiau caro valdžia greit sužinojo apie J. Geištoro veiklą.

Rugpjūčio mėnesį jį ir kitus baltuosius suėmė. Nuo tada vadovavimą sukilimui perėmė raudonieji. Aukščiausiu sukilimo organu tapo Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius, vadovaujamas K. Kalinausko.

Tardymuose – apie lietuvišką mokyklėlę Ignacograde

Iš J. Geištoro prisiminimų apie jo įkalinimą iki 1865-ųjų, tardymus Vilniuje sužinome ir apie jo įkurtos lietuviškos mokyklėlės Ignacograde veiklą: „Mane kvosdavo ne taip dažnai, kelis kartus per savaitę. Visada kvosdavo tik pats Veselitskis.

Kalbėdavomės, paskui aš rašydavau. Gal taip elgdavosi todėl, kad kalbėdavomės tik dviese, be to, nebūdavo pateikiama tokių kaltinimų kaip Dominikonų vienuolyne – dėl tautybės.

Veselitskis visada būdavo labai supratingas. Tik vieną kartą, kai manęs paklausė: „Ką, pone, padarėte dėl lenkų literatūros puoselėjimo?“ Atsakiau: „Nieko“.

Jis mane užsipuolė ir nemandagiai pasakė, kad nekilnu atsisakyti dalyko, kuris teikia pagarbą.

Paėmiau plunksną ir parašiau, kad norint ką nors padaryti tautos literatūrai reikia būti talentingam rašytojui arba turtingam dvarininkui, kad duotum pinigų tiražams, nelaimei, nei viena, nei kita man Dievo nėra duota.

„O mokyklėlės?“ – paklausė. „Atsiprašau, – atkirtau – tai tautos švietimas, o ne literatūra“.

Neatsisakiau, nes apie tai visi gerai žinojo, kad visur palaikydavau nuomonę, jog mokyklėlės reikalingos, ir mano dvare buvo įkurta mokyklėlė, kurioje vaikai pirmiausia buvo mokomi lietuviškai. „Lietuviškai?“ – paklausė generolas.

„Taip, pone, – atsakiau, – mano supratimu, valstiečiai privalo pradmenis gauti ta kalba, kuria kalba: ar lenkiškai, ar rusiškai, ar lietuviškai, žmogus, mylintis savo tautą, visada gerbs ir kitą. Be to, visa tai reikia daryti geranoriškai, niekada per prievartą“. (ten pat, p. 275, 276).

Savo prisiminimuose J. Geištoras aprašo ir dieną, kai jį su kitais įkalintaisiais vežė į stotį: matė ilgai paskui juos einantį Mykolą Oginskį.

„Diena buvo ūkanota, pravažiavome Aušros Vartus. Netoli Gorskio sodo stovėjo mūsų šeimos, pažįstami ir didelė žmonių minia.

Su šventa giesme, su švaria ir ramia sąžine palikome savo lietuvišką miestą, man brangiausią miestą po Ignacogrado, o vieninteliai žodžiai, kuriais kreipiausi į kolegas, buvo: „Ar dar kada nors čia sugrįšime?“ – rašo J. Geištoras.

Skaudus smūgis jam buvo vėliau sužinojus, kad žmona su vaikais (nors nuteistiesiems leisdavo vykti su šeimomis), nors buvo žadėjusi sutvarkiusi reikalus atvykti į Sankt Peterburgą ir prisijungti, galiausiai atsisakė į Sibirą vykti kartu.

Jie buvo susilaukę 6 vaikų: Stanislovo, Kazimiero, Tado, Jono, Vytauto ir Leokadijos. J. Geištoras nerimavo, kas juos be jo ir kaip išauklės, ar jie „išaugs laikydamiesi principų, kurie man buvo šventi“.

Č. Milošo prosenelis išgelbėjo J. Geištoro knygas

J. Geištoro dvarą carinė valdžia padovanojo jai nusipelniusiems veikėjams. Nuo XX a. pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo Ignacogradą valdė carinės Rusijos ministro pirmininko Piotro Stolypino šeima.

P. Stolypinas valdė ir kitoje Nevėžio pusėje turėtą Kalnaberžės dvarą. Jo dukra Marija atsiminimuose rašė, kad arklių traukiama karieta į Ignacogradą važiuodavo per Kruostą, kur iki šiol išlikę tilto poliai.

Ir tiesiog neįtikėtina, kad J. Geištoro knygos buvo išgelbėtos. Tylomis 5 tūkstančius bibliotekos knygų spėjo išvežti, paslėpti ir išsaugoti Ignacogrado kaimynas – Šetenių dvarininkas Simonas Sirutis, rašytojo, Nobelio literatūros premijos gavėjo Česlovo Milošo prosenelis.

O, beje, knygų jis nepasisavimo. Kai pro dvejų metų kalinimo Vilniuje ir dar po septynerių metų tremties Sibire J. Geištoras grįžo į Lietuvą, knygas jam atidavė.

Pradžioje išvykęs į Suvalkus, paskui, nuo 1873 m. įsikūręs Varšuvoje, J. Geištoras savo išlikusios bibliotekos pagrindu atidarė antikvarinį knygyną.

Gerai nusimanydamas knygų pasaulyje, sukosi Varšuvoje ieškodamas vertingų leidinių ir jais prekiavo savo knygyne.

Knygynas garsėjo ne tik knygomis, bet ir parduodamomis graviūromis, žemėlapiais, rankraščiais, ekslibrisais.

Galima sakyti, knygos gelbėjo J. Geištorą po sukilimo netekus dvaro Lietuvoje. Besidarbuodamas tarp knygų jis ir pats rašė – bendradarbiavo spaudoje, iki gyvenimo pabaigos pildė dar tremtyje pradėtus savo prisiminimus, kurie neseniai išleisti lietuviškai.

1885 m. J. Geištoras iš Varšuvos buvo atvykęs į Ignacogradą – jo bičiulis kaimynas S. Sirutis, išgelbėjęs jo knygas, kėlė vestuves: dukra Juzefa Sirutytė tekėjo už Krasnagrūdos (Lenkija) bajoro Zigmanto Kunato, aplinkinių bajorų už gerus santykius su vietiniais valstiečiais vėliau praminto litvomanu.

Č. Milošo senelių santuoka įregistruota Šventybrasčio bažnytėlėje. Santuokos liudininku buvo J. Geištoras.

Ignacogradas – senelio Ignaco „miestas“?

O kodėl dvaras pavadintas Ignacogradu? Keliautojo žinyno autoriai Almonaičiai mano, kad taip savo nuosavybę bus pavadinęs J. Geištoro senelis Ignacas Zaviša, taip pat dalyvavęs sukilime, tik ankstesniame – 1794-aisiais.

Kai jo dukra Teklė ištekėjo už Stanislovo Geištoro, dvaro savininkų pavardės pasikeitė, tačiau Ignacogrado pavadinimas gyvavo.

Ignacogradui po Pirmojo pasaulinio karo grąžintas jo ankstesnis pavadinimas – Šlaitkalnis. Ši vietovė trumpai aprašyta ir caminolituano.com

XX a. antroje pusėje Ignacogrado bibliotekos pastatas dar buvo su stogu, dabar belikę dvi sienos. Tačiau papasakota istorija įtikina, kaip svarbu išsaugoti šiuos griuvėsius, leidžiančius vaizduotei prisiliesti prie praeities.

Šis bibliotekos pastatas dvarvietėje bene labiausiai matomas, tačiau išliko ir daugiau sodybos elementų, tebežaliuoja senų liepų eilė, o dvarvietės kultūrinis sluoksnis pasižymi archeologine verte.

J. Geištoras mirė Varšuvoje, ten jis ir palaidotas. Įdomu, kur ir kaip dabar po Varšuvą ar dar plačiau klaidžioja iš šios bibliotekos išvežtos knygos. Kaip jas atpažinti? Istorija laukia tęsinio.

Autorės nuotraukose – Ignacogrado griuvėsiai ir į juos dėmesį atkreipęs istorikas Vytenis Almonaitis.

Kultūros paveldo departamento pranešimas