Kasmet rugpjūtį vis labiau geltonuojantys laukai, pievos ir pakelės kelia susirūpinimą aplinkosaugininkams – invaziniai augalai rykštenės Lietuvoje užima vis didesnius žemės plotus. Dar pasitaiko žmonių, kurie neatpažįsta šių invazinių augalų ir susivilioję geltonais žiedynais sodina darželiuose, taip prisidėdami prie jų plitimo. Aplinkos ministerija primena apie rykštenių daromą žalą gamtai ir ragina jas naikinti.
Į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą šiuo metu įtrauktos 2 rykštenių rūšys: kanadinė rykštenė (įskaitant aukštąją rykštenę) ir didžioji (vėlyvoji) rykštenė.
„Ten, kur įsikuria rykštenės ir jos nenaikinamos, nyksta vietinės augalų rūšys, natūralios jų bendrijos, keičiasi bei mažėja ir gyvūnų rūšinė sudėtis, skursta visa ekosistema. Invazinės rykštenės, išskyrus vietinę rūšį – paprastąją rykštenę, ne tik daro žalą mūsų biologinei įvairovei, bet keičia kraštovaizdį, daro neigiamą poveikį ūkinei veiklai“, – pažymi Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnioji patarėja Laura Janulaitienė.
Įvairios rykštenių rūšys ir jų veislės, kilusios iš Šiaurės Amerikos, buvo auginamos dėl vasaros pabaigoje žydinčių ryškiai geltonų žiedų, tačiau įtraukus didžiąją ir kanadinę rykštenes į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą, šias rūšis ir jų veisles auginti, dauginti, parduoti ar kitaip naudoti arba mainyti, vežti ar pasodinti į aplinką griežtai draudžiama. Tai numato Laukinių augalų ir grybų įstatymo ir Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarkos aprašo nuostatos.
Invazinės rykštenių rūšys auga beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o ypač didelius sąžalynus sudaro aplink miestus, gyvenvietes, apleistuose žemės ūkio paskirties plotuose, miškų pakraščiuose, pakelėse.
L. Janulaitienė atkreipia dėmesį, kad šiuos svetimžemius augalus sunaikinti nėra lengva, nes daugiametės, tankius kerus sudarančios rykštenės nereiklios, įsikuria įvairaus drėgnumo ir apšvietimo buveinėse. Didžiosios rykštenės išaugina itin daug šakniastiebių, todėl jų sąžalynai būna tankūs, juose nebelieka vietinių augalų, taip pat skurdinamas dirvožemis, nes rykštenės pasisavina daug maisto medžiagų. Sausuose rykštenių plotuose kyla didesnis gaisrų pavojus.
Didžiosios rykštenės dauginasi vėjo nešiojamomis sėklomis, požeminiais šakniastiebiais, o kanadinės rykštenės – sėklomis ir plečiasi sudarydamos tankius kerus. Nustatyta, kad vienas kanadinės rykštenės ūglis gali subrandinti net 10-20 tūkst. sėklų. Kai žydi dideli rykštenių plotai, į aplinką paskleidžiamas labai didelis kiekis žiedadulkių, kurios gali sukelti alergines reakcijas jautriems asmenims.
Jei pridygo savaime, aplinkosaugininkai rekomenduoja pavienius augalus iškasti, naikinti herbicidais, sąžalynus pjauti prieš žydėjimą. Dažnai rykštenes nepagalvoję platiname patys, nuskintus žiedynus su bręstančiomis sėklomis išmesdami į šiukšlynus, pamiškes, kur iš sėklų gali išaugti nauji augalai. Nuvytusius šiuos invazinius augalus reikia kompostuoti, vežti į žaliąsias atliekų aikšteles arba sudeginti pagal nustatytus reikalavimus.
Europoje didžioji rykštenė kaip dekoratyvinis augalas pradėtas auginti XVIII a., o gamtoje Lietuvoje aptikta 1977 m. Kanadinė rykštenė, kaip dekoratyvinis augalas pradėtas auginti Didžiojoje Britanijoje jau nuo 1645 m., o gamtoje Lietuvoje aptikta 1983 m. Šios abi svetimžemės rykštenių rūšys dabar aptinkamos beveik visoje Europoje.
Primenama, kad už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300-500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800-1500 eurų baudos.
