V. Vasiliauskas. Paskutinis laikraštis paskutiniam lietuviui

Pranešimas skaitytas šių metų birželio  16 d. konferencijoje-diskusijoje „Apginsime laisvą žodį ir kalbą – apginsime valstybę“

Nuo mokyklos suolo žinome, kada ir kur išleistas pirmasis Didžiosios Lietuvos laikraštis (Mažojoje Lietuvoje  lietuviška spauda iki tol jau gyvavo 35 metus).  „Aušra“ nušvito 1883 metų kovą Ragainėje (vėliau perkelta į Tilžę). Kol kas negalime nuspėti, kada ir kur išeis paskutinis lietuviškas laikraštis paskutiniam lietuviui.

„Tik nereikia mūsų gąsdinti savo hiperbolėmis“, – pasakysite, bet atžanga akivaizdi, sparti ir nesustabdoma:  vis mažiau lietuvių, kuriems būtų reikalingas lietuviškas laikraštis.

Naujųjų laikų istorija tautos likimą suaudė į vieną giją su lietuvišku žodžiu ir spauda. Neatsitiktinai tautinio atgimimo žadintojai, nacionalinio išsivadavimo vedliai ar būsimieji atkurtos valstybės vadovai pirmiausia buvo redaktoriai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Kazys Girnius, Mykolas Sleževičius ir kt.).

Jau lietuviškos spaudos draudimo gadynės knygnešiai, pridūrus masinį scenos mėgėjų Lietuviškų vakarų sąjūdį, patvirtina mintį, kad prieš politiką visuomet eina kultūra.

Įstabu, kad Lietuvos kėlimą dera pradėti nuo kultūros, puikiai permanė  technokratas ir verslininkas iki panagių, dviejų universitetų diplomų (matematiko ir kelių statybos inžinieriaus) savininkas Petras Vileišis, faktiškai pirmasis Lietuvos pramoninkas, toks XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Bronislovas Lubys. Ir ypač suvokė nesulyginamą lietuvių kalbos svarbą (kurios nepajėgia įsisąmoninti kai kurie mūsų nūdienos politikai, net buvę Vilniaus universiteto rektoriai), nors P. Vileišis  pats buvo poliglotas, laisvai kalbėjo ne tik lenkų, rusų, vokiečių ir anglų, bet ir graikų, lotynų kalbomis.

Sunku pervertinti brolių Petro, Antano ir Jono Vileišių nuopelnus lietuvybės ir lietuvių kalbos daigams tuomečiame Vilniuje, jo atlietuvinimui, kuriam naujas galimybes suteikė caro atšauktas lietuviškos spaudos draudimas ir kuriam P. Vileišis buvo idealiai pasiruošęs: greta savo atidarytos metalo apdirbimo gamyklos pastatė tuo metu moderniausią spaustuvę.

Į Vilnių sukvietė, galima tarti, savo lėšomis suvežė visus žymiausius krašto šviesuolius – Povilą Višinskį,  Žemaitę, Joną Jablonskį, Mykolą Biržišką, Petrą Mašiotą, A. Smetoną, Gabrielę Petkevičaitę- Bitę, kunigą Juozą Tumą- Vaižgantą ir kt.

Petro Vileišio kvietimu iš Bulgarijos visiems laikams į Vilnių grįžo ir J. Basanavičius.

Tad pirmajam legaliam Lietuvos dienraščiui  „Vilniaus žinios“ (1904 m. gruodžio 10 d.) buvo sukurta ir techninė, ir intelektualinė bazė. „Vilniaus žinios“ išpureno dirvą tokiems lietuvybės židiniams Vilniuje, kaip Mokslo ir Dailės draugijos, daugybė paskesnių laikraščių ir žurnalų, meno saviveiklos sambūriai „Vilniaus kanklės“ ir „Rūtos“ draugija, kur muzikantais, choristais ir aktoriais po darbo tapdavo solidūs teisininkai, bankininkai, gydytojai, inžinieriai.

„Vilniaus žinios“ (vėliau virtusios „Lietuvos žiniomis“) nutiesė kelią į Didįjį Vilniaus Seimą ir, žinoma, į 1918 m. Vasario 16-tąją.

Spauda yra ir lietuviškos demokratijos mokykla ar net lopšys. Tarkim, sunku įsivaizduoti labiau skirtingų charakterių ir pažiūrų  „Aušros“ redaktorius, kaip J. Basanavičius, Jonas Šliūpas ar Prūsijos (Mažosios Lietuvos) lietuvis Jurgis Mikšas; mėnraštis buvo subūręs įvairiausių ideologijų ir išsilavinimo net 71 bendradarbį. Ir visi tilpo, nes juos vienijo bendras tikslas – tautos ugdymas.

Jau savo kalba ir auditorija, kurios absoliučią daugumą sudarė sodiečiai,  „Aušra“ buvo ir demokratiškas  iššūkis tuo metu vyravusiai lenkakalbei bajorų kultūrai, ir sykiu – tiltas į ją, kaip ir visą Europos kultūrą, kuri mėnraščio puslapiuose gražiai sugyveno su Lietuvos istorija, etnografija ir tautosaka.

Aušrininkams, kaip ir vėliau varpininkams, nebūtų į galvą toptelėjusi kokti antidemokratiška mintis – žmones rūšiuoti į elitą ir runkelius, europiečius ir vatnikus, vakserius ir antivakserius, ką daro nūdienos politikai, komentatoriai ir net save vadinantys inteligentai.

Ir spaudos nemažas nuopelnas, kad tik auštant lietuviškai demokratijai jau buvo išspręstas moterų politinių teisių klausimas. Savo akiračiu ir talentu retas vyriškis atgautoje lietuviškoje spaudoje galėjo susilyginti su Gabriele Petkevičaite-Bite, Šatrijos Ragana, Žemaite, Lazdynų Pelėda  ar Lietuvos pirmąja profesionalia meno kritike Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, išleidusia pirmąją lietuvių literatūros ir meno kritikos knygą „Lietuvoje“ (1910 m.), kuriai straipsnį apie muziką parašė ir viršelį bei iliustracijas sukūrė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Perėmusi bankrutuojančias „Lietuvos žinias“, Felicija Bortkevičienė tapo nepakeičiama seniausio Lietuvos dienraščio redaktore (kaip vargingai savo menku proteliu šalia šių didmoterių atrodo mūsiškės „lygių galimybių“ kontrolierės ir aktyvistės).

Tokių asmenybių dėka Lietuvoje be jokių sufrazisčių kovų rinkimų teisė moterims buvo suteikta anksčiau nei tokiose senų demokratijų šalyse, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Jungtinė karalystė (Prancūzijoje – 1945 m., Šveicarijoje -1971  m.). Ir ši teisė išsyk buvo įgyvendinta – į Lietuvos Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos net 7 moterys, o G. Petkevičaitė-Bitė ir F. Bortkevičienė kandidatavo 1926 m. Seime į  Lietuvos Prezidentes.

Teksto apimtis neleidžia aptarti sovietų ir nacių okupacijų gausios pogrindžio spaudos, kai žodis virsdavo ginklu, kartais galingesniu už tikruosius ginklus (Lietuvos partizanų laikraščiai buvo neatskiriama laisvės kovų dalis, Juozo Lukšos-Skrajūno  1950 m. Paryžiuje parašyta Juozo Daumanto slapyvardžiu knyga „Partizanai už geležinės uždangos“ tą kovą  tęsė ir po autoriaus žūties, sunaikinus ginkluotą rezistenciją).

Kaip ir Sąjūdžio galingiausiu ginklu tapo spausdintas žodis – Arvydo Juozaičio „Sąjūdžio žinios“, kiek vėliau – Vidmanto Valiušaičio „Kauno aidas“ ar 100 000 tiražu iššovęs Romualdo Ozolo „Atgimimas“.

Sąjūdis iš tikrųjų buvo toks pats laisvo žodžio sprogimas, kaip ir XX a. pradžioje Vilniuje spaudos draudimo panaikinimas. Savo laikraščius leido ne tik didžiųjų miestų, bet ir atkampiausių regionų sąjūdiečiai („Skuodo žodis“, „Kražių aidai“ ar Ignalinos „Lietuvos pakrašty“ ). Net Kauno butų ūkio darbuotojai pasidarė žurnalistai ir įsteigė sąjūdietišką laikraštį „Pulsas“.  

Neatsitiktinai okupantai 1991 m. sausio 13-tąją pirmiausia puolė Spaudos rūmus, Lietuvos radiją ir televiziją ir Televizijos bokštą.  Kadangi Lietuvos laisvė prasidėjo nuo žodžio laisvės, ją Kremlius  pirmiausia ir kėsinosi užgniaužti.

Vien šie probėgšmais pavartyti istorijos puslapiai parodo, koks turtingas nacionalinės žiniasklaidos paveldas, kuriam mainstream‘inis leftistinis mąstymas abejingas ar net priešiškas, kaip ir visai praeičiai bei kultūrai.

Savaip dėsninga, kad didžiausias pastarųjų metų žiniasklaidos skandalas – bandymas susidoroti su docente Jolanta Mažyle – kilo dėl TV laidos, kurioje mokslininkė pristatė savo knygą apie istorinę lietuvių žurnalistikos asmenybę Vytautą  Gedgaudą.

Ne kuriozas, o veikiau toks pats dėsningumas, kad šį gėdingiausią išpuolį prieš laisvą žodį surengė žurnalistė, LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė, ir ne kur kitur, o pačioje žurnalistų kalvėje Vilniaus universitete.

Tai byloja, kaip degradavusi Lietuvos žurnalistika. Kaip ji galėjo taip nusiristi?

Atkurtoje Lietuvos valstybėje, pasirinkusioje liberalios demokratijos kelią, atrodytų, buvo sudarytos visos sąlygos ir žmogaus, ir visuomenės, ir žodžio nepaliaujamam laisvėjimui. Jau 1990 m. Lietuva galėjo sau  leisti demokratinės visuomenės prabangą – turėjo  pirmą tabloidą, atvirai bulvarinį laikraštį (Jaroslavo Banevičiaus „Europą“).

Miela prisiminti  kaip atsvarą oficioziniam rimteiviškumui Lino Medelio redaguotą linksmos dvasios savaitraštį „Pirmadienis“, „Vilniaus laikraščio“ priedą.

Atsivėrusias laisvo žodžio perpektyvas ypač vaisingai išnaudojo „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ – du nuolat konkuravę nacionaliniai dienraščiai, visiškai skirtingo stiliaus, tačiau abu nepriklausomi, netarnaujantys nė vienai partijai, jeigu ir simpatizavę paskiriems politikams ar politinėms jėgoms, vengę tai daryti atvirai.

Neišgąsdinti kriminalinio pasaulio („Respublikos vyr. redaktoriaus pavaduotojo Vito Lingio nužudymas, „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimas), atlaikę ne vieną valdžios antpuolį, lydimi pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, šie nacionalinės žiniasklaidos flagmanai išgyveno aukso amžių – įspūdingi tiražai („Lietuvos ryto“ tiražas buvo priartėjęs prie 230 tūkst.“) garantavo ir visuomeninę politinę įtaką, ir milijonines pajamas iš  laikraščių prenumeratos, pardavimo, ir liūto dalį – iš reklamos.

Gedvydas Vainauskas ir Vitas Tomkus pasirodė ne tik sumanūs redaktoriai, subūrę stipriausias žurnalistų komandas, bet ir šiuolaikiniai spaudos verslininkai, užtikrinę savo leidinių grupės ekonominį neprikausomumą ir net klestėjimą.

Tačiau tai tolstanti praeitis – viskas pakrypo į nuokalnę apie 2008 m.

Pirmiausia – dėl objektyvių priežasčių. Užgriuvusi 2008-2009 m. pasaulinė finansinė krizė kirto per žiniasklaidos reklamos pajamas, o tradicinė popierinė žiniasklaida, gavusi mirtiną smūgį nuo interneto ir medijų skaitmeninės revoliucijos, jau niekad neatsigavo visame pasaulyje.

Bet Lietuvoje politikai besikapanojančiai nekenčiamai tradicinei žiniasklaidai parišo po kaklu dar ne vieną papildomą akmenį. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės  iniciatyva buvo priimtos PVM ir Viešųjų pirkimų įstatymų pataisos, pagal kurias leidinys, pažeidęs etiką, praranda teisę į PVM lengvatą ir negali dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose.

Korumpuoti valdininkai, politikai ir kiti nuo žiniasklaidos nukentėję veikėjai netruko perprasti, kad su žurnalistais pigiau, greičiau ir paprasčiau susidoroti etikos komisijose, nei garbės ir orumo bylose.

Mano  redaguotos „Lietuvos žinios“ buvo pripažintos neetiškomis, nes, rašydamos apie greitosios pagalbos gydytojus, žiemos speige palikusius avarijos vietoje mažametį vaiką, nesuskubo paklausti medikų, kodėl jie taip nežmoniškai pasielgė.

Neva pažeidė etiką (ir prarado teisę į PVM lengvatą) ir „Respublika“, per daug dėmesio skyrusi „Snoro“ banko užgrobimui ir iš Londono atsivežtų bankroto administratorių Saimono Friklio (Simon Freakley) ir Neilo Kuperio (Neil Cooper) puotai maro metu – beprotiškam pasipinigavimui Lietuvoje.

Jeigu nepakakdavo etikos vėzdo neklusniai žiniasklaidai pritrėkšti, į mūšį buvo metama teisėsauga, kuri privalėjo parklupdyti G. Vainauską. Jau seniai teisme subliuško ir užsimiršo Prezidentūros  užsakymu sukurpta baudžiamoji byla, tačiau ilgam įstrigo įtariamojo viešas demonstratyvus sulaikymas, kuriuo siekta pažeminti nacionalinio dienraščio vyriausiąjį redaktorių. Kitaip tariant, tai buvo STT viešieji ryšiai.

Būtent per prezidentės Dalios Grybauskaitės dešimtmetį prasidėjo nacionalinės žiniasklaidos saulėlydis (jos vietą užėmė užsienio kapitalo medijos, kurių akcininkams rūpi tik pelnas, todėl jos niekad negadins santykių su esančiais valdžioje). 

Dėl nepakenčiamų ekonominių sąlygų pirmasis iš rinkos pasitraukė seniausias lietuviškas dienraštis „Lietuvos žinios“; jau seniai nebe dienraštis „Lietuvos rytas“ (kol kas išeina triskart per savaitę); legendinė „Respublika“ beregint susitraukė iki savaitraščio, nūnai – iki įdėklo „Vakaro žiniose“, kurios nuo naujųjų metų taip pat greičiausiai taps savaitraščiu.

Lietuva bus, ko gero, vienintelė Europos Sąjungos(ES) narė,neturinti nacionalinio dienraščio. Blogiau nei caro priespaudos laikais.

Grybauskaitės Prezidentūroje susiformavo specifinis lietuviškas reiškinys – dvaro žiniasklaida, kurią aš pavadinau valdžiasklaida, mat ji buvo susitapatinusi su valdžia, kėlė į padanges jos numylėtinius ir su dumblais maišė užsitraukusius jos nemalonę.

Per šiuos pateptuosius „žurnalistus“ buvo viešinamos D. Grybauskaitės užsakytos slaptosios pažymos, kurias tik ironiškai galima vadinti slaptomis, nes iš tikro jos buvo skirtos viešam susidorojimui su neįtikusiais asmenimis.

Nieko nuostabaus, kad taip greitai Lietuvoje prigijo ir išplito iš Vakarų atėjusi „cancel culture“ (pašalinimo ar atšaukimo kultūra) – ją D. Grybauskaitės išdresiruota „valdžiasklaida“ sutiko kaip dangaus maną (M. Garbačiauskaitės siekis atšaukti J. Mažylę iš dėstytojų draugijos – tobulas „cancel culture“ pavyzdys). Šiltnamio sąlygas šiai invazinei kultūrai Lietuvoje suvešėti sudarė Covid-19 pandemija ir karas Ukrainoje.

Pandemijos metu vien vieša abejonė Vyriausybės pasamdytų ekspertų kompetencija, „galimybių paso“ nauda, vakcinų efektyvumu arba bandymas pasišaipyti iš „tikinčių mokslu“  edukuotų kvailių galėjo baigtis šiuolaikiniu ostrakizmu (pašalinimu, ištrėmimu iš visuomenės). Niekad nebuvo išrasta tiek tabu ir jų sulig kiekviena diena gausėja.

Per pamokslą Kretingos bažnyčioje pasakęs savo nuomonę apie LGBT, brolis Paulius Vaineikis kaip kamštis išlėkė iš tenykštės Pranciškonų gimnazijos kapeliono pareigų. Dar prasčiau baigėsi Kauno rajono Rokų šv.Antano Paduviečio  bažnyčios kunigui Virginijui Gražulevičiui – už liaudiškai sodrų žodį feisbuke apie gėjus buvo tampomas po teismus, kol Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo išteisintas.

Šiose viešose egzekucijose už pareikštą nuomonę uoliai dalyvaudavo ir žurnalistai, savo noru atlikę cenzorių ar kalėjimo sargų vaidmenis. Kaip ir vadinamas „liberalusis jaunimas“, kurio auka internete tapo net populiarusis kunigas, knygų autorius, radęs kelią į jaunąją kartą Algirdas Toliatas, viso labo feisbuke  pasirašęs peticiją prieš Stambulo konvenciją ir parnerystę ir pakvietęs dėl to padiskutuoti.

„Liberalaus jaunimo“ neliberalus požiūris į kitokių įsitikinimų žmones patvirtina profesoriaus Alvydo Jokubaičio mintį: „Liberalų teiginys, kad liberaliai visuomenei būtinai reikia liberalios pasaulėžiūros, tolygus teiginiui, kad šiai visuomenei priimtina tik viena pasaulėžiūra, ir šiuo požiūriu tai yra akivaizdus nepagarbos politiniam liberalizmui ženklas. Jeigu politinio  liberalizmo visuomenė pripažintų tik liberalų pasaulėžiūrą, šioje visuomenėje labiausiai neapginti taptų neliberalių įsitikinimų žmonės(…)“. Lietuvoje taip ir įvykę.

Iš teisybės žodžius „liberalusis jaunimas“ pavartojau tik iš įpročio ar inercijos, nes ši bendruomenė seniai neturi nieko bendra su tradiciniu liberalizmu ir jo vertybėmis – asmens laisvės prioritetu, nuomonių įvairove, idėjų konkurencija, nepasitikėjimu absoliučiais autoritetais ir galutinėmis tiesomis, diskusijų, kaip geriausiu būdu išsiaiškinti sąlygišką tiesą, pomėgiu, pagaliau intelektualumu.

Veikiau tai naujieji dogmatikai ir autokratai, įtikėję, kad vyrais ir moterimis ne gimstama, o tampama, kad didžiausias gėris – gamtos ir žmogaus perkonstravimas – žmogaus išlaisvinimas iš biologinės jo paties kūno prigimties. Todėl visi, kurie pasisako už tradicinę šeimą, lyčių skirtumą, kaip gamtos ir prigimties padiktuotą būtiną žmonių giminės pratęsimo ir kartų kaitos sąlygą – verti paniekos, pašalinimo, atšaukimo.

Ir visa tai pavadinta politiniu korektiškumu. Šiuo nekaltu terminu, nukaltu ir įsitvirtinusiu pirmiausia JAV universitetuose, maskuojasi agresyvus kultūrinis marksizmas – postmodernistinis  naujasis totalitarizmas. Leftistai, reikalaudami mandagaus pagarbaus elgesio su kitos seksualinės orientacijos ar rasės žmonėmis, patys netoleruoja kitokios nuomonės, kitaminčiams akimoju gali prilipinti homofobo, seksisto, rasisto, nacisto, o Lietuvoje – ir maršisto  ar putinisto etiketę.

Politinio korektiškumo manifestaciją visa Lietuva galėjo stebėti pernai, per kovo 11 iškilmes Seime –  salę paliko dalis parlamentarų ir svečių, pasipiktinusių šventine Zitos Sličytės kalba, už kurią vėliau net buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Jau pavojinga turėti savo nuomonę ir įsitikinimus, juo labiau – juos reikšti.

Lietuviško politinio korektiškumo privaloma norma yra pasidaręs patriotizmas. Tiesa, šio parodomojo patriotizmo turinį išsemia gili neapykanta viskam kas rusiška, ir mojavimas Ukrainos vėliavėlėmis. Jeigu šiems  konjunktūriniams patriotams pasiūlytum rimtai aptarti nacionalinio valstybingumo idėjos likimą ES, lietuvių kalbos vaidmenį (kuris šiuolaikiniame pasaulyje turėtų didėti, o ne mažėti), grėsmes Tautos egzistencijai (emigracija, demografinė padėtis) arba bent  monumento su Vyčiu Lukiškių aikštėje ar paminklo prezidentui A. Smetonai Vilniuje klausimą – sulauktum nustebusio žvilgsnio, jeigu ne dantų griežimo.

Pažeidusi karo metų padiktuotų politinio korektiškumo vieną iš normų, „Respublikos“ leidinių grupė sulaukė žaibiškos bausmės. Pamokantis pats šiuolaikinės cenzūros mechanizmas, kurio galėtų pavydėti net Džodžo Orvelo (George Orwell) minčių policija, nes ji  buvo valdžios institucija ir nedisponavo socialiniais tinklais.

Institucijos veiksmus gali apskųsti arba bent jai pasiaiškinti, kad nepatyręs „Respublikos“  interneto redaktorius padarė klaidą, kuri greitai buvo ištaisyta, popierinių laikraščių redaktoriai ir žurnalistai čia niekuo dėti.

Bet negali pasiaiškinti anonimui, kuo virtusi šiuolaikinė cenzūra – tai tokios internete susiformavusios skundikų grupės, kurios akylai stebi viešąją erdvę ir fiksuoja kiekvieną jų pačių apibrėžto politinio korektiškumo pražangą. Po to prasideda masinė ataka socialiniais tinklais.

Taip nutiko ir „Respublikai“- skundais internetu buvo užversti „Lietuvos paštas“, platinimo agentūros, prekybos tinklai su raginimais boikotuoti, išimti iš prekybos šios grupės leidinius. Smogta buvo ne į suklydusį interneto puslapį, o į skaudžiausią vietą – laikraščių platinimą ir pardavimą.  

Įbaugintii prekybininkai klusniai įvykdė skundikų reikalavimą. Tad nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje knygnešiai ar „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ žmonės galėtų pritaikyti savo patirtį  – platinti į pogrindį išstumtus „Respublikos leidinius.

Žinoma, tokia paralele „respublikonai“ galėtų didžiuotis, tačiau tai menka paguoda skaitytojams, ypač vyresnio amžiaus, kuriems „Vakaro žinios“ buvo likęs paskutinis respublikinis laikraštis.

Iliuzija, kad išguiti iš LRT ir kitos tradicinės žiniasklaidos nepriklausomi žmonės gali būti saugūs netradicinės medijos nišiniuose TV kanaluose, svetainėse, interneto burbuluose. Nebėra nė vienos platformos, kurioje Didysis Brolis negalėtų jūsų stebėti ir pasiekti (nubausti).

Naujasis postmodernistinis leftistinis totalitarizmas nepateisintų savo vardo, jeigu paliktų nors pėdą nekontroliuojamos viešosios erdvės.

Greta interneto skundikų grupių  jau ir Lietuvos tradicinėje žiniasklaidoje Vakarų leftistų pavyzdžiu randasi nauja profesija – faktų tikrintojai, atseit kovojantys su dezinformacija ir netikromis naujienomis. Iš tikrųjų tai tie patys skundikai, turinio cenzoriai, skundais bombarduojantys socialinių tinklų platformas su raginimais šalinti, blokuoti neteisingus autorius ir tekstus.

 O jeigu jums vis dėlto pradėtų sektis, jūsų auditorija imtų augti kaip ant mielų, kiekvieną akimirką gali išdygti Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir paskelbti jus neetišku.

Seimas, 2023 m. birželio 16 d. Konferencijoje „Apginsime laisvą žodį ir kalbą – apginsime valstybę“ skaitytas pranešimas.